Arvydo Gudo nuotr.

A. Špilevojus: „Suprantu, kodėl mokiniams gali būti neįdomi literatūra, o ypač antika“

A. Špilevojus: „Suprantu, kodėl mokiniams gali būti neįdomi literatūra, o ypač antika“

 

Vasario pabaigoje teatro gerbėjus pasieks naujausias aktoriaus, teatro dramaturgo, režisieriaus, Metų panevėžiečio apdovanojimą pelniusio Aleksandro Špilevojaus statytas spektaklis. Panevėžio teatro „Menas“ scenoje iškils Sofoklio mitu „Antigonė“ paremta inscenizacija.

Pats autorius atvirauja, jog būdamas mokyklinio amžiaus mitais per daug nesidomėjęs ir tik vėliau supratęs jų lengvumą bei universalumą, o paklaustas, ką papasakotų pačiai Antigonei, atsako: „Jeigu galėčiau nusikelti į antikos laikus ir sutikčiau Antigonę, mielai praleisčiau su ja vakarą ant Viduržemio jūros kranto“.

Spektaklio pavadinimas „Sustabdyti Antigonę“ sudomina vos jį perskaičius – nuo ko ji bus stabdoma?

Iš pradžių spektaklį norėjau pavadinti „Sustabdyti Antigonę“. Mane domino pjesėje aprašyta galinga Antigonės jėga, kurios nepajėgia sustabdyti nei valdžios įsakymai, nei artimųjų maldavimai, nei mirties baimė. Bet norėjau pamatyti ją kitomis akimis. Esame pratę matyti filmų, knygų, spektaklių istorijas iš pagrindinio veikėjo perspektyvos, bet pasaulyje tokių perspektyvų (kaip ir skirtingų nuomonių, pasaulėžiūrų) yra milijardai.

Todėl norėjau patyrinėti tas kitas perspektyvas ir pasižiūrėti į Antigonės istoriją skirtingų ją stabdančių ir su ja kovojančių veikėjų akimis. Kiekvienas iš jų išgyveno savo dramą ir savo tragediją matydamas jos pasirinkimus, pasipriešinimo veiksmus, nes kiekvienas pasipriešinimas yra skausmingas visiems kovos dalyviams. Man atrodo, kad apskritai labai sveika kartais pasižiūrėti ir pamatyti pasaulį bei save patį taip, kaip tai mato kiti žmonės. Tai leidžia plėsti akiratį, nebūti fanatiškai įsikibusiam tik savo tiesos, sugebėti paleisti savo įsitikinimus, suvokti, kad pasaulis gali būti ir kitoks, nei visą laiką jį matei.

Šiame spektaklyje veikia keturi skirtingai pasaulį, teatrą ir „Antigonę“ matantys aktoriai, tad noriu, kad atsiskleistų visos skirtingos pozicijos ir požiūriai. Noriu, kad pamatytume, jog visi šie požiūriai turi vietos mūsų pasaulyje. Skirtingai nei tose pamokose, kuriose mokytojai žino, ką turėjo omenyje autorius, ir tikisi iš mokinių tik vieno, švietimo sistemos patvirtinto, kūrinio interpretacijos ir suvokimo varianto.

Vis dėlto vykstant repeticijoms pavadinimas pakito. Sutrumpinome jį iki paprasto „Anti“. Šis žodis išreiškia pasipriešinimą, nesutikimą. Priešinasi ne tik Antigonė – tam tikra prasme priešinamės teatro stereotipams bei klišėms ir mes: aktoriai spektaklio metu liks savimi ir nevaidins personažų, žiūrovai nebus atskirti nuo aktorių ir nesėdės tamsoje, o ir pati Sofoklio drama, kai kurių žmonių akimis, gali pasirodyti visai neatitinkanti to, ką parašė Sofoklis. Pabandysime pakovoti su stereotipais ir sukurti savo antirealybę.

Sofoklio tragedijoje kuriamas Antigonės paveikslas iš tiesų žavingas: ji ir drąsi, ryžtinga, tačiau kartu ir jautri, švelni, mylinti. Koks bus jūsų, šiuolaikinio teatro scenoje kuriamos, Antigonės vaizdinys?

Scenoje veiks keturi puikūs, bet vienas į kitą nepanašūs aktoriai. Visi jie turi skirtingus požiūrius į šią tragediją ir jos pagrindinę veikėją, todėl žiūrovai vieno spektaklio metu galės pamatyti bent kelias skirtingas Antigonės versijas, kurias pasiūlys kiekvienas iš aktorių. Tai bus ir ryžtinga, ir fanatiškai užsispyrusi, ir mylinti, ir tik savo norų paisanti Antigonė. Pamėginsime atskleisti skirtingus požiūrius į ją, jos daugiasluoksniškumą. Svarbiausia, kad žiūrovai po spektaklio išdrįstų drąsiai atmesti tai, kas jiems buvo aiškinama apie Antigonę anksčiau, ir pabandytų patys atvirai, drąsiai pasižiūrėti ne tik į ją, bet ir į save bei savo pasaulį, nes požiūrių yra ir gali būti begalybė.

Ką Sofoklio „Antigonėje“ atradote tokio, kas paskatino inscenizuoti šį kūrinį?

Atradau tai, jog remdamiesi antikiniu mitu, pjesę „Antigonė“ per visą žmonijos istoriją parašė daugiau kaip 60 skirtingų pasaulio dramaturgų. Mane labai sudomino tai, kad šviesiausi pasaulio mąstytojai vis grįždavo prie šio mito ir skirtingais laikais vis permąstydavo bei perkurdavo šią istoriją iš naujo. Mitas yra gyvas reiškinys, kuris yra stropiai perduodamas iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Kai kurie mitai taip niekada ir nebūna užfiksuoti raštu, todėl mitologiniai pasakojimai gyvena ir kinta kartu su žmonija, nors jų prasmė lieka nekintanti.

Mūsų spektaklis yra storytelling, tad mes irgi pasakosime Antigonės istoriją žodžiu. Ir man labai įdomu, kaip ją šiandien pamatysime, kokį mitą sukursime mes? Tikiuosi, kad jis atskleis mums nemažai dalykų, kurių nežinojome apie save pačius.

Naujausias jūsų darbas orientuotas į jaunąją žiūrovų kartą. Antikos kūriniai, tikėtina, nėra pati populiariausia literatūra tarp jaunimo. O kokia yra jūsų patirtis, už kokių knygų dažniausiai užkliūdavo jūsų akys? Ar pats mėgote skaityti graikų, romėnų mąstytojų kūrinius?

Mokyklos laikais nebuvau antikos fanas. Buvau dėkingas graikams už demokratiją, teatrą ir olimpines žaidynes, bet tuo metu dar nesupratau, kokia įdomi yra jų mitologija. Problema buvo ta, kad man atrodė, jog visa tai yra baisiai toli, sunku ir nuobodu, nes neturi nieko bendro su mano pasauliu, mano problemomis ir džiaugsmais.

Vėliau supratau, kad klydau. Klydo ir tie, kurie man bandė pateikti antikos mitus kaip šedevrą. Kai tik supratau, kad mitai nėra sunkiasvoriai, kad juose yra daug žiauriai įdomių dalykų apie mane ir aplinkinį pasaulį, ėmiau jais mėgautis.

Mokyklos laikais man buvo kur kas įdomesnė ne programinė, šiuolaikinė literatūra (Selendžeris, Pelevinas, Keruakas) ir vieno mokytojo dėka pamečiau galvą dėl F. Dostojevskio romanų („Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Broliai Karamazovai“). Nors reikia pripažinti, kad tuo metu grojau roko grupėje ir daugiau skaičiau ne romanus, o man patinkančių užsienio grupių dainų tekstus. Tad puikiai suprantu, kodėl mokiniams gali būti neįdomi literatūra, o ypač antika. Bet savo spektakliu bandysime atskleisti visą literatūros grožį ir galbūt vienas, kitas po spektaklio užsimanys atsiversti kokią nors neblogą knygą.

Aleksandrai, savo statomuose spektakliuose beveik be išimties renkatės storytelling būdą. Į istorijų pasakojimą teatro scenoje gilinatės doktorantūros studijose, o viename savo interviu esate paminėjęs, jog „kiekvieną akimirką yra kuriama ir pasakojama didžioji mūsų visatos istorija. Ir visi mes esame jos fragmentai<…>“. Ką pats papasakotumėte apie pasaulį Antigonei, jeigu nusikeltumėte į antikos laikus?

Jeigu galėčiau nusikelti į antikos laikus ir sutikčiau Antigonę, mielai praleisčiau su ja vakarą ant Viduržemio jūros kranto, kur mudu išgertume po taurę gero graikiško vyno, papasakočiau kokią nors smagią istoriją (galbūt net išgalvotą ir sumeluotą), kuri jai, prieš einant vykdyti mirtį garantuosiančią užduotį, leistų patirti truputį šviesos ir meilės. Tikrai nebandyčiau jos sustabdyti. Vien jau todėl, kad tai padaryti būtų neįmanoma, o ir jos istorija mums yra labai reikalinga bei verta tos žiaurios aukos. Bet iš tiesų juk tai neįmanoma. Net ne dėl to, kad negaliu grįžti į antikos laikus, bet todėl, kad ji gyveno mitinėje realybėje, o aš esu šiame realiame pasaulyje. Bent jau kol kas.

Sofoklio kūrinyje žmogiškumas, pagarba tradicijoms ir papročiams susipina su politikos bei įstatymo jėgomis. Kurio poliaus – žmogiškojo ar įstatyminio – esminį pjūvį žadate atskleisti spektaklyje?

Šių polių neįmanoma atskirti ar pašalinti vieną iš jų, nes tuomet išnyks konfliktas. Tai prilygtų vieno kovotojo pašalinimui iš bokso ringo. Kova dramoje yra būtina – tik kovoje mes matome priešingų jėgų susidūrimą, galime įvertinti jų jėgą, reikšmę ir prasmę mums. Todėl spektaklyje leisime susidurti įstatymo ir teisingumo jėgai su meilės ir ištikimybės jėga. Kaži, ar tokia kova iš viso gali kuriai nors pusei baigtis laimingai ir pergalingai? Leisime skirtingas pozicijas užimti spektaklio aktoriams ir autoriams. Atskleisime jas abi ir pamatysime, kas išeis.

Pjesę pritaikysite išskirtinai Panevėžio jaunimui – akylesnis čia sugebės atpažinti tam tikrus miesto asmenybių prototipus. Ar atskleisite, ko žiūrovas gali tikėtis? Ar tose asmenybėse įžvelgiate sofokliškų bruožų?

Kiekvienas storytellingo spektaklis yra įdomus tuo, kad jo veiksmas vyksta ne pjesėje aprašytuose erdvėje ir laike, bet būtent ten, kur susitinka aktoriai ir žiūrovai. Tai bus grynas aktorių ir žiūrovų pasimatymas Panevėžio teatre „Menas“. Taip, jis bus mūsų parengtas ir surežisuotas, bet jis nerodys Graikijos, antikos laikų ir panašiai. Tai spektaklis apie aktorius ir žiūrovus. Todėl natūralu, kad ir aktorių pasakojamos istorijos remsis jų patirtimi gyvenant šiame mieste.

Vis dėlto noriu išduoti paslaptį, kad storytelleriai yra didžiausi melagiai, mokantys įtikinamai pasakoti nebūtas istorijas, tad labai tikėtina, kad spektaklyje susimaišys antikinis mitas, skirtingos jo interpretacijos, šiandienos Panevėžio gyvenimo fragmentai ir neribotos aktorių fantazijos vaisiai.

Storytellingo spektakliai turi ir dar vieną svarbią savybę: net ir po premjeros jie lieka atviri bei kintantys – kiekvienas kitas spektaklis gali turėti pokyčių, kurie priklausys nuo to, kas vyksta mūsų aplinkoje, kur ir kam yra rodomas spektaklis, kokias naujas patirtis išgyvena spektaklio aktoriai, kurie yra ir savo pačių pasakojamų istorijų autoriai. Todėl, kai tik per gastroles vešime spektaklį į kitus miestus, jis neišvengiamai turės būti kažkiek koreguojamas ir turėti elementų, pasakojančių ir apie tuos žmones ir aplinką, į kurią keliausime.

Spektaklyje vaidina keturi Panevėžio teatro „Menas“ aktoriai Dovilė Klementjeva, Aliona Kuriakina, Martynas Klementjevas, Aidas Jurgaitis. Kaip vyko aktorių atranka? Ar pandemija nepakišo kojos renkantis aktorių trupę? Ar lengvai apsisprendėte, kam atiteks pagrindinis – Antigonės – vaidmuo?

Šis aktorių ketvertukas yra nepaprastai gražus. Jie įrodo, kad yra ne tik talentingi atlikėjai, bet ir puikūs kūrėjai. Patikėkit, storytellingas reikalauja labai sunkaus darbo: aktoriams tenka įsisavinti daug naujos informacijos, įgyti kitokių įgūdžių ir tuoj pat pradėti juos taikyti meninėje praktikoje. Turiu pripažinti, kad jie susitvarko neįtikėtinai gerai. Padeda tai, kad aktoriai patys turi turtingą asmeninių istorijų bagažą, tad klausytis jų realių ir išgalvotų istorijų, žiūrėti jų improvizacijas „Antigonės“ tema yra vienas malonumas.

O Antigonės vaidmuo neatiteks niekam, arba, tiksliau sakant, jis atiteks visiems keturiems. Kaip minėjau, storytellinge aktoriai pasakoja istorijas, o ne persikūnija į spektaklio personažus, tad tam tikra prasme kiekvienas aktorius vienu ar kitu metu papasakos ir suvaidins Antigonę bei jos istoriją. Storytellinge be jokių problemų tai gali padaryti bet kas: ir moterys, ir vyrai, ir vaikai, ir senoliai. Todėl man pačiam jau dabar yra labai smalsu, kokias Antigones mes pamatysime.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų