B. Saltonienę jaunystėje itin žavėjo darbas to meto Panevėžio restoranuose. Apie jokią kitokią profesiją, kaip tik padavėjos, ji nė negalvojo.

Sovietmečio restoranų gyvenimas – kaip Čaplino filmuose

Sovietmečio restoranų gyvenimas – kaip Čaplino filmuose

Juodieji ikrai, rūkyti unguriai ir eršketai, aukštos kokybės konjakas, gyva muzika ir interjerą puošiantys dailininkų paveikslai – taip sovietmečiu atrodė prabangiausi Panevėžio restoranai. Juose iki išnaktų plušėdavę darbuotojai pasakoja apie laikus, kai patekti į restoraną reikėjo kyšio, kvepėjo deficitiniais kvepalais, kišenėse barškėjo gausūs arbatpinigiai, o padavėjoms buvo privaloma mokėti apie Panevėžį ir save papasakoti vokiškai.

 

Restoranai ir kavinės visais laikais buvo traukos vietos, kuriose virė savas gyvenimas. Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, sovietmečiu Aukštaitijos sostinėje veikė beveik šešios dešimtys viešojo maitinimo įstaigų. Vyresnės kartos panevėžiečiai ir dabar su ilgesiu prisimena tokius restoranus ir kavines kaip „Nevėžis“, „Seklyčia“, „Žara“, „Stumbras“, „Pušynas“, „Žalioji“, „Berželis“.

Maitinimo įmonių darbą tuomet koordinavo Panevėžio prekybos valdybos ir visuomeninio maitinimo kontora – visos kavinės, barai ir restoranai priklausė valstybei. Todėl ir tokių vietų personalui išlaikyti būdavo mokama valdiška alga, kurios dydis priklausydavo nuo darbuotojų kvalifikacijos. Tai irgi vertindavo atsakingi valstybės tarnautojai. Tačiau dabar buvę Panevėžio restoranų ir kavinių barmenai, padavėjai ir kiti lankytojus aptarnaudavę žmonės nebeslepia iš arbatpinigių lengvai susikraudavę ir antrą, netgi trečią atlyginimą.

„Gerai, kad turėjau gerą anytą – ji prižiūrėdavo mano vaikus, kai iki nakties, o kartais ir paryčių nešiodavau maistą, gėrimus svečiams. Darbą oficialiai pradėdavau nuo 12 valandos ir baigdavau vidurnaktį. Bei jei klientai pageidaudavo, vakaras prasitęsdavo. Vaikai užaugo ir nepyko ant manęs – džiaugėsi, kad mama tais laikais pilnas kišenes pinigų turėjo“, – šypsosi prieš 50 metų padavėjos karjerą pradėjusi dabar jau 67-erių panevėžietė Birutė Saltonienė.

Pirmieji picos kepėjai

Panevėžyje užaugusi Birutė svajojo dirbti restorane, mat čia matydavo gražias visada pasitempusias padavėjas. Taip jauna mergina atsirado ką tik duris atvėrusioje kavinėje „Žalioji“, Respublikos gatvėje. Ši vieta pagarsėjo 1983-iaisiais lankytojams pasiūliusi tada dar neregėtą patiekalą – picą.

Panevėžio kraštotyros muziejaus lentynose galima rasti informacijos, kad senų medžių paunksmėje nauja kavinė-baras „Žalioji“ pradėjo dirbti 1969 m. vasarą. Pagal „Komprojekto“ specialistų – panevėžiečio inžinieriaus Z. Garbaliausko ir kaunietės architektės Vanagienės sukurtą projektą darbus atliko statybos ir remonto valdybos statybininkai.

Jau pirmą kavinės-baro darbo dieną ją aplankė gausus būrys panevėžiečių. Alaus bare, susėdę prie juodų masyvių medinių stalų ar užsiropštę ant aukštų kėdžių, vyrai gurkšnojo iš bokalų šaltą alų. Šviesių spalvų kavinės menėje, apstatytoje lengvais baldais, lankytojai skanavo firminius patiekalus.
Kavinės menėje buvo 14 stalų, prie kurių galėjo susėsti 56 žmonės, dar 66 lankytojus vienu metu galėjo aptarnauti baras. Vakarop norinčiųjų patekti į vidų susidarydavo eilės.

Dabar jau nebeveikiančioje kavinėje pirmaisiais jos gyvavimo metais B. Saltonienė savo karjerą pradėjo nuo indų surinkėjos. Vėliau kėlė kvalifikaciją ir jau gavo teisę aptarnauti klientus kaip padavėja.

Reikalavimas padavėjoms – vokiečių kalba

„Kavinių darbuotojai buvo vertinami labai rimtai, jiems tekdavo nuolat laikyti egzaminus, kelti savo profesionalumą. Privaloma buvo vokiečių kalba, ja turėdavome mokėti papasakoti apie Panevėžį, apie save. Reguliariai tekdavo vertinimo specialistams parodyti savo meistriškumą salėje: paruošiant stalą įvairioms progoms“, – pasakoja Birutė.

Daugelio Panevėžio didesnių kavinių ir restoranų darbuotojai tuomet priklausė vienam „Bičiulio“ susivienijimui. Iš čia padavėjus, barmenus siųsdavo, kur jų pagalbos prireikdavo visame mieste.

Taip 1980 m. Birutė buvo atsiųsta į po remonto atidarytą „Stumbro“ restoraną. Čia padavėja, vėliau barmene-bufetininke dirbo iki pat 1996 m., kai ši vieta buvo uždaryta, vėliau privatizuota.

B. Saltonienei sovietmečiu teko darbuotis ir garsiuosiuose „Žaros“, „Pušyno“ restoranuose, kavinėse „Vasara“ bei „Bičiulis“.

Pastarajame buvusi padavėja prisimena labai griežtus reikalavimus dirbančių merginų išvaizdai. Kavinės vadovė kas rytą apžiūrėdavo švarą: nagus, plaukus, net liemenėlių petnešėles.

„Stumbre“ turėjome kirpyklą pašonėje. Bet dažnai pačios susitvarkydavome šukuosenas, pasidažydavome – buvome pripratusios. Padavėjos sovietmečiu kiekvienoje Panevėžio kavinėje turėjo išskirtines uniformas, kurias įmonės vadovai labai atsakingai kurdavo su siuvėjais ir reguliariai keisdavo darbuotojų stilių. Ilgas valandas vaikščiodavome tik su aukštakulniais bateliais, dėl kurių paskui kentėjo kojų venos“, – prisimena panevėžietė.

Merginos, anot jos, darbe privalėjo būti pasitempusios. Pati Birutė kuo lengviausiai gracinga eisena plaukdavo pas svečius ant vieno ištiesto delno nešdama sunkiai įsivaizduojamą skaičių – 13 stiklinių bokalų.

„Sudaužyti ko nors apipilti ar pargriūti neteko“, – šypsosi B. Saltonienė.

Valgydavo stebėtinai daug

Panevėžio restoranuose ir kavinėse, pasak B. Saltonienės, sovietmečiu dirbti buvo linksma – visada grodavo gyva muzika, rinkdavosi smagi publika.

„Žmonės tada ateidavo kitokie – visą darbo savaitę jie dirbdavo ir į restoraną susirinkdavo nusiteikę švęsti, atsipalaiduoti. Ne taip kaip dabar, švenčia ir laukia pašalpų iš valstybės“, – teigia ir šiuo metu viešojo maitinimo versle tebedirbanti senjorė.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Birutė pati atidarė barą ir iki šiol jame tebesisuka.

Pas ją kartą per metus susirenka ir buvę „stumbriečiai“ – virėjai, padavėjos ir barmenai, dirbę legendiniame restorane. Prisiminti, pasak B. Saltonienės, tikrai yra ką.

Paprastai „Stumbro“ pamainoje, anot jos, seniau dirbdavo trys padavėjai ir viena svečius pasitinkanti administratorė. Rezervuoti vietą restorane reikėdavo iš anksto sumokant 5 rublius. O už juos atvykus jau laukdavo paruoštas stalas su vaišėmis.

„Kiek tada žmonės daug valgydavo, net dabar stebiuosi. Pasitikdavome žmogų su taure aperityvo apetitui pakelti. Paskui patiekdavome krabų salotų, tada žuvies užkandos, karštą patiekalą, želės, kavos ir desertą – viską iš eilės. Tiesa, kavos seniau gerdavo mažai ir pačioje pabaigoje“, – pasakoja buvusi padavėja.

Kiekvienas Panevėžio restoranas tais laikais turėdavo firminį patiekalą, jį lankytojai dažniausiai iš užsisakydavo. „Nevėžio“ restoranas siūlė vištienos kepsnį „Mūsų patiekalas“, „Seklyčia“ – „Seklyčios suktinukus“ iš jautienos filė, „Pušynas“ – „Nuostabų kepsnį“ iš vištienos. Restoranas „Žara“ siūlė lankytojams kepsnį „Žara“, pagamintą iš marinuotos jautienos filė. „Stumbro“ restoranas lankytojus viliojo „Stumbro ragais“, pagamintais iš jautienos filė su rūkytų lašinukų, morkų ir sūrio įdaru.

„Menių restoranuose buvo kuklesnis nei šiais laikais. Dieną paprastai patiekdavome komplektus, o vakare galima būdavo rinktis bet ką iš valgiaraščio. Kainos buvo tikrai nedidelės“, – pasakoja B. Saltonienė.

Maistą Panevėžio viešojo maitinimo įmonėms centralizuotai tiekdavo produktų bei pusgaminių gamintojai: mėsos kombinatas, žuvies realizavimo bazė, alaus darykla „Kalnapilis“ ir kt.

Neišblėstantis „Climat“ kvapas

Aukštuomenei ant stalo restoranuose net ir sovietmečiu atsirasdavo juodųjų ikrų, rūkyto ungurio, eršketo. Kai kurie svečiai tokių deficitinių vaišių, Birutės teigimu, nesuprasdavo, tad delikatesas likdavo įmonės personalui – tada prasidėdavo tikra puota.

Be to, restorano darbuotojai turėdavo išskirtinę galimybę po truputį nusipirkti tokių retų produktų.

„Mūsų restoranas rengdavo aukšto lygio priėmimus ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos elitui. Dažnai čia pietaudavo pirmasis sekretorius, paskui prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, buvęs ilgametis Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus, įvairūs ministrai. Prisimenu šituos žmones kaip kultūringus, mandagius asmenis, niekada nebūdavo jokių girtuoklysčių ir nepagarbos mums“, – patikina B. Saltonienė.

Garbingus klientus „Stumbras“ priimdavo raudonu aksomu muštomis sienomis ir dailininkų kurtais portretais puoštame svečių kambaryje, kur jų laukdavo besisukantis prabangiais patiekalais nukrautas stalas.

B. Saltonienės teigimu, šiame restorane viskas dvelkė prabanga ir švente. Čia niekada neišsisklaidydavo deficitinių prancūziškų kvepalų „Climat“ kvapas. Ši nebeegzistuojanti prekė anuomet kainuodavo 25 rublius.

Birutė už padavėjos paslaugas uždirbdavo apie 70 rublių per mėnesį. Bet algos mokėjimo diena nei jai, nei kitiems kolegoms nerūpėjo – kišenės būdavo pilnos arbatpinigių.

Panevėžio restoranai prieš pusę amžiaus savaitgaliais būdavo užpildyti aklinai. Penktadienį ir šeštadienį, pasak pašnekovės, nerezervavus stalelio jau nebūdavo įmanoma patekti.

„Stumbre“ rinkdavosi ir ta prastai pagarsėjusi miesto liaudis, bet mūsų nei banditai, nei kas kitas niekada neliesdavo – netgi gindavo“, – prisimena B. Saltonienė.

Bet moterų kolektyve, anot jos, pasitaikydavo ir rimtų dramų. Vieną Birutės bendradarbę nudūrė vyro meilužė.

Pati B. Saltonienė jau buvo ištekėjusi ir į meilės trikampius nesivėlė. Vyras dirbo tuomet Panevėžio taksi ir suprasdavo žmonos naktinėjimus.

Muzikantas A. Griškevičius sovietmečiu visą savaitę grodavo gyvą muziką Panevėžio kavinėse ir restoranuose.

Nebemoka aptarnauti

Kalbėdama apie šių laikų kavines, buvusi padavėja turi daug priekaištų jaunosioms kolegėms.

„Gal jų niekas nebemoko, paima tiesiai iš gatvės, kai taip trūksta darbuotojų. Bet dabartinės padavėjos nemoka dirbti. Antai vienoje kavinėje mūsų būriui svečių prie vieno staliuko buvo atnešta viena lėkštė su austrėmis ir pasiūlyta jas valgyti imant rankomis“, – stebisi senjorė.

Savo metu Birutė dar dirbdama „Stumbre“ baigė neakivaizdines studijas Vilniaus technikume ir įgijo organizatoriaus techniko specialybę. Šiais laikais tokia profesija skamba keistai, bet ji apėmė daug dalykų: aptarnavimą, užsienio kalbą, darbų organizavimą.

„Toks metas buvo, į tavo vietą bet kada galėdavo ateiti geresnis, profesionalesnis darbuotojas. Mes saugojome savo darbus ir stengėmės tobulėti“, – pamena B. Saltonienė.

Prisiragavo visam gyvenimui

Dar linksmiau sovietmečio Panevėžio restoranų gyvenimą atsimena 62-ejų muzikantas Arvydas Griškevičius. Jis linksmino „Pušyno“, „Stumbro“ svečius. O savo muzikinę karjerą pradėjo „Berželyje“.

Pasak anais laikais garsaus Panevėžio muzikanto, tada „Berželis“ buvo medžiais apžėlusi, jauki panevėžiečių mėgstama vieta. O jam – ir dainininkui, ir grojančiam klavišiniais instrumentais – tebuvo aštuoniolika.

„Buvau jaunas, mėgdavau pasikviesti draugų į kavines, kur grojau. O laisvų vietų ten nebūdavo be 5 rublių rezervacijos. Todėl pagrasindavau: jei neįleis mano kompanijos, negrosiu – ir leisdavo“, – šypsosi muzikantas.

Jam Panevėžio viešojo maitinimo įmonės daugiau siejosi su bohema. To senjoras teigia prisiragavęs visam savo amžiui.

„Geriausiai prisimenu vakarus „Stumbre“. Čia grodavau nuo 8.30 ryto iki 23 valandos. Jei svečiai už papildomus pinigus paprašydavo pratęsti vakarėlį, grodavau ir iki ryto. O per naktį būdavo visko. Prisimenu vaizdus lyg iš legendinio aktoriaus Čarlio Čaplino filmų – visi mušasi, o mes grojame“, – dabar juokiasi Arvydas.

Jis iki šiol prisimena visus vardus vadinamųjų Panevėžio banditų, kurie su pilnomis kišenėmis pinigų šėliodavo po tuomečius restoranus. Ir muzikantas sako, kad šie personalo neliesdavo – priešingai, už smagų vakarą A. Griškevičiaus biudžetas pasipildydavo papildomu 100 rublių.

Konjakas „išgaruodavo“ virtuvėje

Oficiali A. Griškevičiaus – restorano muzikanto ir dainininko – valstybinė alga siekė 140 rublių per mėnesį. Tai, pasak pašnekovo, būdavo didžiausias atlygis jo profesijos darbuotojams, mokėtas už aukščiausią kategoriją.

Tiesa, šią nebūdavo taip sunku gauti.

„Buvome valstybinių įmonių darbuotojai, tad mus vertindavo speciali komisija. Paprastai užtekdavo ją gerai pavaišinti ir profesionalo statusą turi – visur vyravo korupcija“, – prisimena dabar Tiltagaliuose gyvenantis muzikantas.

Net kavinių gaiva, pasak A. Griškevičiaus, būdavo ne tokia, kokią virėjos privalėdavo ruošti. Pagal taisykles į 10 litrų gėrimą reikėdavo pilti butelį konjako. Bet šis paprastai dingdavo dar virtuvėje.

„Bet darbuotojai, ypač padavėjos, visada darbo vietoje būdavo blaivios, gražios ir pasitempusios. Mes irgi turėjome uniformas, bet kartais ir išgerdavome – pavaišindavo svečiai. O valgyti tai visada gaudavome iš virtuvės, virėja man visada atnešdavo kokį karbonadą“, – pasakoja Arvydas.

Mėsos patiekalai, anot jo, restoranuose buvo mėgstamiausi. Populiariausio karbodano kaina svyravo apie 95 kapeikas. Bet iš gėrimų populiariausios degtinės butelis tuomet kainuodavo net 12 rublių – dvigubai brangiau nei parduotuvėje.

Bohemiškos sielos A. Griškevičius net naktį pabudintas gali nupasakoti ir kiekvienos savo miesto kavinės interjerą sovietmečiu. Prabangiausiai tada jam atrodė boksais suskirstytas, su minkštais baldais, šimtą svečių talpinęs „Stumbras“, užsieniečių lankomiausias „Nevėžis“. Mediniu dizainu pasižymėjo „Seklyčia“, paprastesnis su baltais stalais ir raudonomis taburetėmis buvo „Pušynas“.

Muzikantai marširuodavo groti iš vienos kavinės į kitą, kuriose muzika neskambėdavo tik vieną dieną per savaitę.

Aprangos kodo, pasak Arvydo, restoranuose ir kavinėse iš pradžių nebuvo, tik gerokai vėliau atsirado kostiumai. Ateiti čia galėdavo ir ne patys turtingiausi gyventojai, kurie po stalu slapta turėdavo savų gėrimų. Jei per daug įžūliai nesielgdavo, niekas jų ir nedrausmindavo.

„Žmonės ten linksmai leisdavo laiką: sėdėdavo, plepėdavo, šokdavo“, – pokalbį baigia A. Griškevičius.

Galerija

 

 

 

 

Komentarai

  • Labai įdomus straipsnis. Skaičiau kaip knygą.

  • Tikrai buvo miela skaityti šiuos prisiminimus. Tuo metu buvau Stumbro lankytoja. Puikiai viską prisimenu – ištaikingą aplinką, skanius patiekalus, pasitempusį personalą, skambias K.Kerbedžio dainas. Pamenu ir pačią Birutę – nepapraso grožio auksaplaukę padavėją. Sveikatos visiems!

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų