P. ŽIDONIO nuotr.

Skausmingos praeities vaiduoklis sulaukė atgimimo

Skausmingos praeities vaiduoklis sulaukė atgimimo

Ilgą laiką apleistas ir be tikrojo šeimininko likęs dar tarpukario pradžioje statytas raudonų plytų mūrinukas A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvių kampe sulaukė pirkėjo.

Šiuo metu čia intensyviai triūsia statybininkai, o jau pavasarį planuoja įsikelti odontologai.

Dalis istorijos

Valstybės turto banko aukcione netradicinį pirkinį įsigijęs panevėžietis verslininkas planuoja išlaikyti šio istorinio pastato autentiškumą, o vidaus patalpas pritaikyti odontologijos klinikos veiklai.

Kad tai ne šiaip apleistas raudonplytis, išduoda dar prieš porą dešimtmečių ant pastato sienos atsiradusi memorialinė lenta atminti 1923–1940 metais čia  gyvenusiems Panevėžio apskrities viršininkams Vladui Rozmanui, Broniui Stasiūnui (kai kur – Stosiūnas), Antanui Staškevičiui, Jonui Šlepečiui ir Pranui Morkui, represuotiems sovietų.

Į Panevėžio istoriją A. Smetonos gatvės 30-uoju numeriu pažymėtas namas įėjo ir kaip vieta, kurioje buvo kalinami ir kankinami sovietinei sistemai nepaklusę tautiečiai – kurį laiką čia buvo įrengtos NKVD-MVD-MGB laikinojo sulaikymo kameros.

Tačiau slogios praeities šleifas nesutrukdė senoliui pastatui atrasti naujus šeimininkus.

Aukcione pastatą įsigijęs verslininkas ir odontologas panevėžietis Aurimas Niprikas neslepia, kad šį autentišką mūrinuką nusižiūrėjęs senokai. Atsiradus galimybei jį įsigyti, ilgai nedvejojęs.

„Važiuodamas pro tą vietą visada pagalvodavau, kad toks gražus, o taip apleistas pastatas. Buvau suplanavęs šiam pirkiniui išleisti mažiau, bet supratau, kad arba dabar pasinaudosiu šia galimybe jį nupirkti, arba niekad“, – teigė A. Niprikas.

Kiek kainavo pirkinys, verslininkas nelinkęs atskleisti, tačiau prasitarė, kad pradinė kaina aukcione buvo kone du kartus mažesnė.

Raudoplyčio kraupi sovietinė praeitis neišgąsdino jį odontologijos klinikai nusižiūrėjusio verslininko. P. ŽIDONIO nuotr.

Raudoplyčio kraupi sovietinė praeitis neišgąsdino jį odontologijos klinikai nusižiūrėjusio verslininko. P. ŽIDONIO nuotr.

Vertina autentiškumą

Pastato istorija A. Nipriko neišgąsdino. Anot jo, daugybė pastatų mieste turi savo istoriją, per daugybę metų juose yra įvykę ir negražių dalykų, tačiau restauruoti gyvena naują gyvenimą. Verslininko nuomone, viskas priklauso nuo požiūrio – galima matyti vien negatyvą arba tai, kas gera ir gražu. O ir pastato pirminė paskirtis buvo gyvenamoji, jame nuo 1920 iki 1940 metais gyveno apskrities viršininkai.

„Man pačiam net skaudu žiūrėti, kaip du tokie raudonų plytų pastatai Klaipėdos gatvėje buvo sudarkyti. Todėl labai norėjau šitą atkurti autentiškai, be jokių modernių nukrypimų“, – pasakojo A. Niprikas.

Raudonplytis nėra saugomas valstybės, tik patenka į istorinę Panevėžio dalį. Jį atnaujinant nereikia spraustis į paveldosauginius reikalavimus. Visgi naujasis savininkas nusprendė pastatą atkurti pagal pirminę jo išvaizdą, tik jau šiuolaikinėmis medžiagomis, panaikinant visus sovietmečiu atsiradusius perplanavimus ir pakeitimus. Jau pakeistas stogas, specialia technologija nuvalytos plytos, tvarkomas fasadas, darbai prasidėjo ir viduje.

A. Niprikas stebisi, kad jau tarpukariu pastatas buvo suplanuotas nepriekaištingai. Tiesa, išlikusių nuotraukų ar dokumentų, kaip statinys atrodė tik pastačius, – vos keli.

„Kai kurios angos užmūrytos, kitos naujai iškirstos. Naujai pristatytos pertvaros man visai netiko. Nuėmus jas ir atidengus sutrūkinėjusį tinką pasimatė, kad sienose buvo angos – durys. Viskas jau tuomet buvo funkcionaliai suprojektuota“, – netikėtais atradimais džiaugiasi A. Niprikas.

Daugiau ženklų iš praeities odontologas teigia neradęs.

Visas pastatas yra nedidelis, vos apie 80 „kvadratų“, o rūsys, į kurį galima patekti iš lauko pusės, – vos 10 kvadratinių metrų.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Traukia smalsuolius

A. Niprikas atviras – pastatyti visiškai naują pastatą būtų ir pigiau, ir paprasčiau, tačiau jį visuomet traukė iššūkiai. Be to, tai ir galimybė prisidėti prie miesto atsinaujinimo.

„Norisi tikėti, kad šis pastatas papuoš miestą ir kartu parodys, kad galima turėti modernų veidą išlaikant autentiškumą. Be galo apmaudu, kai tokie gražūs pastatai pačiame centre, atsidūrę netinkamose rankose, baigia sunykti. Net Savivaldybė, dėdama didžiules pastangas, negali “, – sakė A. Niprikas.

„Važiuodamas pro tą vietą visada pagalvodavau, kad toks gražus, o taip apleistas pastatas.“

A. Niprikas

Pradėta raudonplyčio rekonstrukcija sulaukia nemažai dėmesio – prie jo stabteli ne tik smalsuoliai, bet ir miesto gidai.

„Dar pastato istorijos nepradėjau rinkti, bet laiko yra“, – šypsosi A. Niprikas.

Tarpukariu šis pastatas statytas gyventi apskrities viršininkui, tačiau sovietmečio pradžioje jo sienos tapo nebyliomis kančių liudininkėmis: čia represinės struktūros buvo įrengusios laikinojo sulaikymo kameras. P. ŽIDONIO nuotr.

Tarpukariu šis pastatas statytas gyventi apskrities viršininkui, tačiau sovietmečio pradžioje jo sienos tapo nebyliomis kančių liudininkėmis: čia represinės struktūros buvo įrengusios laikinojo sulaikymo kameras. P. ŽIDONIO nuotr.

Kančios namai

O apie šį mūrinuką bylojančių duomenų išlikę labai nedaug.

Žinoma, kad vieno aukšto raudonų plytų namas statytas kaip  Panevėžio apskrities viršininkų tarnybinis butas. Jame 1920–1940 metais gyveno Panevėžio apskrities viršininkai, valstybės ir visuomenės veikėjai, vėliau represuoti sovietų: majoras Vladas Rozmanas, Bronius Stasiūnas (Stosiūnas), Antanas Staškevičius, Pranas Morkus, 1941-aisiais Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras, išeivijos visuomenės veikėjas, pulkininkas Jonas Šlepetys. Visi jie dėvėjo policijos uniformą ir rūpinosi viešosios tvarkos, nuosavybės apsaugos, savivaldybių reikalais bei mokesčių rinkimu. 2000 metais ant pastato sienos jiems atminti atidengta atminimo lenta.

1944–1956 metais pastate įrengtos NKVD-MVD-MGB laikinojo sulaikymo kameros. Čia kalinti, tardyti ir kankinti rezistentai, kiti sovietų valdžios priešais laikyti žmonės. To meto įvykių liudininkai istorikams yra pasakoję, kad iš šio pastato kūnus išnešdavo ir užkasdavo Sietyno bei Vasario 16-osios gatvių kampe, buvusių žydų kapinių teritorijoje.

Po karo pastate įsikūrė Panevėžio apskrities valstybinis archyvas, o šiam persikėlus į kitas patalpas,  jis perduotas Panevėžio viešajai bibliotekai, jame kurį laiką veikė bibliotekos Komplektavimo skyrius, saugyklos. 2017-aisiais raudonplytį perėmė Turto bankas.

Ant kaulų

2006 metais spalį vykdant komunikacinių perdangų remontą, aikštelėje ties A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvių sankirta atkasti mirusiųjų kaulai. Antropologai ištyrė surinktus mirusiųjų griaučius, pavienius kaulus ir paaiškėjo, kad šioje vietoje buvo pakasti daugiau nei 6 skirtingos lyties ir amžiaus žmonės.

Manyta, kad dauguma šių mirusiųjų yra tarybinio teroro aukos, palaidotos po tardymų ir kankinimų prasidėjus antrajai Lietuvos okupacijai pokario metais.

Tačiau tyrėjai nustatė, kad kaulai žemėje išgulėjo daugiau kaip 50, greičiausiai 100 ir daugiau metų.

Hipotezę, kad šioje vietoje buvo atkasti palaikai iš XVII–XVIII a. buvusių miesto kapinių, patvirtino ir vėlesni tyrinėjimai, kurių metu taip pat buvo rasta nemažai kaulų ar jų fragmentų.

Komentarai

  • va puikus pavyzdys, nupirko zmogus pastata, sutvarkys uz savo pinigus, liuks, o kaip zydu bendruomene tvakys atgauta savo sinagogos pastata tai dar paziuresim, kad tik nereiketu vel lietuviams is biudzeto pinigu sumesti,

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų