-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Mūsų jaunutės kariuomenės pirmąjį karvelyną įsteigė šarvuočių rinktinės leitenantas Ivanauskas 1923 metais. Daugiau nei 3 metus išlaikė jį savo lėšomis. 1926 m. buvo gautas pirmas avansas lesalui pirkti. Nuo to laiko jau oficiališkai buvo įsteigtas karo pašto karvelynas“, – taip 1933 metais rašė nepriklausomos Lietuvos laikraštis „Karys“.
Taigi galima drąsiai teigti, kad lietuviai prieš beveik šimtą metų jau augino pašto karvelius. Pasaulyje šių paukščių nauda pastebėta dar anksčiau – prieš kelis šimtus metų. Nežinia, kaip būtų pakrypusi visa pašto istorija, jeigu ne šie sparnuočiai. Jie tarnavo aukščiausioms šalių institucijoms ir vadovams pernešti žinią į kitus kraštus. Balandžiai ypač svarbūs tapdavo per karą, nes saugiai nugabendavo laiškus savo šeimininkams.
Pasauliui aprimus ir technologijoms modernėjant gyvieji laiškanešiai tapo sporto dalimi. Sovietmečiu Lietuvoje veikė daug pašto, paskui sportiniais pervadintų, karvelių klubų ir organizacijų. Tačiau laikui bėgant toks tautiečių pomėgis blėso.
Dabar šalyje yra apie 70–80 sportinių balandžių augintojų, kurie rimtai treniruoja savo paukščius ir dalyvauja tokio tipo varžybose. O kaimyninėje Lenkijoje bet kuris tokio pobūdžio klubas vienija kur kas daugiau sportinių balandžių gerbėjų.
„Lietuva gerokai atsilikusi, per kokius 30 metų, nuo šalių, kur šis sportas labai populiarus. Vokietijoje ar Belgijoje balandžių lenktynės prilygsta „Formulės 1“ ar žirgų lenktynėms. Ten už labai gerą balandį entuziastai nepagaili ir milijono eurų, vyksta varžybos su įspūdingais prizais, parodos“, – vardija 33-ejų panevėžietis D. Kepalas.
Panevėžietis balandžius laiko jau tris dešimtmečius ir pastaruosius dvejus metus juos įtraukė į aktyvų sportą. P. Židonio nuotraukos.
Donatas – kol kas vienintelis Lietuvos balandžių sporto federacijos narys ir treneris Aukštaitijos sostinėje. Šiaurės Lietuvos balandininkų klubui „Žaibas“ priklausantis vyras laiko apie 100 sparnuočių.
Visas būrys jų gyvena namais apstatytame Rožyno kvartale. Čia D. Kepalo kieme yra nedidelė balandinė, bet paukščiams duota laisvė skraidyti, kur nori.
„Jie toli neskrenda, kaimynams netrukdo. Va, išsimaudys savo vonioje ir būriu pakils į orą. Po kokios valandos grįš“, – pasakoja augintojas, savo sparnuočiams paruošęs tikrą SPA.
Sportinių balandžių sportas, pasak pašnekovo, nėra pigus ir čia neužtenka vandens bei grūdų. Panevėžietis paukščiams iš užsienio perka specializuoto lesalo, įvairiausių vitaminų, papildų ir preparatų sveikatai bei jėgoms palaikyti. Net ir kieme vandens pripilta vonia buvo papildyta specialiais milteliais, kad šie puoselėtų skraiduoliams plunksnas, jas padarytų puresnes.
„Aš pats taip nevalgau ir neprisižiūriu, kiek gauna jie“, – juokiasi D. Kepalas ir pripažįsta, kad savo augintiniams pinigų neskaičiuoja, tai – jo didžiausias pomėgis nuo vaikystės.
Balandžiais vyras susidomėjo būdamas septynerių metų, kai eidamas iš mokyklos užsukdavo pas vieną balandininką. Šis retkarčiais įduodavo mažajam bičiuliui po paukštį, gautas gyvas dovanas berniukas labai saugodavo ir prižiūrėdavo.
Be to, balandžius visada augino ir tebelaiko iki šiol Donato tėvas, tik jis daugiau orientuojasi į kitokio tipo – aukštaskraidžius.
„Mano balandinė, galima sakyti, gyvuoja nuo pat 1985 metų. Nuo tada vedu tikslius užrašus – fiksuoju duomenis apie naujai pirktus, išperėtus paukščius ir jų šaknis. Kai kurių veislių balandžių genealoginiai medžiai ir dabar siekia pirmuosius mano veiklos metus“, – teigia pašnekovas.
Jo laikomame būryje dabar ne viena pašto karvelių rūšis, daugiausia išvesta iš olandų veislių. Kai kurios jų turi žinomų pasaulio balandžių kraujo. Ypač išsiskiria raudoni Maskvos balandžiai, jie panevėžiečio kieme tikriausiai ryškiausi Lietuvoje. Čia vaikšto ir vestuvėms naudojami dideli balti sparnuočiai.
Vieną iš turimų rūšių šeimininkas tikina ir pats išvedęs nuo 2006 metų.
„Aš juos vadinu savo kaimietukais. Perini, įmaišai naujo kraujo ir žiūri, kas pavyksta“, – juokiasi balandininkas.
Net mokslininkai kol kas negali pasakyti, kas parveda namo balandžius, nors jie būna nutolę tūkstančius kilometrų.
O šalia kaimiečių slampinėja ir miestietis. Į Donato balandinę vieną dieną atskrido paprastas balandis iš gatvės ir taip pamėgo naują kompaniją, kad iki šiol jos nepalieka. Prašalaičiui šeimininkas leido dalyvauti ir varžybose – jis sėkmingai įveikė kelią ir pasiekė 80 kilometrų per valandą greitį
Kiekvienas treniruojamas sportinis balandis privalo turėti specialų žiedą, nuotoliniu būdu susietą su elektroniniu laikrodžiu, esančiu ant balandinės durelių.
„Šiuos paukščius privaloma treniruoti, kitaip jie nebus sportiniai. Juos mokau gana aktyviai, per šį sezoną turėjau 12 treniruočių, tada išbandžiau balandžius įvairiais atstumais“, – apie pačią sporto šaką imi aiškinti panevėžietis.
Dirbti su balandžiu vyras pradeda, kai jam kalasi trečia eilė pagrindinių plunksnų. Iki metų tokie balandžiai išmėginami mažesniais atstumais.
„Pirmiausia sužieduotas karvelis pratinamas prie narvo, kad nejaustų streso. Vėliau vežamas iš balandinės už kilometro ar kiek daugiau ir paleidžiamas, kad grįžtų namo. Treniruojantis atstumas vis didinamas ir stebima, kaip ir kokiu greičiu paukštis sugeba parskristi į balandinę. Tai fiksuoja joje sumontuotas laikrodis. Vėliau tie duomenys nuskenuojami, ir balandininkas žino savo būrio rezultatus“, – pasakojo Donatas.
Pats greičiausias pasaulyje sportinių balandžių varžybų čempionas yra skriejęs net 143 kilometrų per valandą greičiu. Eilinis „sportininkas“, pasak augintojo, pasiekia vidutiniškai 60–100 kilometrų per valandą greitį.
Donato čempionas yra pasiekęs 90 kilometrų per valandą greitį.
„Šis yra mano nugalėtojas. Vienas belgų balandininkas siūlė – nulakuoji jam nagus ir veži į parodą. Pernai jis man pelnė mūsų klubo varžybų čempiono taurę – pirmas įveikė 512 kilometrų“, – savo balandinės garsenybę rodo šeimininkas.
Spartuolis per pokalbį tupėjo ant kiaušinio, nors yra patinas. Jis pavadavo savo mylimąją.
„Ne veltui tai taikos ir meilės paukštis“, – paaiškina D. Kepalas.
Balandžių sporte išnaudojama ir ši tyra minėtų paukščių savybė. Šį būdą varžybų dalyviai vadina našliavimu: patinas išvežamas nuo patelės, kad iš ilgesio grįžtų pas ją.
„Aš dažniau naudoju vadinamąjį lizdo būdą – mano balandžiai stengiasi grįžti namo į būrį. Iš tiesų net mokslininkai dar nesuprato, kaip šie paukščiai skrenda ir orientuojasi aplinkoje. Man atrodo, kad jie vadovaujasi elektromagnetinėmis bangomis. Esu tikras, kad balandžiai tikrai patenka į gudriausių paukščių penketuką“, – patikina Donatas. Jis gerai pažįsta kiekvieną savo laikomą sparnuotį.
Šie mielai prisileidžia šeimininką, pasitinka jį ateinant, atnešant lesalo. Priežiūros tokiems augintiniams reikia daug – Donatas į balandinę keliauja kasdien, ją valo, tvarko. Kad ligos nepultų, pagal taisykles reikėtų net dulkes siurbti.
Paukščiai jau parneša šeimininkui apdovanojimų.
O kaip atrodo sportinių balandžių varžybos? Antrus metus jose aktyviai su klubu dalyvaujantis pašnekovas sako, kad į didelę mašiną, paprastai vilkiką, sukraunama šimtai, tūkstančiai paukščių ir gabenami į starto vietą. Čia visi kartu paleidžiami skristi pas savo šeimininkus.
Pastarieji, tik perdavę vairuotojui savo sportininkus, važiuoja namo jų laukti.
„Ne šiaip sau mano veidą papuošė ilgesio raukšlės – kartais savaičių savaites lauki balandžių grįžtant iš varžybų, kartais ir nebesulauki“, – pripažįsta augintojas.
Per šį varžybų sezoną jis jau skraidino apie 50 balandžių, o 35 iš jų vis dar neparskrido. Prastesnius rezultatus, pasak Donato, labai lemia tai, kad jis vienas Panevėžyje augina sportinius paukščius.
„Balandis yra būrio narys, jis linkęs skristi paskui kitus. Kai per varžybas paleidžia šimtus šių sportininkų, tai maniškiai ir patraukia su didesne komanda. Kartą teko savo čempionus iš Šiaulių parsigabenti atgal“, – pasakoja D. Kepalas ir parodo augintinį, kuris namus rado po kelių savaičių kelionės, nors anksčiau be vargo įveikdavo 400 kilometrų.
Labai liūdna, pasak šeimininko, matyti susižeidusius, sergančius savo paukščius. Tokiais atvejais laukia daug darbo ir rūpesčio, nes Lietuvoje esą nėra gydymo tokiai gyvūnijai. O veisliniai balandžiai – ganėtinai opūs.
„Pas mus ir informacijos apie šį sportą maža, ir specializuotų gydytojų nėra. Patys bandom spėlioti, kas nutiko balandžiui, kodėl jis toks nusiminęs – taikom visokius vaistus, preparatus, kartais ir pavyksta, o kartais nugaišta visas būrys“, – nuogąstauja panevėžietis.
Todėl į platesnes padanges Donatas su savo komanda dar neskrenda. Tarptautinėms varžyboms esą reikia daugiau pasiruošti ir turėti labai stiprių lenktynininkų. Su vokiečiais, belgais ar net rumunais lietuviai dar nelabai pakovotų, nors šiemet buvo kviesti į olimpiadą.
„Rumunai didžiuliai tokio sporto gerbėjai. Jie į lenktynes atveža 20 tūkstančių paukščių ir per dieną dalis įveikia tūkstantį kilometrų“, – sako treneris.
Iš viso jo kolekcijoje jau keturios taurės ir savaitgalį vyras su savo sparnuočiais vėl vyksta į varžybas Lenkijoje – 580 km nuo Panevėžio. Iš čia šį kartą turės grįžti 10 jo stipriausių miesto patriotų.
„Man labai patinka sportiniai balandžiai ir matau, kad jais domisi ir mano trimetis sūnus“, – džiaugiasi D. Kepalas.
