Smurtas prieš vaikus: mažuosius tenka ginti nuo jų pačių šeimų

Smurtas prieš vaikus: mažuosius tenka ginti nuo jų pačių šeimų

Prasidėjus kalendorinei vasarai Lietuvoje švenčiama ir Tarptautinė vaikų gynimo diena. Šia diena, kuri pirmą kartą paminėta 1950-aisiais metais, siekiame nuolat priminti visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises.

Savo patirtimi ir įžvalgomis apie vaiko teisių įgyvendinimo ypatumus ir tų teisių pažeidimus Lietuvoje dalijasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Rūta Šipkauskienė, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė Daiva Brudnienė, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Ušinskienė, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Valančienė.

Smurto atvejų registruojama mažiau

Remiantis Informatikos ir statistikos departamento duomenimis, per 2019 metus buvo užregistruotas 981 atvejis, kai nuo nusikalstamų veikų, susijusių su smurtu artimoje aplinkoje, nukentėjo vaikai iki 18 metų. 2020 metais šis skaičius kiek sumažėjo – užregistruota beveik 800 atvejų.

Ne vienerius metus nusikaltimus, susijusius su nepilnamečiais, tirianti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Ušinskienė, pasakodama tai, kas apskritai yra smurtas prieš vaikus, pažymi, jog bet koks smurtas prieš vaiką visuomet yra jo teisių pažeidimas. „Smurtavimas prieš vaiką bet kokia forma yra netinkamas suaugusiojo elgesys, kai šis savo veiksmais ar žodžiais sukelia vaikui fizinį ar dvasinį skausmą, žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą. Toks netoleruotinas elgesys sukelia plataus spektro neigiamas pasekmes vaiko raidai, elgesiui, savijautai“, – dėsto prokurorė.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Valančienė akcentuoja, jog vaikai kenčia ne tik nuo fizinio smurto ir primena, kad yra išskiriamos net keturios smurto prieš vaikus formos. „Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatyme yra išskiriamos tokios smurto prieš vaikus formos: fizinis smurtas, psichologinis smurtas, seksualinis smurtas bei nepriežiūra. Fizinis smurtas pasireiškia tada, kai žmogus tyčia sukelia skausmą vaikui ar jį sužeidžia. Vaiko mušimas ranka ar įvairiais daiktais, stumdymas, spardymas, purtymas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas yra fizinis smurtas. Kiek kitokia specifika pasireiškianti smurto forma – psichologinis smurtas. Pastarasis dažnai pasireiškia patyčiomis iš vaiko, žodiniu agresyviu elgesiu, žeminimu, įžeidinėjimais, gąsdinimais, grasinimais, nuolatiniu blogos savijautos sukėlimu ir pan. Atvejai, kai suaugę žmonės išnaudoja vaiką savo seksualiniams norams tenkinti, traktuojami kaip seksualinis smurtas, o vaiko nepriežiūra ir apleistumas yra tuomet, kai suaugusieji tinkamai nesirūpina vaiku: neduoda vaikui valgyti, nepasirūpina tinkamais drabužiais, palieka ilgam laikui vienus be priežiūros, nesirūpina sveikata, mokslu, verčia vaikus atlikti jiems pagal jėgas ir amžių per sunkius namų ruošos bei kitus darbus ir t. t.“, – komentuoja prokurorė R. Valančienė.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Rūtos Šipkauskienės teigimu, smurtas prieš vaikus turi ir kitų formų, apie kurias dažnai nesusimąstome. „Pavyzdžiui vienoje byloje moteris buvo kaltinama tuo, kad dėl neatsargumo susargdino naujagimę. Žinodama, kad laukiasi ji elgėsi nerūpestingai, buvo visiškai abejinga kūdikio vystymosi procesui, nesidomėjo vaisiaus raida bei galimais rizikos veiksniais. Paskutiniu nėštumo periodu ji vartojo narkotines ir psichoaktyvias medžiagas, kurios toksiškai veikė vaisių, sukeldamos jo organizmo pripratimą šioms medžiagoms. Dėl to naujagimei pasireiškė narkotinės abstinencijos simptomai, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu ji dėl neatsargumo sutrikdė mažametės dukros sveikatą. Teismas pripažino moterį kalta ir paskyrė jai galutinę 1 metų laisvės apribojimo bausmę su tam tikrais įpareigojimais“, – patirtimi dalijosi prokurorė.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė Daiva Brudnienė sako, kad dažniausiai smurtas prieš vaikus pasireiškia fiziniu smurtu, kai pasinaudojama vaiko bejėgiškumu. „Dažnai tėvai nesugeba pasirinkti tinkamų auklėjimo būdų, trūksta įgūdžių, žinių, kad su vaiku galima susitarti ir kitais būdais. Didelį poveikį vaikui daro ir kartu su fiziniu smurtu naudojamas psichologinis smurtas – rėkimas, grasinimai, žeminimas, tyčiojimasis. Pasitaiko ir tikrai žiaurių būdų – vaikus pririša, smaugia, nardina galvą po vandeniu, nuskuta mergaitėms plaukus ir pan. Be to, suaugusieji nesusimąsto kokį poveikį daro jų pačių tarpusavio konfliktavimas, alkoholio vartojimas. Vaikai augdami smurtinėje aplinkoje, matydami vieno iš tėvų smurtą prieš kitą nukenčia psichologiškai, kartais jiems nustatoma psichinės sveikatos sutrikdymas“, – komentuoja ji.

Dažniausiai prieš vaikus smurtauja patys tėvai

Kaip matyti iš pateikiamų pavyzdžių bei statistinių duomenų, vaikai smurto aukomis tampa aplinkoje, kurioje turėtų jaustis saugiausiai – savo šeimoje. Kaip pastebi pašnekovės, nemažai ikiteisminių tyrimų pradedama ir dėl kitų vaikui artimų asmenų panaudoto smurto. Ne retas atvejis, kai vaikai fizinį smurtą patiria ir nuo bendramokslių, kaimynų, mokytojų, darželių auklėtojų, trenerių, neformalaus ugdymo pedagogų, nepažįstamų vaikų ar suaugusiųjų.

Prokurorės R. Šipkauskienės praktikoje pasitaikė atvejai, kai moteris, trenkė mažamečiui per ausį už tai, kad vaikas netinkamai pasielgė su savo mažamete klasioke. Kitu atveju vyras fiziniu smurtu „paauklėjo“ kiemo vaikus už tai, kad jie pravardžiavo jo sūnų.

D. Brudnienė, kalbėdama apie smurtaujančiuosius prieš vaikus, taip pat pabrėžė, kad daugiausia atliekamų ikiteisminių tyrimų yra dėl vaikams sukelto fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, dėl ko atsakomybės sulaukia tėvai. Prokurorė pažymėjo, jog smurtiniais veiksmais vaikus dažnai auklėja ir vieno iš tėvų nauji sutuoktiniai ar asmenys su kuriais mama ar tėvas gyvena neįregistravęs santuokos. Deja pasitaiko ir pakartotinio smurto atvejų tose pačiose šeimose. „Viename ikiteisminiame tyrime vyras buvo nuteistas dėl smurto prieš sutuoktinę ir jos dukrą. Netrukus po nuosprendžio vyras vėl smurtavo prieš sutuoktinės dukrą iš pirmos santuokos, keršydamas už pirmąjį nuosprendį, ją terorizavo“, – pasakojo prokurorė. Ji taip pat teigė, kad retai, bet pasitaiko atvejų, kai prieš vaikus smurtauja ir globėjai, įtėviai: „Netrukus planuojame baigti ikiteisminį tyrimą, kuriame tiriami globėjų veiksmai prieš 9 jų globotus vaikus. Įtarimai dėl smurto ir piktnaudžiavimo globėjų teisėmis ir pareigomis pareikšti sutuoktiniams. Tokie ikiteisminiai tyrimai ypatingai stebina, nes globėjai buvo atsakingi už vaikus, kuriems gyvenimas ir taip nepašykštėjo skaudžių įvykių. Tam, kad sutuoktinis išvengtų baudžiamosios atsakomybės, pradėjus ikiteisminį tyrimą globėja siekė paveikti nepilnametį liudytoją davusį parodymus dėl moters sutuoktinio veiksmų. Globėja, žadėdama atlygį, įkalbinėjo ir prašė, kad vaikas duotų melagingus parodymus įtariamojo naudai. Šiuo metu globėjams uždrausta užsiimti šia veikla, vaikai paimti iš šeimos, o ikiteisminį tyrimą planuojama perduoti teismui“.

Nukentėję vaikai atsiriboja tyla

Vaikai, patyrę smurtą iš artimų jiems žmonių – tėvų, brolių ar seserų, nėra linkę kalbėti apie patirtus išgyvenimus. „Vaikams yra sunku atsiverti, pasipasakoti, nes juos nuskriaudė artimiausias žmogus – mama ar tėtis. Būna atvejų, kad net atsisako duoti parodymus. Nesant nukentėjusiojo vaiko parodymų tirti yra sunkiau, sudėtinga įrodinėti kaltininko kaltę. Tokiu atveju byla pasiekia teismą tada, jei yra kitų be nukentėjusiojo vaiko įrodymų, pavyzdžiui specialisto išvada apie nustatytus sužalojimus, smurto atvejus matė kiti asmenys ir kt.“, – teigė prokurorė R. Valančienė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė taip pat teigia, kad vaikai apie prieš juos įvykdytus nusikaltimus vengia kalbėti ir dėl to, nes jiems grasinama, jie toliau gąsdinami savo pačių artimųjų. Jos teigimu, pasitaiko ir situacijų, kad vaikais manipuliuojama, siekiant kaltinamiesiems palankaus sprendimo. Smurtavę asmenys bando vaikus papirkti, žadėdami jiems įvairiausius pirkinius.

Kalbėdama apie sunkumus, su kuriais susiduriama vaikų apklausos metu, prokurorė D. Brudnienė sako, kad jų išvengti padeda sunkus psichologų darbas, kurie su vaikais sugeba užmegzti ryšį. „Didesnė dalis apklausų tikrai būna informatyvios ir vaikų parodymais teismas remiasi priimdamas sprendimą. Baudžiamojo proceso metu visuomet yra vertinami nepilnamečių specialūs apsaugos poreikiai ir jų apsaugai yra numatytos konkrečios apsaugos priemonės, kad procesas darytų kuo mažesnį poveikį vaikui. Vaiką proceso metu stengiamasi apklausti tik vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, siekiant išvengti jo dalyvavimo teisme. Jeigu vaiko parodymai būna prieštaringi ar vaikas atsisako duoti parodymus stengiamės surinkti kitus duomenis, kuriais būtų galima remtis priimant sprendimą“, – sako ji.

Smurto pasekmės – visam gyvenimui

Prokurorė R. Ušinskienė įvardijo, kad vaikai, prieš kuriuos buvo smurtaujama, neretu atveju apklausų metu pradeda keisti parodymus. „Yra buvęs atvejis, kai mama smurtavo prieš savo 12-os metų sūnų ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą. Bylos eiga buvo sudėtinga, nes smurtauta buvo prieš du vaikus, tačiau vienas iš jų pakeitė parodymus, aiškindamas, jog brolis išsigalvojo. Šiuo atveju buvo atliekama ekspertizė, kurios metu paaiškėjo, jog vaikui išėjus iš namų, jo būsena gerėjo. Ekspertizės metu vaikas pasakojo, kad yra patyręs fizinį smurtą nuo patėvio, namuose buvo girtaujama, tačiau vaikas teigė, jog labai ilgisi mamos ir apklausų metų jis stengėsi įtikinti, kad mama jo nemušė. Specialistai tokį vaiko elgesį vertino kaip adekvatų elgesį susiklosčiusioms aplinkybėms. Vaikas buvo paimtas iš namų, natūralu, kad jis, nepriklausomai nuo santykių namuose, jų ilgisi, nori ten sugrįžti. Vyksta tarsi saviapgaulė, nuneigiant blogus dalykus. Vaikai jaučia, kad geriau gyventi šeimoje, nepriklausomai nuo to, kokie santykiai joje yra, tačiau jie nori turėti prieglobstį atskirai nuo namų ir mamos, kad atgautų psichologinę pusiausvyrą. Specialistai nustatė, kad aptariamu atveju vaikas patyrė jausmų ambivalenciją – tai priešingų jausmų susidūrimas: myliu, bet pykstu, bijau, bet tuo pat metu jaučiuosi gerai. Jei šeimoje yra fizinio smurto apraiškos, dažnu atveju vaikams tai yra kaip norma, jie net nesuvokia, kad tai yra blogai ir tai lydi juos visą gyvenimą. Vaikai, nuo mažumės susidūrę su tokiomis patirtimis, suaugę tokią neigiamą patirtį atkartoti ir savo šeimose, dažnai kuria netinkamus santykius su patneriais. Nuolatinis smurtas prieš vaiką palieka ilgalaikes pasekmes“, – sako prokurorė R. Ušinskienė.

Kolegėms antrina ir prokurorė D. Miliūtė. „Nukentėjusiųjų nepilnamečių bylų atsiradimas teisme yra galutinis vaiko teisių gynimo procesas, kurio metu vaiką nuskriaudęs asmuo sulaukia atitinkamos bausmės. Deja, tokie vaikai jau būna patyrę neteisėtą artimiausių jiems žmonių elgesį. Dažnu atveju vaikas, patyręs fizinį smurtą, labiausiai nukenčia ne fiziškai, bet patiria ilgalaikes psichologines pasekmes. Jie tampa įbauginti, bijo suaugusiųjų, nepasitiki ne tik jais, bet atsiranda nepasitikėjimas ir savimi. Vaikui, patyrusiam smurtą, būtina psichologo pagalba, kad šios pasekmės būtų kiek įmanoma labiau sušvelnintos. Nesuteikus laiku tokios pagalbos, smurto šeimoje aukomis tapę mažamečiai tokią patirtį suaugę greičiausiai perduos ir į savo šeimą, nes jie tiesiog nežino, kad galima elgtis kitaip“, – teigia prokurorė.

Karantinas prisidėjo prie smurto prieš vaikus problemos nuslėpimo

„Smurtas artimoje aplinkoje yra dažniausiai nematomos, nepastebimos pašalinių, nusikalstamos veikos. Ypač tai pasireiškia karantino metu, kai vaikai nelanko ugdymo įstaigų. Jeigu vaikas pats dar nemoka, dėl savo amžiaus negali kreiptis pagalbos, o kitas suaugęs artimos aplinkos asmuo yra linkęs smurtą prieš vaiką nuslėpti, pranešimai apie galimai padarytą nusikalstamą veiką taip ir nepasiekia ikiteisminio tyrimo įstaigų. Net ir gavus pranešimą, šeimos nariai neigia smurto atvejį, nepaisant to, kad vaikui nustatomi pakankamai stiprūs sužalojimai. Duomenų apie tai, kad karantino laikotarpiu smurtinių atvejų prieš vaikus padaugėjo neturime, tačiau daugelis specialistų, ekspertų tvirtina, jog žmonių psichikos sveikata dėl karantino sąlygų, vaikų uždarymo namuose, nuotolinio mokymosi, nuotolinio darbo, patyrė žalos, o tai reiškia, kad ir situacijų, kuomet nesuvaldomos emocijos, turėjo padaugėti. Man žinomas atvejis kai senelis, kuriam nustatyta vaiko globa, sumušė anūką gavęs iš mokyklos pranešimą, kad vaikas laiku nesijungė prie nuotolinių pamokų ir pan.“, – karantino laikotarpio skaudulius vardija prokurorė R. Šipkauskienė.

Kenčiantys nuo artimiausių vaikai patys dažniausiai neturi galimybių arba nedrįsta kreiptis pagalbos, todėl labai svarbus šalia esančių aplinkinių dėmesys ir elgesys. Džiugu tai, kad pamažu mūsų visuomenė tolsta nuo ilgą laiką vyravusio įsitikinimo, kad suaugusieji su vaikais gali elgtis kaip tinkami ir vis dažniau pirmuoju realiu pagalbos tokiam vaikui veiksmu tampa aplinkinių skambutis bendruoju pagalbos numeriu 112.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų