Asmeninio archyvo nuotr.

Šokių vadovė neleistų tik vieno

Šokių vadovė neleistų tik vieno

Šokis yra pats trumpiausias kelias į laimę, o šokantys žmonės – patys laimingiausi. Tuo nesuabejosi pažvelgęs į net trijų šokių kolektyvų vairą laikančią ir šokio ritmu nuo mažų dienų gyvenančią panevėžietę šokėją bei choreografę Nedą Šnyraitę.

Ne vienam sunku suvokti, kiek valandų tęsiasi veikliosios Nedos Šnyraitės para. Ji dirba keliuose darbuose, o dar ir savanoriauja Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungoje.

Nedai dar tik 24-eri, bet ji jau vadovauja net trims Vadoklių kultūros centro šokių kolektyvams.
Prizines vietas konkursuose ji skina su merginų grupe „Šokio mūza“, mergaičių kolektyvu ,,Saulėgrąža“. Taip pat vadovauja moterų šokių grupei „Emor“.

Sakoma, kad kolektyvo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo vadovo, tačiau N. Šnyraitė atkerta, kad puikūs pasiekimai – ne jos vienos nuopelnas.

Paklausta, kokia vadovė yra, N. Šnyraitė šypteli. Jos manymu, geriausiai į šį klausimą atsakytų šokėjos.
„Kadangi pati esu šokusi ne prie vieno vadovo, stengiuosi iš kiekvieno jų pasiimti kažką gero“, – sako Neda.

Ji gali būti ir labai giežta – niekada savo kolektyve neleistų patyčių ir apkalbų.

„Kolektyvas turi būti vienas didelis kumštis. Vienas už visus, visi už vieną. Šiuo klausimu esu labai tvirta“, – teigia N. Šnyraitė.

N. Šnyraitė dienomis sukasi lyg bitutė. Nors jai dar tik 24-eri, bet jau vadovauja net trims Vadoklių kultūros centro šokių kolektyvams, dirba, savanoriauja. Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikystės pasirodymai

Šokis į N. Šnyraitės gyvenimą atėjo, kai jai buvo vos ketveri. Mama darželyje užrašė dukrą į šokių užsiėmimus.

Šokius Neda lankė kartu su seserimi, dalyvavo įvairiausiuose konkursuose, sparčiai kaupė medalių kolekciją.

Pramoginius šokius lankiusią mergaitę tuomet labai žavėjo gražios, puošnios suknelės ir bateliai.

„Labai gerai atsimenu tuos ankstyvus rytus, kai mama pažadinusi pasodindavo ant kedės, o aš visa apsimiegojusi kantriai laukdavau, kol man rišdavo gražiausius kuodus konkursams“, – šypsosi Neda.

Vaikystėje jos buvo pilna visur. Kartu su drauge ir sese rengdavo koncertus tėvams, šokdavo, dainuodavo ar deklamuodavo eiles.

„Nusipirkusios tada labai garsios muzikinės grupės kompaktinius diskus ir apsirengusios draugės mamos suknelėmis, apsiavusios aukštakulniais, į rankas vietoje mikrofonų paėmusios buteliukus, kurdavome koncertinę programą. Turbūt nė viena šeimos šventė neapsieidavo be mūsų“, – juokiasi Neda.

Suartino šokis

Vėliau N. Šnyraitė šoko įvairiuose kolektyvuose, kol atsidūrė pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“ šokių grupėje.

„Šitas kolektyvas tapo mano gyvenimo dalimi. Po pamokų lėkdavau į repeticijas, koncertus. Vykdavome į įvairiausius renginius, keliaudavome po visą Lietuvą. „Garse“ šokau dešimt metų, per tą laiką užaugau ir kaip asmenybė, ir kaip šokėja“, – pasakoja Neda.

Su grupės narėmis ji ir dabar palaiko artimus ryšius, draugauja šeimomis, drauge džiaugiasi ir liūdi. Iki šiol joms smagu prisiminti buvusias išvykas, linksmus nutikimus per repeticijas ar koncertus.

Įkvepiantys pokalbiai

Kol Neda buvo maža, jos giminėje šoko kone visos mergaitės: ir sesuo, ir dvi pusseserės.

Dabar ji vienintelė savo gyvenimą sieja su šokiu.

„Kai man buvo dvylika, su viena vadove ilgai kalbėjome apie jos šokių pradžią, apie pirmas pamokas, pirmus konkursus. Turėjau jai labai daug klausimų. Tada būti jos vietoje buvo tik svajonė, kuri dabar tapusi realybė“, – džiaugiasi N. Šnyraitė.

Nors pati drąsiai stojo prie kelių šokių kolektyvų vadovės vairo, mano, jog pačios požiūris į šokį vis dar formuojasi – kiekviena repeticija, koncertas, konkursas ar tiesiog pokalbis su kolektyvo narėmis skatina eiti pirmyn.

Neda stengiasi būti lanksti, kantri, įsiklausanti šokių vadovė, nes ir pati yra šokėja, šokusi ne viename kolektyve. Tačiau jei reikia, gali būti labai griežta. Ypač vienu klausimu. Asmeninio archyvo nuotr.

Nugalėti baimes

N. Šnyraitė džiaugiasi, jog šokis jai padėjo ir vis dar padeda išreikšti save.

Nors paniškai bijo stovėti ar kalbėti scenoje, suskambus muzikai, ji atsipalaiduoja ir mėgaujasi magiška akimirka šokant.

„Nepaprastas jausmas, kai mane stebi žmonės, o aš darau tai, kas pačiai patinka, kas teikia daug malonumo. Galiu drąsiai sakyti, kad šokis jau yra dalelė manęs“, – šypsosi šokėja.

Pasak N. Šnyraitės, šokėjo bei choreografo darbas – niekada nenutrūkstanti kūryba. Juk kaskart scenoje privalu parodyti kažką naujo, žiūrovams nematyto ir netikėto.

Prieš pasirodymus įkvėpimas Nedą tarsi savaime užplūsta. Ji atsistoja scenoje, išgirsta melodiją ir veidą nušviečia šypsena iki ausų, užplūsta tik geriausios emocijos.

Neda ne tik pati šoka, bet ir kuria šokius savo kolektyvams.

Anot jos, kaip ir kiekvieno kūrėjo darbe pasitaiko visko – ir geresnių, ir blogesnių dienų.

„Kartais važiuodama automobiliu išgirstu dainą ir jau galvoju: čia galėtų mergaitės stovėti taip išsidėsčiusios, šokti taip ar dar kitaip“, – juokiasi šokių vadovė.

Bet, pripažįsta, būna ir tokių akimirkų, kad gali daryta ką nori, bet nieko doro nepavyksta iš savęs išspausti.

Scena grūdina

Nenuostabu, jog per ilgus metus šokių aikštelėje Nedai yra nutikę visko: lūžo kulniukai, pamesti bumbulai ar net šokio metu parkritusi šokėja.

Neda puikiai atsimena, kai būdama paauglė šoko scenoje. Šokėjoms reikėjo daryti pasikeitimus.
Neda ėjo iš vienos pusės, o kita mergina jos link.

Atsisukusi tik spėjo pamatyti, kaip kolegei susipynė kojos ir ši parkrito.

„Neslėpsiu, buvo labai juokinga, visą likusį kūrinį šokome su ašaromis akyse iš juoko. Apie tą įvykį ir dabar su šypsena pasakoju savo šokėjoms. Gali nutikti visko ir tai ne pasaulio pabaiga – parkritai, atsikeli, nusišypsai ir žengi toliau“, – pabrėžia N. Šnyraitė.

Automobilis kaip saugykla

Vykdama į pasirodymus su savo kolektyvais, Neda pasirūpina po ranka turėti visko, ko tik gali prireikti. Jau žino, kad gali įvykti daugybė netikėtumų.

„Pasitaiko, kad likus labai mažai laiko iki lipimo į sceną, pribėga išsigandusi šokėja – pamiršo pėdkelnes, batus ar net koncertinę aprangą“, – pasakoja vadovė.

Neseniai taip ir nutiko joms vykstant į konkursą. Kai iki jo liko labai nedaug laiko, sužinojo, kad pora šokėjų tiesiog neturi pėdkelnių ir šortukų.

„Greitai bėgau į automobilį. Radau tik dvejas pėdkelnes ir vienus šortus. Iki konkurso pradžios liko 10 minučių, o vienų šortukų nėra, laiko taip pat. Gerai, kad netoliese buvo parduotuvė, kurioje radau juos pirkti ir į sceną mano šokėjos užlipo jau pasiruošusios“, – pamena Neda.

Asmeninio archyvo nuotr.

Su šeima ir gyvūnais

N. Šnyraitės šokėjos yra ne vieno konkurso prizininkės, laureatės. Tačiau, anot vadovės, išskirti pačią saldžiausią pergalę scenoje būtų labai sunku.

„Visos pergalės labai svarbios, juk tai atlygis kolektyvui už pastangas. Kiekvienas geras žodis, žiūrovo šypsena ar plojimai – pats geriausiais įvertinimas šokėjui“, – teigia Neda.

O sėkminga diena jai yra tada, kai atsigulusi vakare jaučia, kad ji praėjo produktyviai.

N. Šnyraitės svarbi gyvenimo dalis – šeima ir gyvūnai. Neda auginu du prancūzų buldogus, vienas jų į namus atkeliavo iš prieglaudos.

Ji mėgsta keliauti, taip pat labai patinka gaminti maistą.

„Galbūt banaliai skambės, bet man didžiausią laimę suteikia buvimas su šeima“, – sako Neda.
Didelių ateities planų kol kas ji stengiasi nedėlioti.

Džiaugiasi kiekviena akimirka šokdama ir mokydama kitus šokti.

„Norėčiau, kad nors viena mano mokinė taptų šokių vadove ir pas mane ateitų mokytis ne šokti, o patarimų, kaip suburti šokių kolektyvą“, – svajone dalijasi Neda.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų