-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vieno prabangiausių ir bene labiausiai legendomis apipinto brangakmenio – smaragdo – vardu vadinama sukaktis liudija apie 55-erius santuokoje pragyventus metus.
Lydai ir Augustui Duduriams santuokos metinės – diena padėkoti už nugyventus metus, puikias dukras, gausybę pačių įvairiausių smulkmenų. O štai didžiojoje pasaulio dalyje vasario 14-ąją minima meilės diena šiai daugiau nei pusę amžiaus kartu žengiančiai porai visai nesvarbi.
„Jei tą Valentiną būtų įprasta švęsti tuomet, kai buvome jauni, gal įsimylėjėlių diena būtų ir mums kažką reiškusi. Bet visi gi suprantame, kad įsimylėjimas, aistra – akimirkos reikalas. Tai praeina. O tada tenka imtis atsakomybės už tą, kurią įsimylėjai. Turi gyventi nebe tik sau, bet ir tai, vienintelei“, – svarsto A. Duduris.
Inžinieriaus specialybę įgijęs A. Duduris daugybę metų dirbo „Panevėžio gatvėse“, rūpinosi miesto gatvių apšvietimu. Jo žmona Lyda – ilgametė tuometės Panevėžio 5-osios vidurinės (dabar – gimnazija) kūno kultūros mokytoja.
Jųdviejų dukra Daiva – teisininkė, o Asta Dudurytė – daugeliui atpažįstama televizijos žurnalistė, anūkė Airinė Palšytė – garsi sportininkė lengvaatletė, olimpietė, pasaulio jaunimo vicečempionė, šuolio į aukštį Lietuvos rekordo savininkė.
Močiutė Lyda, puikiai žinanti sporto medalių kainą, sako kone maldaujanti Airinę mesti tą sportą, tausoti jėgas ir sveikatą.
„Išklauso, nusišypso ir toliau treniruojasi. Dabar Airinė Vokietijoje ruošiasi Prancūzijoje vyksiančiai olimpiadai. Mums įvairiomis progomis visokiausių dovanų siunčia“, – pasakoja L. Dudurienė.
Į klausimą, kas yra meilė, smaragdiniai jaunavedžiai turi tą patį atsakymą: rūpinimasis kitu. P. ŽIDONIO nuotr.
Smaragdiniai sutuoktiniai svarsto, kad augančioms dukroms skyrė mažokai dėmesio. Jiems nepakako buto Ramygalos gatvėje, tad ryžosi statytis namą, o tam reikėjo ne tik pinigų, bet ir sumanumo bei daugybės laiko.
„Vyresni žmonės prisimena, o jaunimas turbūt nelabai ir įsivaizduoja sovietmečio, kai tam, kad gautum bet ką – plytų, medienos, dažų, reikėjo pažinčių su tų gėrybių skirstytojais. Bet ir to nepakako, be kyšių nieko negaudavai. Labai daug jaunystės atėmė toks, dabar pavadintum, vadybinis darbas“, – sovietinių laikų vingrybės pamena A. Duduris.
Ir jo žmonai mokykloje teko dirbti itin ilgas valandas – reikėjo pinigų šeimai, namo statyboms.
„Man labai patiko mano darbas. Labai patiko mokinės mergaitės. Buvau joms atvira, kalbėdavomės pačiomis įvairiausiomis temomis, klausdavo jos manęs patarimų. Ir sportuoti mergaitės norėdavo, sakydavo, kad patinka kūno kultūros pamokos“, – šypsosi buvusi kūno kultūros mokytoja.
Į klausimą, kas gi yra meilė, smaragdinių sutuoktinių atsakymas tas pats: rūpinimasis kitu.
„Nieko naujo nepasakysiu, meilę reikia puoselėti. Tą žino visi, bet toli gražu ne visi ją puoselėja. Labai daug porose gyvenančių žmonių reikalauja vienas iš kito nebūtų dalykų. Tokiais reikalavimais, priekaištais, kad jų nepildo, skaudina vieni kitus. Prasideda barniai, o kas nori klausytis priekaištų? Iš to kyla nepasitenkinimas, skyrybos, o dėl to labiausiai kenčia vaikai“, – kalba A. Duduris.
„Iki šiol negaliu atsistebėti kai kurių žmonių nebranda. Ant rinkimų biuletenių prirašo nesąmonių, net rusiškų keiksmažodžių – taip kvailai kai kurie išreiškia savo poziciją.“
A. Duduris
Jo smaragdinė sutuoktinė atkreipė dėmesį, kad vyrus žmonos turi puoselėti, bet reikia jiems duoti ir laisvės, nes pernelyg didelė globa žmogų uždusina ir pavergia. O kuris gi nori būti net ir pačios mylimiausios vergu?
„Daug metų rytais kaisdavau Augustui arbatą, tepdavau sumuštinius. O paskui pagalvojau: ne vaikas gi jis, užsikais vandens ir pats. Ir nuo to laiko, kai jam buvo patikėta virtuvė, kokius kulinarinius šedevrus vyras pradėjo gaminti!“ – džiaugiasi Lyda.
Vardindama geriausius sutuoktinio bruožus, L. Dudurienė lenkė pirštus: darbštumas, organizuotumas, rūpestingumas. Josios išsirinktasis tarp geriausių žmonos bruožų įvardijo atsakomybę, pareigingumą ir kruopštumą. Ir dar pasidžiaugė, kad per gyvenimą sutapo jų norai gyventi gražiai, tvarkingai, o drauge ir įdomiai.
Tad abiejų nemažai keliauta ir po savo šalį, ir po užsienį. Augustas pasigyrė skridęs per Atlantą ir vaikščiojęs po Ameriką. Lyda taip toli nebuvo, jos kelionių maršrutai driekėsi po Europą.
L. Dudurienė visada mėgusi sportuoti, jos vyras Augustas – chorų dainininkas. Tad vienas su dainomis, kita sportuodama leisdavosi į keliones.
Lydai ir Augustui Duduriams santuokos 55-osios metinės – diena padėkoti už nugyventus metus, puikiais dukras, gausybę pačių įvairiausių smulkmenų. O štai vasario 14-ąją minima meilės diena šiai porai visai nesvarbi. P. ŽIDONIO nuotr.
Duduriai sako esantys tikri Lietuvos patriotai. Ir dukroms patriotizmą skiepijo ragindami mokytis, norėjo, kad šios sugebėjimus ir žinias skirtų savo šaliai.
Lyda mena ir savo mokinėms kalbėdavusi ne tik kaip būti gražioms, dailioms, sportiškoms. Aiškino ir tai, kaip svarbu būti savo tautos dukromis.
Abu seneliai labai didžiuojasi anūke Airine, jėgas ir meistriškumą atiduodančia Lietuvai ir gimtinės vardą garsinančia aukščiausio lygio sporto varžybose.
„Sovietmečiu partija man buvo kaip keiksmažodis. Bet atsikūrus Lietuvos valstybei, partijos nariu tapau ir aš, įstojau į tokią partiją, kuriai tikrai svarbu Lietuva. Teko daug kartų dalyvauti rinkimų komisijų darbe. Iki šiol negaliu atsistebėti kai kurių žmonių nebranda. Ant rinkimų biuletenių prirašo nesąmonių, net rusiškų keiksmažodžių. Taip kvailai kai kurie išreiškia savo poziciją“, – stebisi A. Duduris.
Ir Lyda, ir Augustas – biržiečiai. Biržuose jiedu atšoko ir vestuves. Atsikėlę į Panevėžį apsigyveno daugiabutyje Ramygalos gatvėje, vėliau pasistatė namus Rožyne, o dabar jie – Vaivadų gyventojai. Nutaręs, kad paties statytas sovietinio projekto Rožyno namas – pernelyg šaltas, A. Duduris susirentė modernų namą priemiestyje, kurį pats ir suprojektavo.
Kitoje plento pusėje priešais jų kiemą – jau Panevėžys, o pačių gyvenamosios vietos adresas – Panevėžio rajonas.
„Taigi, esame kaimiečiai. Iš tiesų, kaime gyventi būtų gerai, bet ne visai gerai dėl to, kad gatvės šviesos vakarais išjungiamos. Panevėžyje šviečia, o pas mus tamsu“, – kaimo ir miesto skirtumus vardija šeimininkas.
