Keramikė Vilija Balčiūnienė į susidariusią situaciją žvelgia per jausmų prizmę, suteikdama jiems formą. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Skulptūriniai Vilijos Balčiūnienės jausmų kontrastai

Skulptūriniai Vilijos Balčiūnienės jausmų kontrastai

Mūsų kasdienybėje gyvena šimtai emocijų ir jausmų. Vienus jų sugebame identifikuoti ir įvardyti. Kitus, tarsi nerasdami jiems tinkamo vardo, kartais tiesiog panardiname į gilius vidinius šulinius. Vieni jų, akimirkai šmėstelėję, dingsta, kiti – lieka ilgam, virsdami į būsenas. Šiandien pasaulio ritmą pakeitusių įvykių pasekmes jaučiame kiekvienas. Ir visų reakcijos skirtingos, kaip ir jausmai, ir išgyvenimo metodai.

Laikas + Jausmas = Būsena

Keramikė Vilija Balčiūnienė į susidariusią situaciją žvelgia per jausmų prizmę, suteikdama jiems formą. Nors parodos koncepcija gimė dar pernai, tačiau dėl laiko ir aplinkos, kurioje dabar esam, ji kito. Kūrybiniai ieškojimai perėjo į giluminį savos būsenos pajautimą, aštresnius būties suvokimo pojūčius, kaip pati autorė sako, nuo pradinio taško nuėjo į kitą gylį. Pirmieji kūriniai sukurti dar pernai, tačiau didžioji būsenų kolekcijos dalis pradėta lipdyti šių metų pradžioje.
„Neatitolau nuo savęs visiškai, bet nuėjau daugiau į gilumą. Kiekvienas pasinėrėmė į savo vidinį pasaulį, sumažėjo socialinis bendravimas. Taip pat ir aš. Panorau save atverti per formą ir vizualią raišką – faktūrą, kontrastą, kaip ir mūsų gyvenimas, lygius paviršius derindama su tekstūra“, – kūrybinėmis inspiracijomis dalijasi V. Balčiūnienė.
Jos skulptūras lydi ir tekstai, tarsi nuorodos į jausmų žemėlapį. Būsena įgauna formą. Svarstanti, kad ir ta pati daina ar perskaitytas romanas gali sukelti vienus jausmus vieniems, kitus kitiems, autorė dalinasi labai asmeniškais išgyvenimais. Kūrinio suvokimui įtaką daro ir erdvė, kuriame jis eksponuojamas, ir apšvietimas, ir laikmetis, neabejoja menininkė. Dar svarbu, ar žiūrovas skulptūras apžiūrinėja vienas, ar su kažkuo, kur gimsta diskusija.
„Vieną dieną mes praeiviai, kitą ieškotojai, man pačiai nuolat kyla klausimas, ką man tai reiškia tam tikru momentu. O žiūrovas labai individualiai ieško savo patirčių, ką jis mato, į ką gilinasi. Ar jam svarbu, ką aš jaučiu, ką aš noriu pasakyti, ar pats ieškos savų būsenų“, – savo mintis atskleidžia kūrėja.

Kūrybinis posūkis

Dėl Lietuvoje įvesto karantino ir meno galerijos jau kurį laiką užvėrusios lankytojams duris.
„Keistas jausmas aplanko atidarius parodą žinoti, kad ji iškart užsidarys“, – juntamas liūdesio kartėlis menininkės balse.
Dėl patogios vietos Laisvės aikštėje ir didelių „Galerijos XX“ langų smalsesni praeiviai visgi turi galimybę žvilgterėti į autorės jausmų kariauną, tyliai laukiančią savo žiūrovo baltoje galerijos erdvėje. Žinoma, tai ne tas pats, kas apžiūrinėti kiekvieną skulptūrą iš visų pusių, stebėti, kaip jos kinta nuo žiūrėjimo kampo, nustebti aptikus, kokius šešėlius meta, kaip jie žaidžia ant šviesių galerijos sienų, kurdami savas istorijas.

„Mūsų jausmai, mano požiūriu – viduje esantys gyviai. Jausmas yra gyvas, kintantis, subjektyvus, kaip ir žmonės, žiūrintys į debesis, mato visiškai skirtingus dalykus.“

V. Balčiūnienė

V. Balčiūnienės kūrybos gerbėjai pastebės, kad šios kolekcijos spalviniai tonai ramesni nei iki šiol naudoti autorės kūryboje. Apie išgyvenamus jausmus kalbama per formą.
„Labai nuo savęs neatitolau, bet šis kūrybinis sprendimas kiek kitoks. Būsenose paieškojau ir aštresnių momentų. Nors dažnai kuriu pasitelkus raku technologiją, kur dominuoja juoda spalva, bet ir joje gausybė atspalvių, juk ir naktis nėra vien juoda. Šios parodos skulptūros lipdytos iš akmens masės, vadinamojo šamotinio molio. Visos jos iš to paties molio, degtos tokioje pat aukštoje temperatūroje, glazūrų, kurias pati gaminu, nenaudoju daug, jos neryškių tonų, pastelinių spalvų. Darbuose daug kiaurymių, aštresnių kampų. Lipdžiau taip, kaip jaučiausi. Minimaliai norėjau blaškyti spalvomis, akcentavau formą“, – kalba V. Balčiūnienė.
Uždavusi sau klausimus, kokios formos yra vienas ar kitas jausmas, ir pastebėjusi, kad ne kiekvienas, paklaustas, kokią formą suteiktų savo jausmams, geba atsakyti.
„Man svarbu, kokiu pavadinimu užkoduotas kūrinys, svarbu morfologinė jo prasmė. Daug prasmių viename žodyje, pavyzdžiui, „Pa/Likimas“, „Pasi/Tikėjimas“, „Pa/Sala“. Ką kiekvienas akcentuojame, priklauso tik nuo mūsų pačių, ant ko laikomės, kokį stabilumą suteikiame. Ne tik forma svarbi, bet pirmiausia man pačiai yra svarbu, kas ėjo iš vidaus. Palieku ir kitiems patiems nuspręsti, ką pamato, kas svarbu, kas lieka.“

Pokalbiai su savimi

Vieną jausmą, virtusį būsena, autorė lipdė nuo pradžios iki galo ir gyveno toje būsenoje tol, kol techniškai išbaigdavo skulptūrą. Kai forma jau baigta, mintimis iškeliaudavusi į kitą formą, jau į kitą jausmą. „Pokalbiais su savimi“ kūrybinį procesą įvardinanti menininkė neslepia – per tą lipdymo laiką visa puokštė jausmų ir nuotaikų gali aplankyti.
Lipdymas – tiesioginis rankų prisilietimas prie kūrinio, prie pačios medžiagos. Eskizas, kurį autorė nusipiešia iš pat pradžių, atspindi tik mintį, paskui jau pati medžiaga diktuoja eigą, kontroliuojama kūrėjo. Lipdymas V. Balčiūnienei – kūryba vienumoje.
„Sunku pasakyt, kaip jausčiausi, jei žmogus būtų šalia. Turi skirti jam dėmesį ar žvilgsnį, o vienas su savim labiau atsiveri, rankos gali daryti, ką galvoja galva“, – pasakoja V. Balčiūnienė.
Jos dirbtuvėse nuolat skamba muzika.
„Kartais į kūrybinį veiksmą įsijautusi jos net negirdžiu, man svarbu, kad muzika atriboja nuo kitų pašalinių garsų“, – juokiasi keramikė.

Savo gyvenimą gyvenantys gyviai

„Mūsų jausmai, mano požiūriu, – viduje esantys gyviai. Jausmas yra gyvas, kintantis, subjektyvus, kaip ir žmonės, žiūrintys į debesis, mato visiškai skirtingus dalykus. Jei dabar lipdyčiau tą jausmą, kurį jau esu nulipdžiusi, galbūt jis jau būtų kitoks, tuo laiku kirbėjo tokios mintys, tokios formos“, – svarsto kūrėja.
Tikriausiai, įsisukus į jausmų pasaulį, iki begalybės dar galima būtų tęsti šį ciklą, bet kažkada reikia sustoti, kad, kaip pati menininkė sako, neužkrautų žiūrovų nuovargiu.
Atsiribojusi nuo jausmo, ar kažkam to reikia, ar reikės, autorė neslepia norėjusi išsisakyti, atsiverti. Kuriantis žmogus keičiasi, ieško, kinta ir gyvenimo filosofija. Kiekvienas galime atsiverti, kokie esame, kaip matome, kaip mąstome, nebijodami pasakyti, ką jaučiame. Tuomet pati kūrinio forma atskleidžia kūrėją. Svarbiausia, suradus save, leisti sau būti atviru. Svarbu ir tai, kiek mes patys norim jaustis dalimi to, ką darom, kur esam. Galbūt parodoje „Laikas + Jausmas = Būsena“ eksponuojamos keturios skulptūros liko specialiai neįvardytos jausmais. Galbūt tai – sumani mažytė autorės palikta žinutė-provokacija žiūrovui pagalvoti ir pačiam juos įvardinti.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų