Lietuviškos mokyklos „Gintarėlis“ direktorė Donata (kairėje) seminare kartu su kolegomis iš Airijos švietimo grupės. Asmeninio archyvo nuotr.

Skiria kilometrai, jungia – darbai

Skiria kilometrai, jungia – darbai

Gyvenamosios vietos adreso grafoje įrašyta Airija, pasak čia jau daugiau nei 15 metų šaknis įleidusios panevėžietės Donatos Simonaitienės, nieko nereiškia. Neseniai tapusi gimtojo miesto ambasadore ši moteris savo triūsu įrodo, kad ir Lietuvoje, ir užsienyje gyvenantys lietuviai – viena tauta, viena valstybė.

Panevėžio ambasadorė

Aukštaitijos sostinė jau turi dvi savo išskirtines atstoves užsienio valstybėse. Pirmąja tapo privačios muzikos mokyklos įkūrėja Jungtinėje Karalystėje Sandra Baranauskienė. Antroji tokias pat garbingas projekto „Globalus Panevėžys“ pareigas priimti sutiko Airijoje, Kavano mieste, gyvenanti 42-ejų lietuviškos mokyklos „Gintarėlis“ direktorė Donata Simonaitienė.

„Kiekviena pareiga yra atsakomybė, tad šią žinią sutikau rimtai, bet kartu ir džiaugsmingai, nes esu gimusi bei augusi Panevėžyje ir visada jaučiuosi jo dalimi. Galimybė aktyviau įsijungti į gimtojo miesto gyvenimą yra ir garbė, ir laimė, ir iššūkis“, – sakė liepos pradžioje ambasadorės pažymėjimą iš Panevėžio mero Ryčio Račkausko atsiėmusi emigrantė.

Iš miesto prie Nevėžio kilusi Donata baigė tuometę Skaistakalnio vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro, Šiaulių universitete – literatūrologijos magistro laipsnį. Po mokslų moteris sėkmingai susirado lietuvių kalbos mokytojos darbą mokykloje ir buvo patenkinta savo pareigomis.

Tačiau vieną dieną D. Simonaitienės šeimai pragyventi Lietuvoje tapo per sunku. Jaunų sutuoktinių kortas sumaišė link bankroto tais metais po truputį jau ėjusi Panevėžio gamykla „Ekranas“, kurioje dirbo pašnekovės vyras. Tad gavęs draugo pasiūlymą padirbėti Airijoje, jis nusprendė pasinaudoti galimybe. Po metų paskui iškeliavo ir žmona su pusantrų metukų sūneliu Mykolu.

Sunkus startas

„Tikrai neplanavome Airijoje gyventi ilgai – norėjome tiesiog užsidirbti šiek tiek pinigų ir grįžti. Tačiau, kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi“, – dabar sako D. Simonaitienė, sutikusi papasakoti, kokios aplinkybės ją ilgam pririšo prie svetimo krašto.
Per nelaimingą atsitikimą darbe pašnekovės vyras rimtai susižalojo ir visas šeimos gyvenimas pakrypo kita linkme. Prasidėjo gydymas, operacijos, ilga reabilitacija. Vieni metai keitė kitus, lietuvių sūnus pradėjo lankyti airišką mokyklą ir taip natūraliai jo tėvai susitaikė su mintimi, kad emigracija jų gyvenime užtruks.

Atvykusi į Airiją ir pati Donata susirado darbą moterų drabužių parduotuvėje, čia per tris mėnesius pakilo karjeros laiptais iki vadovės pareigų. Darbo panevėžietė prisipažįsta niekad nebijojusi ir dar gyvendama Lietuvoje nuo septyniolikos plušėjo per dvi darbovietes.

Apskritai, pasak emigrantės, lietuviai Airijoje garsėja savo darbštumu ir šalia jų vietiniai kartais atrodo net ir tinginiai. Tačiau, pašnekovės teigimu, tokia jau airio pasaulėžiūra, kad nereikia savęs kankinti dėl pinigo ir dirbti tik pragyvenimui.

O visiškai kitokio būdo, itin atsakingai ir punktualiai Donatai pradžia svetimoje šalyje buvo itin sudėtinga. Moters teigimu, tai buvo vieni sunkiausių jos gyvenimo metų. Rodės, kad net gerai lietuvės mokėta anglų kalbą Airijoje nebetinka – čia dėl vietinio akcento emigrantės niekas nesuprato.

Mokyklos vadovė

Šiandien, po šešiolikos metų, D. Simonaitienė jau kalba angliškai su stipriu Kavano akcentu. Būtent šiame mieste panevėžietė surado naują save ir puikiai įsitvirtino. Nors prieš tai ragavo gyvenimo miestelyje, kur iki artimiausios parduotuvės teko važiuoti keliasdešimt kilometrų, o pačioje gyvenvietėje tebuvo vos dešimt namų – viename jų kartu su dar dviem šeimomis glaudėsi ir Donata.

Persikrausčius į Kavaną aktyvi moteris daug dirbo, o netrukus sutiko priimti itin patriotišką pareigą savo tautiečiams. Pedagoginį išsilavinimą turinčiai panevėžietei buvo pasiūlyta prisidėti prie lietuviškos mokyklos kolektyvo ir lietuvių vaikus mokyti jų gimtosios kalbos. Deja, pamokos mokykloje vykdavo tik šeštadieniais, tad moteriai teko pasiūlymo atsisakyti, nes negalėjo suderinti su pagrindiniu savo darbu parduotuvėje. Tačiau į mokyklą nuvedė savo sūnų, tapo tėvų tarybos nare bei finansininke, o vėliau taip nutiko, kad teko perimti ir mokyklos vairą.

„Organizuoti mokyklos veiklą tikrai nelengvas darbas, tad pradžia buvo labai sunki, – atviravo emigrantė. – Bet visas kliūtis įveikėme ir pernai mokykla atšventė savo dešimtąjį gimtadienį“, – dabar džiaugiasi Donata.
Lietuviškoje Airijos mokykloje „Gintarėlis“ kasmet mokydavosi apie 50–60 mokinių nuo ketverių iki aštuoniolikos metų. Šiemet šis skaičius netikėtai šoktelėjo iki septyniasdešimties vaikų.

„Reikia sulaukti tokio momento, kai mūsų visuomenė pakeis mąstymą ir nebematys emigracijos kaip neigiamo reiškinio, o įžvelgs galimybes. Juk kiekvienas svetur pagyvenęs žmogus gali į Lietuvą parvežti naujus vėjus, naujas idėjas, pritraukti investicijas.“

D. Simonaitienė

„Ką tai liudija: ar padidėjusią emigraciją, ar pakilusį tėvų sąmoningumo lygį, sunku pasakyti. Esu linkusi pritarti pastarajai minčiai, nors naujų žmonių į mūsų grafystę vis atvyksta. Kiekvienais metais iš mokyklos išleidžiame ir kelias šeimas, nusprendusias grįžti į Lietuvą, tad žmonės juda, migruoja, gyvenimas vietoje nestovi. Šiemet į Lietuvą išlydėjau ir savo dešiniąją ranką Jurgitą, kuri buvo kartu su manimi nuo pat pirmos mokyklos dienos, 11 metų, tad pokyčiai yra mūsų darbo kasdienybė ir turi prie to priprasti“, – pasakoja D. Simonaitienė.

Jos vadovaujamoje mokykloje pamokos vyksta tik šeštadieniais, tad vaikams tenka didžiulis krūvis: penkias dienas per savaitę jie eina į airišką mokyklą, o savaitgalį, kai jų draugai airiai ilsisi, keliauja į lietuviškas pamokas.

Pasak mokyklos vadovės, stengiamasi palaikyti aukštą akademinį lygį, tad tenka rimtai paplušėti tiek vaikams, tiek mokytojams. Tuo labiau kad tam per savaitę galima skirti tik tris valandas.

Kasmet čia yra laikomi Nacionalinio egzaminų centro parengti standartizuoti testai, vaikai ruošiami abitūros egzaminams. Mokykla tapo lietuvių kalbos egzamino laikymo centru, tad vaikai iš visų Airijos mokyklų gali atvykti pasitikrinti savo žinių. O kur dar kultūros, istorijos pamokos, įvairūs renginiai bei įsimintinų istorinių datų minėjimai.

Bendrystė su Lietuva

Pasak emigrantės, siekiant mokinius sudominti lietuvių kalba bei gimtąja šalimi, neužtenka vien knygų – „Gintarėlis“ dalyvauja įvairiuose projektuose, kuriuos organizuoja Lietuvos ar užsienio lituanistinės mokyklos.

„Ką tik grįžau iš stovyklos Lietuvoje, kurią mūsų mokykla organizuoja trečius metus. Jau antri metai bendradarbiaujame su Panevėžio socialinių paslaugų centru, tad šiemet mūsų mokyklos mokiniai kartu su šio miesto vaikais keliavo po Upytę, Krekenavą bei 5 dienas gyveno Vilniuje ir aplankė ne tik visas įžymiausias sostinės vietas, taip pat ir Seimą, Prezidentūrą, bet ir susitiko su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi bei diskutavo su Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu apie jų, kaip užsienio lietuvių, svarbą Lietuvos gyvenime.

Mūsų tikslas yra parodyti vaikams Lietuvą ne tik vadovėliuose, bet gyvai ją patyrinėti, pažvelgti į ją kiek kitaip. Taip pat susirasti naujų draugų bei užmegzti įdomias pažintis“, – sakė D. Simonaitienė.

Dėkingi Panevėžio socialinių paslaugų centrui už šiltą priėmimą Airijos lietuvaičiai šios įstaigos draugus pakvietė rudenį pasisvečiuoti savo šalyje. „Gintarėlio“ vadovė jau turi idėjų vykdyti bendrus projektus su panevėžiečiais.

„Šiemet dalyvavau pilietiškumo ugdymo seminare Užsienio reikalų ministerijoje bei aktyviai prisidėjau prie rinkimų aktyvumo skatinimo Airijoje, „Lyderių laiko“ seminare Vilniuje bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos organizuotame seminare Anykščiuose, kuriame vedžiau diskusiją apie rekomendacines integruotas lituanistinio ugdymo programas lituanistinėms mokykloms užsienyje“, – kalbą apie glaudų bendradarbiavimą su gimtine tęsė pašnekovė.

Po savaitės, kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos narė, ji vėl grįš į Lietuvą, – šiemet jau penktą kartą organizuoti stovyklą pasaulio vaikams Dauguose, Alytaus rajone.

„Manau, kad ryšių su Lietuva jau užmegzta nemažai, tad labai norisi pasidalyti savo sukaupta patirtimi ir su gimtuoju miestu. Tiltai jau nutiesti, tereikia jais dažniau vaikščioti“, – teigia Donata.

Svečiuojamės Prezidentūroje. Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesiog lietuvė

Ir iš tiesų, pasak moters, tie tiltai tarp šalių – formalūs, tai tik kilometrais skaičiuojami atstumai. Šiais laikais, Donatos nuomone, valstybių sienos nebėra kliūtis – pasiilgus Lietuvos ją iš Airijos lėktuvu galima pasiekti vos per tris valandas, o tai – kaip iš Panevėžio automobiliu nuvažiuoti iki Baltijos jūros. Todėl aktyvi panevėžietė prisipažįsta, kad tėvynės ilgesio pajusti nespėja.

„Ilgimės to, ką praradome ar prarandame, o Lietuva yra čia su manimi ir visada bus ten, kur būsiu aš. Nesu jos nei praradusi, nei pamiršusi, tad ir ilgėtis netenka. Galiu ilgėtis sniego žiemą, grybų rudenį, maudynių ežere karštą vasaros dieną, grįžtančių paukščių pavasarį ar pačios skaniausios kavos, kurią padaro geriausia mano draugė Indrė, bet tuomet perki bilietą ir po 3 valandų ilgesio kaip nebūta. Viskas yra daug paprasčiau šiais laikais. Atstumas nėra kliūtis – kliūtimis tampame mes patys“, – pabrėžia lietuvaitė.

Teoriškai, pasak Donatos, ji emigrantė, nes savo noru gyventi pasirinko ne Lietuvos teritoriją. Tokius žmones esą dar galima pavadinti pasaulio lietuviais, išeivija, diaspora. Tik panevėžietė abejoja, ar kuris iš šių pavadinimų vienas už kitą aukštesnis, nes vis tiek įvardija tą patį – Lietuvą palikusį asmenį.

„Aš jaučiuosi tiesiog lietuvė. Ne Airijos, Europos ar pasaulio – tiesiog lietuvė. Na ir kas, kad mano adreso grafoje įrašyta Airija. Ar tai mane kaip žmogų kažkaip įrėmina? Esu Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, aktyviai dalyvauju tiek Lietuvos, tiek Airijos kultūriniame bei pilietiniame gyvenime ir niekada net nesusimąstau, kaip man save pavadinti. Naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda inauguracinėje kalboje sakė, kad nėra Lietuvos lietuvių ir užsienio lietuvių, visi esame viena tauta, viena Lietuva, nesvarbu, kur gyventume. Būtų labai džiugu, kad taip į mus žiūrėtų ir visi mūsų šalies žmonės. Jau esu anksčiau sakiusi, kad mes visi turime lietuvio vardą ir tai mus turi jungti, o ne skirti”, – tvirtina D. Simonaitienė.

Jei išvažiuos, tai į Lietuvą

Ar su šeima kada grįš gyventi į Lietuvą, kol kas pašnekovė atsakyti negali. Šiuo metu Simonaičiai gyvena ir dirba Airijoje. Donata po dešimties metų darbo parduotuvėje nusprendė persikvalifikuoti ir dirbti darbą, kuris būtų mielas širdžiai, tad dabar darbuojasi neįgaliųjų mokymo centre. Vasarai įpusėjus jos laukia dideli pasiruošimo naujiems mokslo metams darbai „Gintarėlio“ mokykloje.
Direktorės atžalos taip pat jau gyvena airišku ritmu, lanko šios šalies mokyklą. Vyresnysis Mykolas vienuoliktokas, o mažylis Jonas bus antrokas.

„Jei kada ir sugalvosime palikti Airiją, tai net neabejoju, kad kryptis bus Lietuva“, – teigia „Gintarėlio“ mokyklos direktorė.

O kol kas emigrantė džiaugiasi ramiu gyvenimu Airijoje ir čia savo miestelio gyventojams nepamiršta reprezentuoti gimtojo krašto. Lietuvių bendruomenė Kavane švenčia savo tradicines šventes, per Kalėdas papuošia lietuvišką eglutę miestelio centre, turi net lietuviškų knygų vietos bibliotekoje.

„Kaip Panevėžyje, taip ir Airijoje gyvena labai įvairūs žmonės. Yra ir vieningų, ir apatiškų, ir išsilavinusių, ir bumbeklių. Tačiau Airijoje lietuviai yra labai aktyvūs ir glaudžiai besivienijantys bendram tikslui. Taip kuriasi lituanistinės mokyklos (šiuo metu jų yra 17), yra nuostabi labdaros organizacija „Airijos lietuviams rūpi“, kuri rūpinasi vėžiu sergančiais vaikais Lietuvoje, Airijos sporto asociacija, Airijos bėgikų klubas, Airijos lietuvių fotografijos klubas, futbolo komandos, krepšinio klubai, kurie jau diktuoja krepšinio madas Airijoje. Vyksta įvairūs konkursai, sporto šventės, koncertai. Daugybė aktyvių, darbščių žmonių“, –vardijo panevėžietė ir pasidžiaugė, kad turi profesionalų bei atsidavusį savo darbui ambasadorių Egidijų Meilūną, kuris esą visas skirtingas organizacijas vienija, įkvepia, palaiko ir suteikia motyvacijos toliau dirbti ir garsinti Lietuvą tir Airijoje, ir už jos ribų.

Paklausta, ar reikia pažaboti emigraciją, D. Simonaitienė sako esanti tikra, kad tai yra natūralus reiškinys ir jo nei stabdyti, nei kitaip keisti nereikia. Lietuvai moteris nori tik palinkėti kantrybės.

„Reikia sulaukti tokio momento, kai mūsų visuomenė pakeis mąstymą ir nebematys emigracijos kaip neigiamo reiškinio, o įžvelgs galimybes. Juk kiekvienas svetur pagyvenęs žmogus gali į Lietuvą parvežti naujus vėjus, idėjas, pritraukti investicijas. Airija, kurios emigracijos mastai yra legendiniai, neturi jokios nacionalinės strategijos, kaip paskatinti airius grįžti. Ši šalis mezga kontaktus su emigravusiais tautiečiais, per juos ne tik tiesia tiltus į kitas šalis, bet ir pritraukia investicijas į Airiją bei kuria darbo vietas. Keiskime mąstymą ir vietoj praradimo matykime galimybes, ir nieko nei stabdyti, nei grąžintis nereikės“, – pataria lietuviškos mokyklos „Gintarėlis“ vadovė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų