-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys sako, kad Štuthofo koncentracijos stovykla lietuvių istorinėje atmintyje yra bene svarbiausia iš visų nacių koncentracijos stovyklų.
Keli šimtai Lietuvos gyventojų – žydai, lietuviai, kitų tautų atstovai šioje mirties stovykloje atsidūrė įvairiais keliais.
1943 metų kovo viduryje suimta ir į Štuthofą išvežta vadinamoji lietuvių inteligentų grupė – 46 žmonės. Maždaug po mėnesio ten atsidūrė dar 16-a žmonių – spaudos grupė. A. Bubnio teigimu, pastarieji buvo lietuvių tautinio pogrindžio spaudos darbuotojai, daugiausia – žurnalistai, bendradarbiavę antinacinės rezistencijos spaudoje ir suimti gestapo. Juos maždaug po metų pavyko išpirkti. O likusi inteligentija kalėjo iki pat stovyklos išlaisvinimo 1945-aisiais.
Vadinamoji inteligentų grupė į mirties stovyklą pateko dėl nacių keršto nepavykus suformuoti lietuvių SS legiono. Viskas prasidėjo po skaudaus nacių pralaimėjimo Stalingrado mūšyje 1943-iųjų vasarį. Vokiečiai tuomet paskelbė totalinį karą, kuriam reikėjo mobilizuoti visas įmanomas jėgas.
„Pačios vokiečių tautos jėgų neužteko ir naciai planavo totaliniam karui maksimaliai panaudoti okupuotų kraštų gyventojus“, – pasakoja A. Bubnys.
Skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje naciams nepavyko suorganizuoti lietuviškojo „Waffen-SS“ legiono. Istoriko teigimu, dėl šios nesėkmės naciai apkaltino Lietuvos inteligentiją. Buvo uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai, o 46 žymūs inteligentai – visuomenės veikėjai išsiųsti į Štuthofą. Jau pirmomis savaitėmis dalis jų mirė.
Į stovyklą, iš kurios retas grįžo gyvas, kunigas A. Lipniūnas pateko būdamas 38-erių. Koncentracijos stovyklos archyvuose išlikę, kad jo kalinio numeris buvo 21 332.
A. Bubnys pasakoja, kad inteligentų grupės nariai buvo apsišvietę, valdantys plunksną žmonės, tad ne vienas jų vėliau aprašė savo atsiminimus. Ne vieno prisiminimuose geru žodžiu minimas ir A. Lipniūnas. Bene žymiausi yra kunigo Stasio Ylos prisiminimai, išleisti JAV. Juose A. Lipniūnui skirta nemažai vietos. Šis kunigas taip pat minimas žurnalisto Rapolo Mackonio bei kitų prisiminimuose.
A. Bubnys pasakoja, kad artėjant sovietų kariuomenei, koncentracijos stovykla pradėta evakuoti. Pasak jo, buvo vykdomi vadinamieji mirties žygiai – mirties maršai, kai labai sunkiomis sąlygomis, žiemą nualinti kaliniai esesininkų buvo varomi toliau nuo fronto. Labai nusilpę, nebegalintys paeiti buvo nušaunami vietoje. Be to, pasak istoriko, kaliniai buvo tiek nusilpę, kad labai greitai pasigaudavo užkrečiamąsias ligas, pavyzdžiui, šiltinę. Tad dalis žmonių mirė jau pirmomis dienomis arba savaitėmis po išlaisvinimo. Tarp jų – ir kunigas A. Lipniūnas. Nualintas organizmas, medicinos pagalbos stoka nepaliko galimybių dvasininkui pasveikti. Kunigas užgeso 1945 metų kovo 28-ąją.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad būdamas koncentracijos stovykloje A. Lipniūnas daug skaitė ir stengėsi moraliai palaikyti likimo draugus. Čia laikė šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, šelpė ligonius, kėlė jų dvasią. Mirties stovykla paveikė kunigo organizmą – evakuacija buvo mirtina.
„Labai išvargęs ir išdalijęs maistą kitiems kaliniams kunigas A. Lipniūnas pasiekė Pucko miestą Lenkijoje. Čia jis ir pasiliko, nes prižiūrėtojai jau mažiau stebėjo kalinius. Kunigas sirgo dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu. Pucke jam dar pavyko patekti į ligoninę, bet buvo jau per vėlu. Iš kunigo Stasio Ylos gavo išrišimą ir užgeso“, – pasakoja D. Pilkauskas.
A. Lipniūnas palaidotas Pucko kapinėse, tačiau 1989 metais artimųjų rūpesčiu palaikai perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje.
Visas kunigo gyvenimas buvo ryškus. 1925 metais baigęs gimnaziją, A. Lipniūnas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Daug skaitė, gyvai domėjosi katalikiškų jaunimo organizacijų veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas mažiau pažangius ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui. Turėjo daug įvairios kitos veiklos. Istoriko D. Pilkausko teigimu, jaunuolis labai atsakingai ruošėsi kunigiškajai tarnybai, buvo susidaręs išsamų gyvenimo planą, kuriame svarbią vietą užėmė vidinis ugdymas.
Į kunigus jis įšventintas 1930 metų birželio 14 dieną. Pirmąsias šv. Mišias Pumpėnų bažnyčioje aukojo jau liepos 6-ąją. Po kelerių metų, pasak D. Pilkausko, jaunas kunigas paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Čia organizavo ateitininkų, pavasarininkų ir kitų religinių organizacijų veiklą.
„Savo prigimtimi A. Lipniūnas buvo visuomeniškas, optimistas, entuziastas. To laikotarpio jo dienoraštis primena darbo kalendorių, kuriame tiksliai fiksuojama, kas atlikta“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Jo teigimu, valdžiai uždraudus moksleiviškas ateitininkų organizacijas, kunigas, nepaisydamas grasinimų ir piniginių baudų, toliau dirbo slapta.
„Ne visada jo veikla patiko Lietuvą tuo metu valdžiusiai tautininkų sąjungai. Tarpukario Lietuvos policija sekė jo veiklą, už ją kunigas net buvo ir baudžiamas“, – kalbėjo istorikas.
Kunigas prisimenamas ir kaip puikus pamokslininkas, nepaprastai darbštus žmogus.
„Kunigas A. Lipniūnas buvo ne tik veiklos, bet ir turintis gilų dvasinį gyvenimą žmogus. Vyskupas Kazimieras Paltarokas buvo numatęs paskirti jį savo padėjėju, bet sutrukdė areštas“, – teigė D. Pilkauskas.
A. Lipniūnas buvo ypač savikritiškas, noriai mokėsi ir labiau patyrusių žmonių, tačiau nepaisant kuklumo ir drovumo mokėjo apginti savo nuomonę. Be to, nevengė kalbėti apie įvairius bažnytinio gyvenimo klausimus, vyrų ir moterų vienuolijų vaidmenį, klierikų auklėjimą, analizavo katalikiškų organizacijų veiklą.
A. Lipniūnas tobulino žinias ir toliau studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, 1932 metais gavo teologijos licenciato laipsnį. Pasak D. Pilkausko, kunigas tais pačiais metais kartu su kitais lietuviais dvasininkais dalyvavo XXXI tarptautiniame eucharistiniame kongrese Dubline. Ši patirtis padarė labai gilų įspūdį, kuris atsispindėjo knygoje „Penkių valstybių sostinėse“. 1935 metais A. Lipniūnas išvyko studijuoti į Prancūziją. Grįžęs į Lietuvą, 1939 metų pavasarį paskirtas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kunigas. Maždaug po metų Vilniuje atidarius lietuvišką universitetą, Šv. Jonų bažnyčioje studentams buvo laikomos šv. Mišios ir sakomi pamokslai. Tai buvo pavesta A. Lipniūnui. Pasak D. Pilkausko, nuo 1942 metų Vilniaus kunigų seminarijoje jis buvo ne tik kapelionas, bet ir dėstytojas, taip pat sunkiais laikais pagelbėjo jaunimui.
„Nacių okupacijos metais A. Lipniūnas visaip rėmė moksleivius. Jis ir materialiai, ir morališkai stengėsi juos palaikyti“, – pasakoja istorikas.
Net ir sunkiausiomis sąlygomis kunigas rūpinosi kitais. Net ir vėliau, jau koncentracijos stovykloje, kur labai trūko maisto, kitų dalykų, pamiršęs save, šelpė ligonius ir rūpinosi kitais.
Komentarai
-
- istorikas
- 22:31 2019.03.04
Rodyti visus komentarus (1)Pasigendu rašytojo Balio Sruogos dramos atspindėjimo rašinyje. Jis irgi yra iš mūsų krašto, gimęs Biržų rajone, Baibokų kaime.