-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paįstrio seniūnijos Daukniškių kaime esančioje sodininkų bendrijoje „Sodžius“ įsikūrusi Janina Paškauskienė vėjuotais vakarais atsigulusi į lovą bijo kietai įmigti.
Tokiomis naktimis ji įtempusi ausis klausosi, ar netreška namo pašonėje vešantis didžiulis medis.
Galvos skausmu žilvitis tapo ne tik J. Paškauskienei, bet ir kaimynystėje sodus turinčioms Aldonai bei Rimai.
Ant Rimos jau buvo užkritusi sausa šaka, o štai Aldona sako nesyk buvusi priversta išmesti šaldytuve laikytus maisto produktus dėl to, kad kilus vėjui ir medžio šakoms užkritus ant laidų, gyventojai liko be elektros.
„Kai tik pakyla vėjas, žilvičio šakos taip ir plakasi į elektros laidus, pasipila kibirkštys, o tada jau – lauk gaisro“, – baiminasi J. Paškauskienė.
Užbėgti už akių tokiai nelaimei ji bandė įkalbėti sodininkų bendrijos pirmininką Emilį Kučinską, kreipėsi į Paįstrio seniūnijos seniūną Virgilijų Šležą, Panevėžio rajono savivaldybės ekologą Giedrių Motiejauską ir net į patį rajono merą Povilą Žagunį.
J. Paškauskienė sako, kad greičiausiai į jos kreipimąsi sureagavo meras, nes jam parašiusi laišką, iš rajono Savivaldybės netrukus gavo atsakymą, kad problema bus sprendžiama.
„Bet niekas nieko nesprendžia, medis kaip stovėjo, taip stovi“, – piktinosi J. Paškauskienė.
Moterims baimės įvaręs žilvitis veša „Sodžiaus“ sodininkų bendrijos Jaujos gatvėje, ant paties tvenkinio – Lėvens upės senvagės – kranto.
„Kai prieš gerą dešimtmetį nusipirkau sodą ir atsikėliau čia gyventi, palei tvenkinį augo ir daugiau medžių. Jų nebeliko, tačiau liko šis, galintis bet kada užgriūti namus, taip pat sudeginti mus visus. Sudegsime, jei lūžtančios šakos nutrauks elektros laidus, o šie nukris ant namo“, – kaimynėms pritariant, liūdną perspektyvą piešė J. Paškauskienė.
Elektrikai nesyk yra genėję žilvičio šakas, tačiau šios taip greitai auga, kad laidus ir vėl pasiekia.
Dvikamieniame žilvityje juo nepatenkintos moterys mato ir įtrūkimų, dargi puvėsį, tad svarsto, kad medis greitai ir pats įkris į tvenkinį.
„O kas jį iškels iš vandens? Ar ne paprasčiau nupjauti, kol dar stovi?“ – klausė J. Paškauskienė.
Visos trys bendrijos gyventojos sutiktų, kad jei jau neįmanoma medžio nupjauti iki pat žemės, būtų taip nugenėtas, kad liktų kamienas. Kol ataugusios šakos vėl pasiektų elektros laidus, praeitų kiek laiko, bet tiek laiko jos ramiai gyventų siaučiant vėjams.
P. Židonio nuotr.
„Sodžiaus“ sodininkų bendrijos pirmininkas E. Kučinskas, išgirdęs, kad gyventojos žūtbūt siekia atsikratyti medžiu, jo likimą palygino su žmogaus senatve.
„Kaip matote, medis kaip ir žmogus. Kol mažas, jaunas, juo džiaugiamės, pasenusio, pasirodo, kai kurie nori kuo greičiau atsikratyti“, – pastebėjo E. Kučinskas.
Pirmininkas teigė nesyk pats apžiūrėjęs žilvitį ir įsitikinęs, kad jis – nei suskilęs, nei supuvęs, nei juo labiau tręštantis ar keliantis grėsmę.
Be to, R. Kučinskas teigė išsiaiškinęs, kad žilvitis priklauso valstybės saugomų medžių rūšiai, tad norint jį nupjauti pirmiausia privalu gauti Savivaldybės specialistų leidimą.
Anot pirmininko, net ir tuo atveju, jei būtų gautas leidimas žilvičiui pjauti, už medžio sunaikinimą valstybei reiktų sumokėti apie 1500 eurų, o tai – ne bauda, bet prievolė atlyginti gamtai daromą žalą.
Dar nemažai kainuotų medžio pjovimo darbai, kuriuos atlieka specialiai tam pasirengę žmonės, medžius genintys, juos pjaunantys su specialia technika, turintys vadinamąjį bokštelį.
„Bus visuotinis bendrijos narių susirinkimas ir būtinai paklausiu, ar bendrija pasirengusi mokėti tūkstančius, kad Jaujos gatvėje būtų nukirstas medis“, – pabrėžė E. Kučinskas.
Jis pasvarstė, jog net ir tuo atveju, jei būtų gautas leidimas medžiui pjauti, vargu ar minėtą sumą sutiktų mokėti moterys, besirūpinančios jo sunaikinimu.
Paįstrio seniūnijos seniūnas Virgilijus Šležas irgi įsitikinęs, kad „Sodžiaus“ moterys be reikalo spirga dėl medžio.
Pasak seniūno, nors žilvitis nebejaunas, bet stiprus ir sveikas, o jo kaimynai gali būti ramūs, kad medis nei juos pačius, nei jų namus užgrius, nei bendriją sudegins.
„Man susidarė toks įspūdis, kad moterims nepatinka, jog rudenį žilvitis meta lapus ir tenka juos grėbti“, – tiesmukai rėžė V. Šležas.
Anot jo, tie, kam kliūva valstybės saugomas medis, turi kreiptis į Savivaldybę, o toliau jau medžio likimu rūpinsis už želdinius atsakinga specialistų komisija.
„Aplinkos ministerija surašiusi bene šešių ar daugiau lapų dokumentą, pagal kurį sprendžiama, ar medis pavojingas. Mano požiūriu, Daukniškių žilvičiui nebūtų galima pritaikyti nė vieno iš tų punktų“, – dėmesį atkreipė hidrotechnikos specialistas V. Šležas.
Sodų bendrijos gyventojoms jis patarė geriau džiaugtis išskirtiniu medžiu, nei dėti pastangas, kad jis būtų sunaikintas.
Rajono savivaldybės Architektūros skyriaus specialistas-savivaldybės ekologas Giedrius Motiejauskas pripažino net nebuvęs žiūrėti sodininkių norimo sunaikinti žilvičio, tačiau patikėjęs, ką apie jį pasakojo sodų bendrijos pirmininkas bei kiti „Sodžiaus“ sodininkai.
„Iš to, ką išgirdau, man sunku patikėti, kad moterys įrodytų, jog šitas žilvitis kelia pavojų“, – mano rajono ekologas.
Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkė Ieva Jakupkaitė teigė, jog leisti pjauti saugomus medžius, kurie vienaip ar kitaip kliūva žmonėms, ar neleisti to daryti, sprendžia savivaldybių sudarytos specialiosios komisijos.
Jei pripažįstama, kad medis kelia pavojų, už jo nupjovimo darbus mokama iš savivaldybės lėšų.
Jei komisija nusprendžia, jog medis sveikas, pavojaus dėl jo nėra, dažniausiai neleidžiama jo pjauti. Tais retais atvejais, kai toks leidimas išduodamas, pjovėjai įpareigojami valstybei atlyginti medžio vertę.
O šioji, greta visų kitų parametrų, nustatoma ir pagal jo kamieno storį.
Kuo kamieno skersmuo didesnis, didesnė ir medžio vertė.
