-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors šiandien V. Dzežulskį sunku būti įsivaizduoti nedainuojantį, paauglystėje jis svajojo apie kiek kitokį gyvenimo kelią. Sportas, kasdienės treniruotės bei varžybos buvo pirmoji jo aistra, kurią po 12-os metų treniruočių teko pamiršti.
„Labai žavėjausi savigynos imtynių sportu, o mane įveikti galėjo vos keli lietuviai. Deja, paskutiniais intensyvių treniruočių metais patyriau tris ar net keturias traumas, tad sportininko karjeros teko atsisakyti“, – „Sekundei“ pasakojo V. Dzežulskis.
Sudužus pirmajai svajonei, veiklus vaikinas ilgai neliūdėjo ir greitai atrado naują talentą – muziką. Artimesnė pažintis su melodingais garsais prasidėjo vėlyvojoje paauglystėje, kai mokytoja Vaido paprašė padėti pasiruošti merginai, ketinusiai laikyti muzikos egzaminą. Įtrauktas į nuolatines repeticijas, atlikėjas net pats nepajuto, kaip koncertuose ėmė traukti solo dainas.
„Gabumų aš turėjau visuomet. Mano tėčio puiki klausa, senelis grojo smuiku, taigi šeima apdovanota muzikiniu talentu. Visgi nė vienas jų muzikanto keliu nepasuko. Aš ir pats niekada nemaniau muzika užsiimti profesionaliai. Bet pradėjęs dainuoti supratau, kad man tai labai patinka“, – teigė Vaidas.
Nors ir pajutusiam meilę muzikai, panevėžiečiui dvyliktoje klasėje teko susidurti su nelengvu sprendimu, kuriuo keliu pasukti. Tėvai sūnui nedarė jokio spaudimo, draugiškai patarė kritiškai save įvertinti ir gerai pagalvoti, ar dainininko kelias leis mėgautis sočiu gyvenimu bei nepasukti klystkeliais.
„Vieša paslaptis, kad nemažai atlikėjų turi problemų dėl alkoholio. Nenuostabu, kad tėvai jaudinosi. Pamenu, kartą tėvukas atsargiai paklausė, ar man tikrai užteks galimybių bei užsispyrimo. Nors mokėjau dainuoti, nebuvau toks kaip Stasys Povilaitis ar kita legenda. Tačiau tai buvo tik mažos pastabos, o rimtų atkalbinėjimų ar įsakinėjimų kaip elgtis niekada negirdėjau“, – atvirai kalbėjo V. Dzežulskis.
Įstojus į Panevėžio kolegiją, užsispyrusiam vaikinui teko ne kartą įrodinėti, ko esąs vertas. V. Dzežulskis juokavo, kad dauguma kurso draugų buvo baigę Muzikos mokyklą, iš kolegijos jiems tereikėjo žinias patvirtinančio popieriuko, tad natų nepažįstančiam Vaidui pasivyti studijų draugus nebuvo lengva.
„Pirmus tris mėnesius nuolat dvejojau, ar tikrai esu savo vietoje. Nemokėjau muzikinio rašto, nežinojau, kas yra boso raktas, nesupratau, kas vyksta aplinkui, o kurso draugai savo žiniomis buvo trimis galvomis aukščiau nei aš“, – pasakojo atlikėjas.
Nenorinčiam tenkintis vidutiniais rezultatais Vaidui teko mokytis itin daug ir sunkiai. Kuriam laikui netgi teko pamiršti visus draugus bei laisvalaikį. Tačiau pastangos nenuėjo perniek. Per pirmuosius šešis studijų mėnesius atlikėjas pasiekė tokių rezultatų, dėl kurių kitiems tenka dirbti metų metus.
„Begalinis noras dainuoti skatino ne tik daug dirbti, bet ir atsisakyti sporto. Nors įstojęs į kolegiją pirmosios savo aistros dar nebuvau apleidęs, greitai supratau, kad į sceną žengti nubrozdintu veidu nedera“, – sėkmės kainą atskleidė kūrėjas.
Patikėjęs savo jėgomis, tuomet dar studentas V. Dzežulskis metė sau naują iššūkį – patraukė į vienų iš populiariausių muzikinių realybės šou „Dangus 2“ bei „Kelias į žvaigždes 2“ atrankas. Nors pastarojo komisijos sužavėti nepavyko, laimė nusišypsojo dangišku vadiname projekte.
„Kai tik atsirado pirmasis muzikinis realybės šou, iš pradžių tyliai, o vėliau garsiai sau pasakiau, kad noriu jame dalyvauti. Praėjus metams, ryžausi siekti savo svajonės ir nors atrankoje dalyvavo 5 tūkstančiai atlikėjų, man pavyko patekti tarp 14-os geriausių ir leistis į naują nuotykį“, – džiaugėsi panevėžietis.
Patekusiam į projektą Vaidui teko ne tik saugotis žvaigždžių ligos, bet ir išmokti gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Nuolatinis dėmesys, 24 valandas per parą stebinčios vaizdo kameros, nuolatinės repeticijos bei gyvenimas ankštose patalpose su 13 nepažįstamų žmonių tapo nemenku psichologiniu išbandymu.
„Labai erzindavo, kai gavę muzikinę užduotį visi dainuodavome vienu metu. Be to, mėgau laisvę, tad gyventi uždarytam man nebuvo malonu. Visgi, nors iš projekto teko pasitraukti vos po savaitės, išmokau, kaip reikia elgtis scenoje, bendrauti su publika ir žurnalistais, o tai labai vertinga patirtis, kurios dykai negausi“, – pripažino jaunas vyras.
Vos per savaitę tapus gatvėje atpažįstamu veidu, nesusirgti žvaigždžių liga Vaidui nebuvo lengva. Projekto organizatoriai nuolat kartojo, kad dar tą pačią minutę, kai pirmą kartą bus įjungtos kameros, visi dalyviai taps neblėstančiomis žvaigždėmis, Lietuvos elitu, kuriam viskas bus pateikta tarsi ant lėkštutės.
Laimė, vos grįžus į studijas dėstytojai netruko įrodyti, kad toks dėmesys – trumpalaikis ir norint kažko pasiekti būtina daug ir sunkiai dirbti.
Praėjus keleriems metams po pirmojo realybės šou, Vaidas grįžo į televiziją. Tik šį kartą norėdamas garsinti ne savo, o gimtojo miesto vardą. 2010-aisiais, kartu su dainininke Mia bei kitais atlikėjais jis pasirodė „Chorų karuose“, o 2015 metais į sceną žengė kartu su Virgilijumi Valuntoniu.
„Kai pasirodymus rengdavome kartu su Mia, ji į Panevėžį atvažiuodavo tik 1 ar 2 kartus per savaitę, visą pasirodymą bei scenografiją turėjome sukurti be jos pagalbos. Kiekvieną dieną dainavimo bei šokių repeticijose tekdavo praleisti 5–6 valandas, visiškai pamiršome laisvalaikį, tačiau galėjome džiaugtis puikiais rezultatais – užėmėme trečią vietą“, – prisiminė jis.
Tuo metu savo miestą garsinusiems panevėžiečiams teko susidurti ne tik su nuovargiu, bet ir pinigų trūkumu.
Siekdami geriausių rezultatų, jaunuoliai privalėjo rūpintis apranga, stiliaus detalėmis bei kitomis smulkmenomis, tačiau iš miesto valdžios projekto pradžioje gaudavo tik transportą, kuriuo galėjo nuvykti į pasirodymus Vilniuje. Tačiau po kelerių metų, kai Panevėžio chorui pradėjo vadovauti Virgilijus Valuntonis, darbas tapo gerokai lengvesnis.
„Antrojo „Chorų karų“ projekto metu visais finansiniais klausimais pasirūpindavo Virgilijus, o mums likdavo tik dainuoti, šokti ir gerai atrodyti. Nors keturi mūsų komandos nariai kiekvieną dieną į repeticijas važiuodavo iš Vilniaus, generolas buvo panevėžietis, tad susiderinti buvo lengviau“, – teigė atlikėjas.
Dalyvavimas televizijos projektuose ir miesto vardo garsinimas nėra vienintelė V. Dzežulskio meilės Aukštaitijos sostinei išraiška. Šiuo metu vaikinas veda karaokės vakarus, dainuoja koncertuose ir privačiuose renginiuose, dirba Muzikiniame teatre, moko vaikus bei suaugusiuosius dainavimo paslapčių.
„Mokydamas kitus jaučiuosi tarsi grąžindamas duoklę. Juk kadaise talentingi žmonės padėjo man pasiekti savo svajonę, tad galbūt ir mano pamokos bus kam nors naudingos. Be to, tai tikrai įdomus darbas. Sunku rasti kelią į suaugusiųjų ir vaikų širdis, tačiau iššūkiai žavi“, – tvirtina Vaidas.
V. Dzežulskis nėra linkęs apsistoti ties vienu muzikos stiliumi. Savo sugebėjimus atlikėjas demonstruoja atlikdamas klasikos, roko bei pop estrados kūrinius, tačiau neatmeta galimybės, kad ateityje laukia naujų žanrų prisijaukinimas.
V. Dzežulskis pripažino, kad nors muzika jam teikia didžiulį malonumą, pasirinktas gyvenimo kelias ne visuomet džiugina. Tai, ką žiūrovas mato ant scenos, yra ilgų repeticijų bei darbo rezultatas, iki kurio tenka nueiti ilgą kelią.
„Pasirinkus muzikanto karjerą, privalai mokytis visą gyvenimą, net ir šiandien yra kūrinių, kuriuos man atlikti labai sunku. Be to, į koncertus atėję žiūrovai tikisi gerai praleisti laiką, jiems visai nesvarbu, tau skauda galvą ar galbūt prieš valandą palaidojai artimą žmogų. Norint būti profesionalu, būtina išmokti neparodyti blogų emocijų“, – įsitikinęs kūrėjas.
Vaidas pastebėjo, kad siekiant muzikanto karjeros neužtenka mokėti gražiai dainuoti. Būtina turėti gerų kūrinių bagažą, sugebėti kurti dainų žodžius bei muziką, o tai padaryti nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti.
Laukiant įkvėpimo, kūrybai tinkamas laikas gali niekada neateiti, o kuriant be tinkamo nusiteikimo, darbas užtrunka itin ilgai. Galiausiai, net ir turint tinkamų dainų, būtina tekstus išmokti atmintinai ir sugebėti nesutrikti sudėtingose situacijose, kai per pasirodymą visi žodžiai tarsi išgaruoja iš atminties.
Nors dauguma karjeros siekiančių menininkų renkasi didmiesčius, Vaidas tikina išvažiuoti iš gimtojo Panevėžio neketinantis.
„Visuomet turiu pasiūlymų kur nors pabėgti, tačiau man patinka šis miestas. Patinka jo ritmas, galimybė greitai nuvykti iš taško A į tašką B, o jeigu turiu darbų, pavyzdžiui, Vilniuje, niekas netrukdo nuvažiuoti ir greitai grįžti namo“, – teigė atlikėjas.
Nepaisant meilės Panevėžiui, V. Dzežulskis pripažino, kad jam teko paragauti ir emigranto duonos. Dar studijuodamas nusprendė vasaros atostogas skirti poilsiui Londone, bet netikėtai gavo galimybę užsidirbti.
„Pabuvęs užsienio šalyje, labai greitai supratau, kad tai ne man. Lietuvoje mano artimieji, siekiau karjeros, o Anglijoje buvau tik darbo jėga. Man labai patinka dabartinis kelias, tad, kol pajėgsiu, juo ir eisiu“, – sakė jaunas vyras.
Vaidas net ir per atostogas pirmenybę teikia ne svetimų, o savo krašto pažinimui. Pasak jo, neretai pamirštame apsidairyti aplinkui ir nesuvokiam, koks grožis čia supa.
„Norint apkeliauti gražiausias Lietuvos vietas, vieno mėnesio nepakaktų. Bent trumpam turėtume pamiršti rūpesčius, apsidairyti aplinkui ir suprasti, kiek daug gero ir gražaus turime“, – linkėjo atlikėjas.
