-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tradiciniai amatai žmones suranda ir pritraukia skirtingai. Kai kas dar mokykloje išdrožęs medinį šaukštą ar nuaudęs siaurą juostelę pajunta – rankos tiesiog niežti, kaip norisi dar ir dar kartą tai padaryti. Kai kas parodoje ar mugėje pamatęs neįtikėtinus tautodailininkų darbus pradeda svarstyti, gal ir pats taip galėtų, ir nedrąsiai imasi bandyti. Trečias gal visai atsitiktinai paima į rankas molio gabalą, siūlų kamuolį ir pajunta, kad tai jo gyvenimo atradimas.
Bene panašiai nutiko ir istorijos mokytojai iš Anykščių Rasai Černiauskaitei – sėdusi prie audimo staklių, ji greitai pajuto ir suprato, kad audimas jai ne tik pomėgis, bet ir pašaukimas.Tiesa, prie audimo moteris atėjo ne visai atsitiktinai, domėjosi juo, susidūrusi buvo dar besimokydama mokykloje. Tačiau tai nebuvo tapę jos gyvenimo dalimi.
R. Černiauskaitė tris dešimtmečius išdirbo mokykloje, istorija domėjosi nuo pat vaikystės, tad ir studijas tokias pasirinko. Istorija jai ne tik profesija, bet ir galimybė pažinti savo kraštą bei visą pasaulį.
Prieš keletą metų, sužinojusi, jog vienoje Anykščių mokykloje veikia audimo būrelis, kurį gali lankyti ne tik mokiniai, bet visi norintieji, istorikė pradėjo tuose užsiėmimuose mokytis austi. Amato paslapčių mokė audėja Dalia Janušienė.
Įgijusi šiek tiek patirties ir panorusi dar labiau gilintis į amatą, R. Černiauskaitė pradėjo važinėti į Niūronių kaime Arklio muziejuje esantį Tradicinių amatų centrą. Čia yra įrengtos audimo klasės, stovi audimo staklės ir nuolat vyksta užsiėmimai.
Begalinė trauka prie audimo net pakeitė mokytojos gyvenimą. Nors ji dar turi istorijos pamokų mokykloje, tačiau pagrindinė veikla persikėlė į Tradicinių amatų centrą, čia ji dabar jau pati dirba audimo mokytoja, veda užsiėmimus, audžia.
Istorijos mokytoja Rasa Černiauskaitė ne tik pati audžia, bet ir kitus moko šio amato paslapčių. V. Bulaičio nuotr.
Mokytojos siekis – kad šis nepaprastas kūrybinis amatas neišnyktų, kad kuo daugiau jaunų žmonių juo susidomėtų.
Buvo laikas, kai audimo staklės stovėdavo kiekvienoje troboje. Tiesa, daug vietos užimančios staklės ten būdavo ne ištisus metus.
„Pagrindinis audėjų darbas – nuo gavėnios iki didžiųjų ūkio darbų pradžios. Tada vyrai išardydavo stakles ir keldavo ant aukšto. Nebus kada prie jų prisėsti“, – pasakoja R. Černiauskaitė.
Lietuvoje audimas buvo labai svarbus, būdavo audžiami ir balti, ir spalvoti audiniai. 19 amžiaus pabaigoje Vilniuje įsteigus audimo mokyklą, buvo pradėtos rengti audinių parodos. Tautodailės tradicijas puoselėjo Žemės ūkio rūmai. Ilgainiui profesionalaus amato reikšmė didėjo, meistrai plėtojo senąsias audimo tradicijas.
Liaudies audimo techniką ir būdus tebenaudoja tautodailininkai. Ne vienas dar prisimena, kad ir Panevėžys buvo tapęs savotišku audimo centru. Čia net kelerius metus buvo organizuojamos audėjų dienos.
R. Černiauskaitė kviečia pasidairyti po erdvias audimo klases su jose įrengtomis senųjų fotografijų bei austų drobių ekspozicijomis.
Prieškariu austi rankšluosčiai, lovatiesės tiesiog užburia savo raštais – akėtiniais, katpėdėlių, saulučių, ąžuolų lapų… Prie kiekvieno jų valandų valandas sėdėta, kiekvienas jų senąjį tradicinio amato paveldą, tarsi savotiškus laiškus, atnešė iki šių dienų.
Audimų spalvos ramios, akies nerėžiančios – ruda, gelsva, žalsva, pilka. Audėja sako, kad cheminiai, ryškesni
dažai pradėti naudoti nuo 19 amžiaus. Nuo tada kai kurių audinių spalvos pasikeitė.
Iki tol visi siūlai būdavo dažomi augalais. Kiekviena audėja žinojo, koks augalas kokią spalvą ar atspalvį duoda.
R. Černiauskaitė sako, kad Lietuvoje žinoma apie 80 augalų rūšių, tinkančių audiniams dažyti.
Būdavo naudojami ir augalų žiedai, ir lapai, šaknys, taip pat samanos, medžio žievė, pelkių ir geležies rūdos.
Ir dabar audimo klasės palubėje sukabinti ryšeliai augalų, tinkančių siūlams dažyti. Pačių audėjų iš laukų ir pievų surinkti, sudžiovinti.
R. Černiauskaitė norinčiosioms išmokti austi primena, kad audėjos darbas – ne tik pats audimo procesas, sėdėjimas staklėse. Vienas iš svarbiausių darbų – pasirengimas. Audėjoms reikia daug kantrybės. Kad galėtum sėsti prie staklių ir pradėti austi, pasirengti reikia bent poros dienų įtempto darbo. Tiesa, dar prieš tai reikia ir siūlus pačioms susiverpti, ne vieną kartą juos pervynioti, dažyti.
Gijos metmenims ir ataudams buvo ruošiamos taip: iš priverptų ričių siūlai nuvejami ant lanksčio, išbalintos ar nudažytos sruogos vytuvais pervejamos ant reketuko, o nuo jo ant judamųjų mestuvų.
Didžiuliai mestuvai ir dabar yra audimo klasėje – be jų audėjos darbas neįmanomas. Tiesa, tokie mestuvai atsirado 19 amžiaus pradžioje. Anksčiau siūlus tampydavo ant sienų. Tai būdavo nepalyginamai sunkesnis darbas.
Metmenų į stakles viena niekaip nesuriesi, reikia bent trijų porų rankų. Čia, kaip sako mokytoja, ir pasireikšdavo moterų solidarumas – vienos kitoms draugiškai padėdavo.
Paskui į stakles kabinamos nytys ir į jas veriami metmenys. Suvėrus į nytis veriama į skietą. Baigus verti skietas įstatomas į mintuvus, rišamos pakojos. Ataudams siūlai nuo vytuvų nuvejami į šeivas, jos dedamos į šaudyklę.
Audimo mokytoja sako, kad audimo raštas būna tarsi užprogramuotas nytyse. Tad ir audžiami dvynyčiai, trinyčiai ar aštuonnyčiai audimai. Gali būti net iki 16 nyčių, bet tokius retai ausdavo, staklėms reikėdavo daug papildomų dalių.
Arklio muziejaus Tradicinių amatų centro klasėse dabar yra septynerios audimo staklės – jos tuščios nebūna, prie kiekvienų sėda patyrusi ar tik pradedanti audėja – gražaus amato tęsėja.
Audimo klasėje eksponuojamos senolių austos drobės bei įvairios kraičio skrynios.
Iš audimo patalpų leidžiamės į rūsį, kur įsikūrusios šviesios ir erdvios keramikos dirbtuvės su degimo krosnimis bei ekspozicija. Vos įėjus, akį patraukia paveikslų, kuriuose nutapytos dažniausiai suskilusios molinės puodynės, paroda. Savo darbus čia eksponuoja įkvėpimą šiuose senuose induose radęs dailininkas Tomas Jurkėnas.
Keramikos dirbtuves puošia ekspozicija, kurioje puikuojasi per daugelį metų sukaupti Anykščių krašto senosios buitinės keramikos pavyzdžiai, kitoje lentynoje eksponuojami muziejininkių, keramikių Skaidrės Račkaitytės ir Ritos Vasiliauskienės degti molio dirbiniai. Edukacinės pamokos dalyvių laukia mediniai stalai bei kėdės ir įranga: kojinis molio žiedimo ratas, molio valcavimo stalas.
„Kiekvienas amatų centras turi savo veidą. Arklio muziejaus keramikos dirbtuvių išskirtinumas – tai lipdymo iš molio proceso pažinimas. Lipdymo pamokų dalyviai išgirsta keramikos amato istoriją, sužino apie lipdymo iš molio technologijų subtilybes, o minkydami molį džiaugiasi ne tik kūrimo, bet ir meno terapijos procesu. Pamokoje gali dalyvauti dvidešimties ar dar didesnė žmonių grupė, kiekvienas gali nusilipdyti savo molinuką, kuris vėliau gali būti išdegtas ir pasiekti kūrėją“, – pasakojo Arklio muziejaus vadovas Mindaugas Karčemarskas.
Pasižvalgyti po keramikos dirbtuves kviečia sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo amato – žaislininkystės – puoselėtoja keramikė S. Račkaitytė. Jos įvairaus dydžio ir spalvų, paukščių bei žvėrelių pavidalo molinės švilpynės žinomos ne tik Lietuvoje, apie jas sukurta ne viena televizijos laida.
„Dvidešimt metų molį čiupinėju“, – sako įvairia technika kurianti, edukacines programas vedanti tautodailininkė.
Molis šios menininkės gyvenime atsirado neatsitiktinai. Jai keramika, molio dirbinių paveldas visada buvo įdomūs. Baigusi grafikos studijas, vėliau įgijusi dailininkės apipavidalintojos specialybę, dirbdama tiesioginį darbą, sako, jog vis sukiojosi aplink tautodailininkus ir pavydžiai žiūrėjo į molio meistrus. Atėjus laikui ir pati pradėjo kurti.
Jau daugiau kaip dvidešimt metų S. Račkaitytė dirba A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje dailininke restauruotoja, yra muziejaus leidinių dailininkė ir Arklio muziejaus amatų centro dailininkė keramikė.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė savo keramikos gaminius eksponuoja parodose, rengia ir koordinuoja Anykščių rajono tautodailininkų parodas. Jos darbų yra visur, štai net Rokiškio prakartėlių muziejuje saugoma jos sukurta keraminė prakartėlė.
S. Račkaitytė pasakoja, kad jos kuriamos švilpynės balsas priklauso nuo oro tūrio viduje. Didesnė – storiau, mažesnė ploniau gieda. Sudėtingiausia, kaip sako meistrė, skylutes tinkamoje vietoje padaryti, – kitaip nešvilps. Molis džiūdamas traukiasi, tad gerai neapskaičiavus, skylutė gali atsidurti ne ten, kur reikia.
eramikės Skaidrės Račkaitytės kuriamos švilpynės garsios visoje Lietuvoje.
Keramikė kviečia apžiūrėti laiko išbandymus atlaikiusius senuosius molio gaminius – jų nemaža ekspozicija.
Senojoje Arklio muziejaus ekspozicijoje surinkti autentiški puodai, puodynės bei kiti įvairūs indai. Yra ir raugo, ir juodosios keramikos eksponatų.
Ant stalo – krūvelė įvairiose vietovėse iškastų ar atrastų molinių indų šukių.
„Dabar jau niekas nebežino, iš kur jie, kada pagaminti, – tai tiesiog dekoracija, savotiškas molio gaminių pasakojimas“, – aiškino S. Račkaitytė.
Daugelio muziejaus eksponatų amžius tiksliai nežinomas – tik tų, ant kurių šonų meistras nepatingėjo užrašyti pagaminimo datos, dar tą užrašą kokiu ornamentu ar šakele pagražinti. Štai puodynė 1936 metais, vazonas 1938 pagaminti – ant jų taip ir užrašyta.
Tų puodynių – nesuskaičiuojama įvairovė. Sako, jos buvusios tarsi dabar stiklainiai, buityje nepamainomi – taukams, sviestui, spirgams, grybams, ar kitoms gėrybėms laikyti.
Čia pat ir įvairūs ąsočiai – išdidūs, puošnūs, glazūra padengti indai, ne krosnyse ar kamarose skirti lindėti, o ant stalo dėti, svečiams rodyti. Talpesni ir mažesni ąsočiai – reprezentaciniai indai, parodos puošmena.
Eksponuojami ir įvairūs puodai – būtina namų apyvokos dalis. Vienas jų – ypatingas, įrodantis, koks svarbus, vertingas buvęs. Įskilęs puodas išradingo šeimininko buvo viela aplinkui apipintas, kad kuo ilgiau tarnautų. Vertingą daiktą gaila buvo išmesti.
„Ilgas to puodo kelias. Visą gyvenimą atidirbo krosnyje, o dabar pateko į muziejaus lentyną“, – šypsosi keramikė.
O štai dar vienas įdomus eksponatas – apdaužytas indas su kaišteliu. Pasirodo, šeimininkų taupių būta, neišmetė jau tarsi ir nebetinkamo indo, o skylutę padarė ir kaip praustuvą jį naudojo – kamštelį ištrauki, vanduo bėga.
Šalia ir įvairių dubenų, dubenėlių kolekciją. Šie indai taip pat buvo labai svarbūs. Juk iš vieno didelio dubens visa šeima valgydavo, kiekvienas savu šaukštu viralą iš jo sėmė. Atskiri mažesni dubenėliai būdavo skiriami tik vaikams ar ligoniams.
Jeigu prabiltų, daug istorijų galėtų papasakoti prieš dešimtmečius ar net šimtmetį lietuvių puodžių žiesti, lipdyti ir iki šiol išlikę indai. O dabarties meistrų kuriami taip pat nenusileidžia – tokie pat išvaizdūs, praktiški, vertingi jie jau renka savas istorijas, kurias galbūt nuneš ateities kartoms.
