Stačia galva į berlynietišką romaną

Stačia galva į berlynietišką romaną

Berlyne jau septynerius metus gyvenanti buvusi panevėžietė rašytoja Lina Ever žino, kaip perteikti berlynietišką atmosferą ir kaip įsiskverbti į šio miesto dvasią. Berlyne ji ne tik rašo knygas, leidžiasi į žygius, bet ir veda ekskursijas savo atrastojo miesto takais.

Panevėžietės rašytojos Linos Ever romanas su neribotų galimybių miestu Berlynu prasidėjo prieš tris dešimtmečius. Vos išvydusi, panevėžietė jį beviltiškai įsimylėjo.

„Daug kartų paskui grįždavau, ragavau to miesto dvasios ir supratau, kad ji man labai tinka. Tiesiog kiekvienąkart atvažiavus jaučiausi čia kaip namie“, – įspūdį Berlyne, tapusiame jos gyvenimo miestu, mena Lina.

Ją domino ir seno miesto istorija, ir čia tvyrantis laisvės jausmas, ir kosmopolitiški žmonės, ir gausybė meno renginių.

„Su vyru buvome sugalvoję kada nors atvažiuoti pagyventi Berlyne ir pasisemti kūrybinių idėjų. Ir net nepastebėjau, kaip tas pagyvenimas užtruko jau septynerius metus“, – šypteli emigrantė.

Tyrinėja miestą

Lina Ever stebisi, jog jos knygos jai pačiai tarsi nubrėžė tolesnį kelią. Po romano „Ruduo Berlyne“ išleidimo pradėjusi vesti ekskursijas po Berlyną ir Potsdamą. Po knygos „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ pradėjo lydėti žmones Dailininkų keliu Saksonijoje.

Sako, jog vaikščiojimas tapo savotiška jos aistra. Visgi labiau mėgstanti tą daryti visiškai viena arba su šeima.

„Su grupe vaikščioti smagu, bet tai darbas. Kai esi pats sau darbdavys, labai sunku atskirti laisvalaikį nuo darbo, nes kartais dirbti būna taip smagu, kad galima tai daryti ir laisvalaikio sąskaita“, – juokiasi Lina.

Lina Ever stebisi, jog jos knygos jai pačiai tarsi nubrėžė tolesnį kelią. R. Neverbicko nuotr.

Vedžioti žmones po Berlyną jai yra darbas, bet tyrinėti miestą, lankyti muziejus ir apleistus pastatus, dalyvauti renginiuose, skaityti knygas apie jį – jau pomėgis.

Lina mėgsta savaitgaliais tingiai pabūti su draugais viename iš Berlyno parkų, kartais lanko renginius, užsuka į blusturgius, kurie irgi yra savotiška šio miesto kultūros dalis.

Lina juokauja dirbanti tai, ką įprastai dirba mamos, auginančios namuose devynmetį vaiką – būreliai, susirinkimai, pamokos, pramogos, maisto gaminimas.

„Be visų šių veiklų, stengiuosi atrasti laiko rašymui ir susitikimams su bendraminčiais“, – sako rašytoja.

Tolerancijos sostinė

Berlyniečiai, pasak Linos Ever, labai paprasti ir labai draugiški žmonės. Nuo amžių taip susiklostė, kad šiame mieste nuolatos buvo priimami svetimšaliai – iš pradžių prancūzai hugenotai, paskui žydai, vėliau turkai, rusai, vietnamiečiai.

„Berlynas yra tolerancijos sostinė – čia išmoksti nesistebėti niekuo. Čia leidžiama viskas, kas nepažeidžia kitų laisvės. Kitaip atrodantys, kitaip kalbantys, kitaip besielgiantys žmonės yra tokie pat berlyniečiai, kaip ir čia gimusieji“, – tvirtina rašytoja, gyvenanti buvusiame rytų Berlyno rajone, kur vaikų žaidimo aikštelėse draugiškai sutaria vokiškai, prancūziškai, ispaniškai, angliškai, rusiškai kalbančių tėvų vaikai. Prie daugiakultūrio pagrindo vaikai pratinami jau darželyje.

Kadangi šiame mieste visuomet jautėsi labai gerai, Lina tvirtina nepatyrusi jokio emigracijos adaptacijos periodo. Tik pirmus kelis mėnesius atrodė lyg atostogautų – siurbė į save visą informaciją ir tiesiog mėgavosi nuostabiu berlynietišku rudeniu.

„Galbūt todėl man ruduo Berlyne yra pats gražiausias metas. Berlynas tuo ir nuostabus, kad priima skirtingus žmones ir džiaugiasi jų skirtingumais. Ten nereikia stengtis pritapti ar pasikeisti, būti panašiam į vokietį“, – aiškina Lina Ever.

Anot rašytojos, vokiečiai patys juokauja, kad Hamburge tapti vietiniu gali tik po trijų kartų, o Berlyne – jau po trijų savaičių.

Pagarba nuo vaikystės

Lina Ever įsitikinusi, jog pirmas dalykas, kurio reikia norint išgyventi ir pritapti Vokietijoje – kalba.

„Nemokėdami jos jūs neatidarysite reikiamų durų, nesutiksite reikiamų žmonių, nesuprasite įstatymų. Istoriškai susiklostė, kad lietuviai yra lengvai prisitaikanti tauta. Mes gabūs, darbštūs, draugiški, kūrybingi, todėl apie tautiečius Berlyne girdžiu tik pačius geriausius atsiliepimus“, – tvirtina rašytoja.

Pasak Linos, lietuviai ir vokiečiai turi daug bendrų bruožų, šių dviejų tautų net virtuvė panaši. Ir nenuostabu – juk istoriškai mums yra tekę šalia vienas kito gyventi.

„Tačiau vokiečiai labai mėgsta kurti ir laikytis taisyklių, o lietuviai labiau mėgsta jas apeiti arba kūrybiškai laužyti. Vokiečiams svarbu tiksliai atlikti savo darbą, o lietuviams – kūrybiškai, kažką pridedant, kažką pataisant, paliekant savo pėdsaką“, – pažymi Lina.

Pati būdama mama, ji neišvengiamai atkreipė dėmesį į vaikų auklėjimo sistemą. Vokietijoje ji L. Ever atrodo griežtesnė. Kertiniai dalykai – mandagumas, pagarba kitam, tolerancija – ugdomi nuo mažų dienų.

„Bet vaikas taip pat mokomas gerbti save ir savo nuomonę, su jais daug kalbama, aiškinama, kodėl negalima vienaip ar kitaip elgtis, bet visada išklausomi jų norai ir paisoma jų nuomonės“, – pasakoja Lina.

Būtent todėl Vokietijoje gatvėje ar restorane retai pamatysi piktą, besiožiuojantį vaiką. Kaip ir retai pamatysite su telefonu, nes išmanieji čia pradinukams uždrausti, o ir tėvai jokiu būdu neskatina naudojimosi technologijomis.

Sako, jog vaikščiojimas tapo savotiška jos aistra. Visgi labiau mėgstanti tą daryti visiškai viena arba su šeima.

Vokiška ištikimybė

Kai atvyko į Berlyną, Lina Ever iš karto suprato, kad šio kosmopolitiško miesto ritmas, energija, laisva dvasia jai labai tinka.

Pavažiavus nuo Berlyno į šalies gilumą, pasak Linos, žavi šios šalies neskubumas, lėtos permainos.

„Žmonės sekmadieniais eina pirkti bandelių pas tą patį kepėją, kaip ėjo ir jų tėvai. Atvažiavęs po dešimties metų, rasi miestelį lygiai tokį patį, gal nebent dvi parduotuvės bus pakeitusios iškabas. Tada apima toks ramybės jausmas, kad beveik patiki, jog mūsų pasauliui niekas negresia, kad viskas bus taip pat ir po dvidešimties metų“, – šypteli moteris.

Berlyne, anot rašytojos, taip pat galioja vokiškos ištikimybės dėsnis – tas pats kepėjas, ta pati parduotuvė, tas pats baras, kuriame sutinki kaimynus, tos pačios atostogų vietos.

„Lietuvoje visi nori atrasti, išbandyti kažką naujo, aplankyti kuo daugiau paplūdimių ir užkopti į kuo daugiau kalnų ir tai sukuria didelį stresą. Vokietijoje žmonės gyvena ramiau, galbūt todėl daugiau šypsosi ir yra draugiškesni“, – tautiečius ir vokiečius lygina emigrantė.

Berlyno provokacijos

Lina Ever juokiasi, jog daugelį į vokiečių kultūrą bandančių įsilieti lietuvių žavi geros jų pensijos. Pasak emigrantės, į Berlyną jauni kūrybingi žmonės dažniausiai atvažiuoja pasisemti patirties, idėjų, nes čia vyksta galybė renginių, gali sutikti labai įdomių žmonių, dalyvauti įvairiose kūrybinėse laboratorijose. Pats miestas tiesiog provokuoja kurti, atsiskleisti.

„Bet Berlyne didelė konkurencija ir nedaug pinigų. Tie lietuviai, kurie svajoja užsidirbti ir važinėti mersedesais, važiuoja į turtingesnius Vokietijos regionus“, – sako Lina Ever.

Ji pati jau šešeri metai Berlyne su šeima gyvenanti be automobilio. Visi mina dviračius ir naudojasi puikiai išvystytu viešuoju transportu.

„Čia automobilis yra prabangos dalykas ir gyvenant centrinėje miesto dalyje jis tikrai nebūtinas“, – įsitikinusi Lina.

Knygos – bendravimo forma

Nors Berlyne daug lietuvių, bet jie labai išsibarstę. Nors pati Lina Ever nepriklauso jokioms lietuvių emigrantų bendruomenėms, bet mielai dalyvauja kultūriniuose renginiuose, nepraleidžia susitikimų su rašytojais ar lietuvių muzikų koncertų. Ir pati yra įkūrusi skaitančių lietuvaičių knygų klubą skambiu pavadinimu „Berlyno literatūros salionas“.

„Susitinkam kartą per mėnesį skirtingose vietose pakalbėti apie knygas ir filmus. Klubas atviras tiek berlyniečiams, tiek atvykstantiems. Plečiam akiratį, susipažindami ne tik su knygom, bet ir su naujais žmonėmis“, – pasakoja rašytoja.

Kadangi pati yra dar ir žurnalistė, o tai labiau gyvenimo būdas, nei profesija, Liną visada domina ne tik kuo gyvena Lietuva, bet ir kas vyksta pasaulyje.

„Vesdama ekskursijas sutinku daug įvairiausių žmonių, išgirstu daug daugiau nuomonių, nei gyvendama Lietuvoje. Manau, kad Lietuvos vaizdą turiu netgi aiškesnį arba bent jau įvairiapusiškesnį, nei anksčiau“, – tvirtina emigrantė.

Svarbiausia panevėžiečių palaikymas

Lina tikina, jog nesvarbu, kur gyvena, širdyje visuomet jaučiasi lietuve ir tą pabrėžia.

„Tiesiog šiuo metu esu lietuvė, gyvenanti Vokietijoje. Nesuprantu, kaip žmonės išvažiavę gali nustoti švęsti lietuviškas šventes ar nebekalbėti su savo vaikais lietuviškai, nebeskaityti jiems lietuviškų knygų prieš miegą. To, kuo esi, negali pakeisti“, – įsitikinusi emigrantė.

Ji su šeima mažiausiai tris kartus per metus apsilanko Lietuvoje. Kadangi čia likusi jos vyriausioji dukra, gyvena mama, visada grįžta namo Kalėdoms, kurios neįsivaizduojamos be artimiausių žmonių.

Vasarą Lina stengiasi bent kelias savaites praleisti lietuviškoje gamtoje – tik čia geriausiai pailsi ir pravėdina galvą.

Jos kelias iš Berlyno veda ir į gimtąjį Panevėžį. Čia jos tėtės ir senelių kapai, likusi teta ir keli draugai.

Šiemet pristatydama knygą Panevėžio Kniaudiškių bibliotekoje Lina Ever jaudinosi kur kas labiau nei Vilniuje, M. Mažvydo bibliotekoje.

„Panevėžiečių palaikymas man daug svarbesnis už visų kitų“, – tvirtina rašytoja.

dabar, nors sukasi net keli siužetai, romano žanrą Lina Ever truputėlį atidėjusi ateičiai. R. Neverbicko nuotr.

Nekurti negali

Romanų „Objektyve meilė“, „Neišryškinta juostelė“, „Ruduo Berlyne“, „Berlyno romanas“, ir „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ autorė rašymui atsidavė vos atvykusi į Berlyną. Šis miestas tapo savotišku jos, kaip rašytojos, karjeros startu.

„Man visada patiko žaisti žodžiais. Paauglystėje esu pasakiusi, kad nieko daugiau nenoriu, tik rašyti. Galbūt todėl ir nuėjau į žurnalistiką, vėliau į viešuosius ryšius. Visi mano darbai susiję su rašymu“, – pasakoja Lina.

Kūryba ją ir išlaisvina, ir įpareigoja. Štai praeina metai ir gerbėjai jau klausia, kada bus naujas romanas. Bet dabar, nors sukasi net keli siužetai, romano žanrą Lina Ever truputėlį atidėjusi ateičiai.

Galvoje ir kompiuteryje, anot pašnekovės, jau bręsta publicistikos knyga apie žavųjį Berlyną.

„Man kūryba yra žaidimas. Prieš kiekvieną knygą sugalvoju sau taisykles ir žaidėjus. Paskui ima rastis žodžiai, frazės. Guldau viską tvarkingai, bet visada yra galimybė apsigalvoti, viską sugriauti ir iš tų pačių žodžių ir sakinių pastatyti visai kitokį bokštą. Ir tada pati sau tampi vertinimo komisija, sprendi, kuris gražesnis, kuris įdomesnis, kuris personažas turi teisę gyventi ir mylėti, o kuriam norisi atkeršyti“, – kūrybinį procesą apibūdina Lina.

Anot jos, kiekvienas rašytojas rašo, nes pirmiausia nori kažką pasakyti sau, o ne skaitytojams.

„Knygoje „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ citavau kitą su mumis keliavusį buvusį panevėžietį fotografą Algimantą Aleksandravičių, jog menininkai yra egoistai, jie kuria, nes tie neišsakyti žodžiai, neparodyti vaizdai spaudžia pirmiausia juos pačius. Pasak jo, tikras menininkas mažiausiai galvoja apie žiūrovus ir skaitytojus, jis kuria, nes kitaip negali“, – fotomenininko žodžiams pritaria Lina Ever.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų