-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Laimėk kaimyno pasitikėjimą, kai jis skursta, kad galėtumei drauge su juo džiaugtis jo gerove – skelbia Senasis Testamentas. Tačiau Centrinės projektų valdymo agentūros užsakymu atliktas tyrimas parodė: net ir karantino izoliaciją pajutę lietuviai netapo jautresni pažeidžiamoms visuomenės grupėms, tarp jų ir socialinių būstų gyventojams.
Net 40 proc. apklaustųjų mano, jog socialinis būstas skiriamas probleminiams asmenims, piktnaudžiaujantiems alkoholiu.
Toks neigiamas požiūris į socialinių būstų gyventojus, pasak tyrimo užsakovų, dažnai paremtas ne asmenine patirtimi, o susiformavusiais stereotipais, išankstiniais vertinimais ar nuogirdomis.
„Žmonės yra linkę aplinkinius skirstyti į savus – „mano grupė“ ir svetimus – „kita grupė“. Savai grupei jaučiamas didesnis palankumas, nes ji kuria saugumą. Kartais net nepagalvodami patys brėžiame ribas. Pavyzdžiui, tam tikrą žmonių grupę įvardydami kaip gyvenančią socialinėje atskirtyje, jau supriešiname ją su ta dalimi, kuri nepatiria atskirties. Gal reikėtų pradėti kitaip įvardyti socialiai jautrias grupes, kad apie jas ir toliau nebūtų formuojamas „svetimų“ įvaizdis“, – sako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkė Vita Mikuličiūtė.
Kaimynai į savus ir svetimus pradėti skirstyti ir startavus pirmojo Panevėžyje socialinio daugiabučio projektui.
Šiuo metu Aldonos gatvėje rekonstruojamame buvusiame mokinių bendrabutyje
bus įrengtas 71 butas, kuriame įsikurs daugiau nei 100 gyventojų: jaunos šeimos, našlaičiai, tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos, neįgalieji, lėtinėmis ligomis sergantys žmonės.
Savivaldybės planas socialiai remtiniems žmonėms sukurti jaukias gyvenimo sąlygas rekonstruotame keturaukštyje sulaukė vietos gyventojų protestų bangos. Prieš socialinio daugiabučio miesto centre idėją pasirašė apie 300 žmonių. Jų motyvas – daugiabutį apgyvendinus vien tik socialiai remtinaisiais, kaimynai neturės ramybės, prasidės girtuoklystės ir konfliktai.
„Bus dabar „bardakas“, – tokiais žodžiais kaimynų buvo pasveikinta į socialinį butą atsikrausčiusi panevėžietės Ilmos šeima, auginanti keturis vaikus.
Didesnių užgauliojimų Ilma sako negirdėjusi, bet praeinančios vyresnio amžiaus kaimynės ir dabar dar perveria įtartinais žvilgsniais.
Dėl tos pačios priežasties panevėžietė nedrįso viešinti pavardės – jai skaudu, jei etiketė bus lipdoma ir vaikams.
„Į Savivaldybės socialinį butą atsikraustėme pavasarį. Gavome puikų suremontuotą butą, su plastikiniais langais. Kai sužinojau, kad pagaliau po 5 metų laukimo man skirtas būstas, maniau, jog kraustysimės į lindynę. Labai džiaugiuosi naujais namais. Savo jėgomis tokių niekaip negalėtume įsigyti“, – šeimos gyvenimo sąlygomis džiaugiasi Ilma.
Ji turi neįgalumą, bet yra dirbanti. Ilgas valandas pluša valytoja ir dėl skalsesnio kąsnio vaikų būriui dažnai sutinka papildomai padirbėti. Ilmos sutuoktinis užsiima langų gamyba ir montavimu.
Šeimos pajamos siekia apie 1500 eurų per mėnesį. Tiek vos užtenka pragyventi ir kol kas sutuoktiniai neturi didelių iliuzijų iš santaupų įsigyti būstą.
„Anksčiau daug metų gyvenome pas tėvus Durpyno gatvėje, nuosavame name. Čia nebuvo vandentiekio, teko patiems per vargus atsivesti vandenį. Būdavo šalta, vaikai nuolat sirgdavo, trūko vietos. Buvome nusprendę ieškoti nusipirkti butą išsimokėtinai, su banko paskola, bet pradinis įnašas – ne pagal mūsų kišenę“, – pasakoja Ilma.
Trijų kambarių, šildomas socialinis butas šeimai tapo išsigelbėjimu. Vyriausia, 21-erių metų dukra jau paliko tėvų namus, grįžo gyventi pas senelius.
Pasak Ilmos, vaikai jau priprato prie visuomenės požiūrio į juos, gyvenančius skurdžiau. Panevėžietei skaudu, kad skurdą lietuviai vis dar tapatina su blogu elgesiu.
„Neturime skolų už butą. Jis ne mūsų, Savivaldybės, bet jį tvarkome, kaip galime. Iš baldų plokščių patys pasidarėmė virtuvės spinteles. Aš niekada nebuvau girtuoklė, o po galvos operacijos prieš 7 metus visai atsisakiau alkoholio. Mano vyras taip pat jau 5 metus nėra alkoholio net ragavęs. Bet su patyčiomis susiduriame dažnai“, – pripažįsta Ilma.
Ypač, anot jos, dėl to kenčia atžalos. Vienam vaikui dėl pašaipų netgi teko keisti mokyklą. Anot Ilmos, jos vaikai negali sau leisti labai brangių drabužių, firminės avalynės, išmaniojo telefono, o tokie dalykai nepilnamečių pasaulyje dažnai tampa rodikliu renkantis draugus.
Panevėžietis 56-erių Ričardas Kriaučiūnas vargstančiuosius smerkiantiems ir teisiantiems gyventojams siūlo nejuokauti su likimu.
„Nežinote, kas jūsų pačių laukia: kada susirgsite, kada parklupdys gyvenimo negandos. Smerkti lengviau, sunkiau į save pasižiūrėti“, – sako vyras.
Jis pats vaikystėje persirgo sunkia meningito liga ir tik per plauką liko gyvas. Iki šiol Ričardas tebejaučia nelaimės pasekmes. Sveikata liko pašlijusi, dažnai kamuoja blogos mintys. Suaugęs R. Kriaučiūnas pasirinko kitokį gyvenimo būdą nei daugelis.
„Nekūriau šeimos ir likau gyventi su tėvais. Kas kad būčiau vedęs – žmonai, vaikams būčiau našta, o dabar man toks likimas našta. Aš labai problemiškas žmogus – visą gyvenimą ligoninėse praleidau“, – atviras Ričardas.
Jam nustatytas tik 60 proc. darbingumas. Su šiuo įrašu, pasak R. Kriaučiūno, darbo paieškos – beveik neįveikiamos.
„Jei seniau ir susirasdavau kokį kelininko ar kitą darbą, darbdavys bankrutuoja, užsidaro ir mane atleidžia. Labai nesisekė man tuo kausimu. Dabar visai niekas nebenori įdarbinti neįgalaus žmogaus, tai tiesiog ir egzistuoju“, – kalba panevėžietis.
Užimtumo tarnybos paslaugų jis neprašo, gyvena iš savo neįgalumo pašalpos, siekiančios vos daugiau nei 200 eurų.
Ričardas pasakoja, kad dėl nedarbo prasidėjo ir jo pykčiai su tėvu. Šis nenorėjo namuose išlaikytinio. Tai buvo postūmis prieš dešimt metų R. Kriaučiūnui stoti į eilę socialiniam būstui gauti ir po poros metų jame įsikūrė.
„Prastas būstas: tualete vamzdis kiauras, byra lubų tinkas ir nieko prisišaukti padėti negaliu. Bet jei būčiau atsisakę šitos vietos, neturėčiau nieko – ėjau čia iš bėdos“, – pasakojo Ričardas.
Buto mokesčiai sudaro 80 eurų. Kita pašalpos dalis lieka maistui. Pasak Ričardo, verčiantis iš tokių pajamų, apie alkoholį ir rūkalus nėra net ko svajoti. Pats šeimininkas tvirtina niekada ir neturėjęs žalingų įpročių.
„Negersi, nerūkysi – jokiam kaimynui neužkliūsi“, – įsitikinęs R. Kriaučiūnas.
Persikelti į Aldonos gatvėje rekonstruojamą socialinį daugiabutį, panevėžiečio nuomone, turbūt daugelio laukiančiųjų būsto svajonė. O bijančiuosius būsimų Aldonos gatvės gyventojų Ričardas ramina: šita vieta, kur namo prieigose numatytos net vaizdo stebėjimo kameros, bus turbūt viena saugiausių mieste.
Savivaldybės duomenimis, socialinio būsto Panevėžyje šiuo metu laukia 589 žmonės.
