U. MIKALIŪNO nuotr.

Šokis kaip gyvenimas

Šokis kaip gyvenimas

 

Dar besimokydama pradinėse dabartinės „Ažuolo“ progimnazijos klasėse, panevėžietė Laura Pakštaitė-Andrijauskienė užsikrėtė aistra šokiams. Nekaltai prasidėjęs romanas tęsiasi jau tris dešimtis metų, o jo spalvas pagyvina tautiškumo prieskonis. Ilgos valandos trypiant pagal smagią lietuvišką instrumentinę muziką Laurai sukrovė neįkainojamos patirties bagažą. Tačiau visų svarbiausia – gydė sielos žaizdas ir išmokė mylėti žmones,

„Šokis man yra gyvenimas, o gyvenimas – šokis. Judesį matau bet kurioje veikloje, juk kiekvienas pokytis ir yra judesys“, – įkvepiančiai kalba L. Pakštaitė-Andrijauskienė.

Panevėžietė puikiai pamena dieną, kai, būdama vos šešerių, spontaniškai užsirašė į šokių būrelį Panevėžio pradinėje mokykloje. Būrelio vadovui mergaitės nereikėjo ilgai įkalbinėti – galimybė išmokti suktis ant parketo mokinukę tiesiog sužavėjo.

„Grįžusi namo tėvams pasakiau, kad jau užsirašiau į šokių būrelį, ir jiems neliko nieko kito – tik sutikti“, – šypsosi Laura.

Į šokių repeticijas mergaitė išskubėdavo iš karto po pamokų, į jas važiuodavo autobusu, užtat romantiškai sugrįždavo namo – ant šviesaus atminimo tėvelio dviračio.

„Pamenu, kaip smarkiai didžiuodavausi, jog esu pagrindinė šokėja, kad stoviu priekyje ir kad naujus šokių kostiumus tenka laimė pasimatuoti man“, – pasakoja panevėžietė.

Linksmi ir nerūpestingi pasisukiojimai užsiėmimuose tapo rimtesnių šokių užsiėmimų pradžia.

Penktosios klasės slenkstį jaunoji šokėja peržengė jau V. Žemkalnio gimnazijoje.

„Ten sutikau savo mylimiausią šokių vadovę Kristiną Nainienę. Ji ir subūrė mus, mergaites, šiuolaikiniams šokiams“, – sako Laura.

Vėliau šokėjos tapo į tautinių šokių merginų kolektyvu ir 1998-aisiais pirmą kartą išvyko į pasaulinę dainų šventę Vilniuje.

Pasak L. Pakštaitės-Andrijauskienės, vadovė užaugino ją ne tik kaip šokėją, bet smarkiai prisidėjo ir prie asmenybės formavimosi. Laurai krito į širdį pedagogės pastabos ir pagyrimai visais gyvenimo klausimais, ne tik šokio.

Pradėjus šokti šiame kolektyve, merginos gyvenimas prisipildė ryškių spalvų, nesibaigiančių renginių, o pasirodymai per naujamečius spektaklius atnešė ir pirmąjį gyvenime uždarbį.

„Noras išsaugoti lyderio pozicijas skatino greičiau tobulėti, o nesėkmės neleido aptingti ar užmigti ant laurų“, – sako L. Pakštaitė-Andrijauskienė.

L. Pakštaitė-Andrijauskienė drąsiai teigia: esame lietuviai ir tuo turime didžiuotis. Šią seną, archajišką tautą vertina visame pasaulyje tik, pastebi Laura, toji tauta pati turi per mažai pasitikėjimo savimi. T. Stasevičiaus nuotr.

Vieną svajonę pakeitė kita

Lietuvą skersai ir išilgai išvažinėjusi panevėžietė su įvairiais šokių kolektyvais aplankė nemažai svečių šalių – Baltarusiją, Latviją, Italiją, Norvegiją.

Į pastarąją Laura išvyko jau kartu su tuomečio Vilniaus pedagoginio universiteto ansambliu, būdama viena iš dviejų laimingųjų pirmakursių.

Vis dėlto L. Pakštaitė-Andrijauskienė pripažįsta, jog didžioji jos svajonė buvusi ne tautiniai, bet pramoginiai šokiai, kuriems ji ir ruošėsi pirmajame savo šokių būrelyje. Tačiau žengti į profesionalią pramoginių šokių sceną nepavyko dėl tuo metu nepalankios tėvų finansinės situacijos. Kad ir kaip norėję išpildyti dukrelės svajonę, Lauros artimieji to padaryti negalėjo.

„Būdavo momentų, kai nubraukdavau ašarą matydama tuos šokius per televiziją, bet einant laikui visiškai pamilau tautinį šokį ir jokių ašarų neliko. Anaiptol! Tik džiaugsmas“, – sako šokėja.

Dabar tautinius šokius ji vertina dar labiau.

„Tautiškume be galo daug sudėta to, kas moteriai leidžia augti ir skleistis. Tą labai aiškiai supratau po skausmingų išgyvenimų, kai avėjau šokių batelius scenoje net tada, kai skausmas klupdė“, – prasitaria Laura.

Dabar jau su savo buvusiu vyru moteris susipažino kolektyve, kuriame abu ir šoko. Ir, kaip atvirauja, tik dabar supratusi, kodėl paskutiniu metu jiedviem buvo sudėtinga šokti poroje: „Šokyje yra labai daug gyvenimo, ir atvirkščiai.“

Pateisinti pirmosios šokėjos vardą

Su laiku pelnytas pirmosios šokėjos statusas Laurai visada reiškė labai daug. Scena ir emocijomis, aplankančios būnant joje, gyvenanti moteris drąsiai rėžia: šokiams priklauso didžioji jos širdies dalis.

Pradėjusi šokti jaunimo kolektyve, L. Pakštaitė-Andrijauskienė buvo jauniausia iš visų šokėjų. Įgijusi nemažai patirties iš senbuvių, Laura vėliau ir pati noriai padėdavo naujokams išmokti šokių subtilybių.

„Galiu tik pasidžiaugti, jog visi mano partneriai buvo puikūs, nors jų iš tiesų būta nemažai“, – šypteli.

Prisimindama karjeros pradžią, panevėžietė negali pamiršti ir pasitaikiusių sunkumų. Vienas tokių – špagatas, su kuriuo susidoroti prireikė nemažai pastangų ir kantrybės.

Ne kartą teko patirti ir visų šokėjų prakeiksmo – skylančių kojų pirštų kauliukų. Kartą koncerto metu atlikdama „Klumpakojį“, Laura smarkiai pasitempė raiščius.

„Niekada to nesureikšminau ir net tuomet, kai šokau su patemptais raiščiais, nejutau skausmo. Tik baigusi šokti supratau, kad pati eiti nebelabai galiu – koja ištino akimirksniu“, – pasakojo L. Pakštaitė-Andrijauskienė.

Visais sunkiais momentais ir vėl gelbėdavusi šokių vadovės K. Nainienės išmintis.

„Vadovė yra sakiusi, jog plastika, vaidyba ir šypsena yra svarbiausia. Gera būdavo girdėti, jog ji vis tiek mane vadindavo labai techniška šokėja“, – sako Laura.

Po skyrybų persikėlusi gyventi į Vilnių ir amžinojo poilsio palydėjusi tėtį, L. Pakštaitė-Andrijauskienė kartu su dukra šokyje atranda širdį gydančią terapiją. K. Pansevič nuotr.

Iš kartos į kartą

Šokių pasauliui iki šiol neabejinga L. Pakštaitė-Andrijauskienė dabar nepriklauso jokiam kolektyvui, tačiau namuose visuomet atranda laisvo laiko pajudėti ir prisiminti į sąmonę jau įaugusius žingsnelius.

Kadaise su kolektyvu ji treniruodavosi mažiausiai du kartus per savaitę, o prieš svarbius pasirodymus ir dar dažniau. Dabar jaunos moters gyvenime įsivyravo daugiau harmonijos, kiek sulėtėjo ir pats tempas.

„Šoku namuose, šoku gamtoje, tik šiek tiek kitokius šokius – medituodama“, – šypteli.

Laura iki šiol stengiasi likti aktyvi, nuolat judėti – ji kasdien įveikia tam tikrą atstumą pėsčiomis ir griežtai siekia nenuklysti nuo užsibrėžto tikslo.

Akivaizdu: meilė šokiams užkoduota ištisoje jos šeimos grandinėje. Panevėžietės šviesios atminties tėtis taip pat buvo geras šokėjas. Gimnazijos išleistuves ir valsą su juo Laura pamena it vakar dienos įvykius.

Jai glosto širdį šilti prisiminimai iš tėčio namų. Juose bene kiekvieni šventiniai pietūs baigdavosi roko ritmu ir šokiais porose. Ypač gražų pasirodymą paruošdavo du neišskiriami draugai: tėtis ir Lauros dukra Gertrūda.

L. Pakštaitė-Andrijauskienė pasakoja, jog būdama maža namuose dažnai rengdavo įvairius pasirodymus svečiams. Dabar taip pat elgiasi ir dukrelė, kartais net išsitraukdama kiek primirštus puantus ir pristatydama pačios kurtą kompoziciją.

Ji šokiais susižavėjo dar anksčiau nei mama – vos trejų metukų.

Stebėtis, kaip sako Laura, nėra ko: dukra augusi repeticijų salėse, o pirmą kartą jose apsilankė dar menkai temokėdama vaikščioti. Gertrūda – šiuolaikinio šokio atstovė, talentinga šokėja, augusi su tikromis profesionalėmis, vadovėmis Ugne Audejeva ir Diana Tučaite.

Po skyrybų persikėlusi gyventi į Vilnių ir amžinojo poilsio palydėjusi tėtį, L. Pakštaitė-Andrijauskienė kartu su dukra šokyje atranda širdį gydančią terapiją.

Šokis – geriausia mokykla

Kadaise L. Pakštaitė-Andrijauskienė svajojo studijuoti choreografiją Klaipėdoje, tačiau tą kartą jos svajones į priešingą pusę pakreipė tėvai, įkalbėję pasirinkti filologijos studijas.

Iš karto po jų Laura pradėjo mokytojauti tuometinės Buivydiškių pagrindinėje mokykloje. Ten vadovavo ir pačios suburtam tautinių šokių būreliui, kuriam net pavyko gauti Tautinių mažumų departamento finansavimą tautiniams kostiumams pasisiūti.

„Didžiausias mano pasiekimas, kad suburtame ratelyje šoko ir lenkų vaikai, kurie pamilo lietuvių tautinį šokį“, – mano L. Pakštaitė-Andrijauskienė.

Šiuo metu panevėžietė bando pažinti ugdomojo vadovavimo pasaulį ir kurti savo socialinį verslą. Nors visa tai dar tebėra vienoje pirmųjų stadijų, Laura sako, jau turinti ištikimą palaikymo komandą, kuri skatina nenuleisti rankų ir judėti į priekį.

Ilgos valandos trypiant pagal smagią lietuvišką instrumentinę muziką sukrovė neįkainojamos patirties bagažą. Tačiau visų svarbiausia – išmokė mylėti žmones, betarpiškai bendrauti su labai skirtingomis asmenybėmis, tolerancijos ir disciplinos.

„Šokis – pati geriausia gyvenimo mokykla“, – konstatuoja šokėja.

Ji negali atsidžiaugti, jog kadaise pavykę atsisakyti tuštybės, kurios, panevėžietės nuomone, apstu pramoginiuose šokiuose.

„Dabartinėje visuomenėje labai svarbu vaizdas, bet ne jausmas, ir man liūdna dėl to, kad žmonės vis labiau renkasi iliuzijų, o ne tikrą, jausmų pasaulį“, – sako L. Pakštaitė-Andrijauskienė.

Panevėžietė drąsiai teigia: esame lietuviai ir tuo turime didžiuotis. Šią seną, archajišką tautą vertina visame pasaulyje tik, pastebi Laura, toji tauta pati turi per mažai pasitikėjimo savimi.

„Svarbu puoselėti tautiškumą, nes tik taip galime plačiai siųsti žinią, jog tikrai tikime savimi, savo tauta ir kultūra“, – įsitikinusi Laura.

Išskirtinio jos dėmesio nusipelno ir tautinio kostiumo vertė. Ir visai ne dėl to, jog tokį pasisiūti kainuoja nemažai investicijų. Jis – pati geriausia priemonė parodyti pasaulio gyventojams, jog didžiuojamės savo tauta, istorija, kultūra.

„Karūna vainikuoja viską, ji svarbi kiekvienai moteriai. Mano tėtis mane, ja pasidabinusia, vadindavo labai gražia lietuvaite, nors tų lietuviškų bruožų – tik mėlynos akys“, – šypsosi L. Pakštaitė-Andrijauskienė.

Komentarai

  • Panevezy gyveno niekam neidomi buvo, issikele i Vilniu – vietines reiksme „zvaigzde“… nebera apie ka rasyti…..

  • Šaunuolė! Ir labai gera skaityti pozityvo pilną straipsnį apie pozityvų žmogų.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų