Siūlo laisvę nuo grandinių

Lietuvos lenciūginiais pakrikštyti keturkojai, savo dienas leidžiantys prie būdos, gali tapti praeitimi.

Seimas jau ne pirmą kartą užsimojo uždrausti šunis laikyti pririštus.

Gyvūnų gerove besirūpinantys specialistai įsitikinę: žengti tokį žingsnį reikėjo seniai. Visgi matantieji kaimo žmonių gyvenimą iš arti tvirtina, kad gyvūno savijauta priklauso tikrai ne nuo grandinės ilgio.

Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisų projekto autoriai siekia, kad šunis pririštus laikyti būtų galima tik išimtiniais atvejais: vedant pasivaikščioti, valant jų patalpas, vežant ir kt., bet ne ilgiau kaip dvi valandas.

Bet jei šuo pririštas nuolat, tokį siūlymą teikiančių Seimo narių nuomone, turėtų būti laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais.

„Gyvūnų laikymas juos pririšus gali būti traktuojamas kaip žiauraus elgesio su gyvūnais forma, kuri pasireiškia kaip fizinės kančios, psichologinis stresas, elgesio problemos. Nuolat pririštas gyvūnas stokoja socialinių įgūdžių, neužmezga ryšio su žmonėmis ir nepakankamai mokosi tinkamo elgesio, todėl toks jo laikymas gali paskatinti agresyvumą ir netinkamą, destruktyvų elgesį. Nutrūkęs nuo grandinės toks gyvūnas gali kelti pavojų aplinkiniams“, – tokie draudimai motyvuojami projekto, kurį teikia Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė konservatorė Aistė Gedvilienė, aiškinamajame rašte.

„Šiuo įstatymo projektu siekiama įstatymu numatyti aiškų ir konkretų reikalavimą, kad šunys Lietuvoje negali būti nuolat laikomi pririšti, numatant tik būtinas išimtis. Yra įvairių alternatyvų – humaniškesnių ir saugesnių būdų laikyti gyvūnus, tokių kaip aptvarai, voljerai ir kiti, šiuolaikinės technologijos leidžia stebėti gyvūnus nuotoliniu būdu bei užtikrinti gyvūnų ir aplinkinių saugumą, nenaudojant pririšimo“, – rašo idėjos autoriai.

Gyvūnų globėjai Panevėžyje žino ne vieną atvejį, kai iš mirties nagų teko gelbėti šunis, kuriems tiesiog įaugo į kaklą antkaklis ar grandinė.

Pusantro metro

Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė mano, kad tokio sprendimo seniai reikėjo.

Jau ilgiau nei trejus metus ši prieglauda keturkojų neduoda tiems, kurie juos planuoja laikyti pririštus prie grandinės.

„Jei kyla įtarimų, prašome pateikti nuotraukas, ar tikrai įrengtas voljeras. Gali būti, kad priėmus draudimą šunis rišti prie grandinės, pas mus plūstelės pamestinukų banga, kaip kad buvo įvedus prievolę „čipuoti“ gyvūnus. Tačiau savo šunį mylintis žmogus vien tik dėl to, kad jo nebebus galima nuolat rišti prie grandinės, jo neatsisakys, sugalvos išeitį. O jei neatsakingas, ir nauji draudimai nepadės“, – įsitikinusi R. Liberienė.

Anot jos, jei šuo ir pririštas prie grandinės, tai jokiu būdu nereiškia, jog keturkoju nėra rūpinamasi. Tačiau jei šuo nuo gimimo iki pat mirties gyvena prie pusantro metro grandinės, apie jokią jo gyvenimo kokybę, pasak kinologės, net negalima kalbėti. Jos praktikoje buvęs ne vienas skaudus atvejis, kai iš mirties nagų teko gelbėti šunis, kuriems tiesiog įaugo į kaklą antkaklis ar grandinė.

„Vienu atveju operacija truko net tris valandas – veterinarijos gydytojas po dalelę iš gyvūno kaklo rinko antkaklio dalis. Tai baisu. Kai šuo rišamas prie grandinės, jo judesiai riboti, lieka liekamųjų reiškinių tiek sprandui, tiek kaulams. Turėjome šunelį, kuriam nuo rišimo prie grandinės išsivystė trachėjos pažeidimas“, – pasakojo R. Liberienė.

Nelaisvės kaina

Anot gyvūnų gelbėtojos, rišimas prie trumpos grandinės ne tik fiziškai žaloja keturkojį, bet ir paveikia jo psichiką. Jei šuo visą gyvenimą buvo pririštas ir netikėtai nutrūksta, nebežino, ką daryti su ta laisve. Išbėgęs iš kiemo dažniausiai nebegrįžta namo.

„Didelė tikimybė, kad nuo grandinės nutrūkęs keturkojis gali pulti kitus žmones ar gyvūnus. Kai per visą gyvenimą šuo žmogų mato tik tada, kai atneša vandens ar maisto, tai nėra tinkamas gyvenimas“, – pabrėžė R. Liberienė.

Jos nuomone, prireiks nemažai laiko, kol į gyvūną bus žiūrima su pagarba, kaip į šeimos narį, o ne namų apyvokos daiktą, kurio darbas – atlikti signalizacijos funkcijas.

„Situacija po truputį keičiasi ir kaimuose, gyvūnams įrengiami kad ir nedideli, bet voljerai ar atitveriama kiemo dalis. Visa tai vyksta labai lėtai, bet poslinkis į gerą pusę tikrai yra“, – pažymi R. Liberienė.

V. Kaušakys teigia nemanantis, kad šunį kaip namų signalizaciją, sargą, o ne šeimos draugą laikančių šeimininkų požiūrį pakeistų draudimai. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Neliks kaimo simbolio?

Visgi Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas abejoja tokių draudimų nauda.

Be to, įsirengti kokybišką voljerą, iš kurio šuo negalėtų taip paprastai ištrūkti, nepigi ir ne visiems kaime prieinama investicija.

„Tikrai nesu prieš gyvūnus, bet kitas etapas tikriausiai bus įstatymu įtvirtinta būtinybė prie televizoriaus pastatyti minkštasuolį katinui ar šuniui. Šeimininkas sėdės ant taburetės, o sargiukas – minkštame fotelyje. O dar kitas etapas – bent pora kanalų gyvūnams televizijoje. Ir „Sekundėje“ privalės būti puslapiai tik šuniukams ir katinėliams.“

V. Šležas

„Sutinku, kad dideli koviniai agresyvūs šunys privalo būti uždaryti voljere, nes grandinės ne visada atlaiko, nutrūkęs gyvūnas gali išlėkti į gatvę, išgąsdinti. Bet ką gali padaryti tas kaimo simbolis sargiukas?“ – tokie draudimai nelabai suprantami seniūnui.

Anot jo, su gyvūnais reikia elgtis deramai – jie visuomet turi būti pašerti ir pagirdyti, laiku suteiktos reikalingos veterinarinės paslaugos, paskiepyti, bet juk pas gerą šeimininką, anot V. Šležo, taip ir yra. O ir grandinė dažnai būna tokio ilgio, kad augintinis turi daugiau erdvės pasilakstyti nei uždarytas voljere.

„Jeigu grandinė bus nekokybiška, trins gyvūnui kaklą ar bus per trumpa, tikrai negerai, bet savo šuneliais besirūpinantys tikrai jų nelaiko prie trumpos grandinės. Kaip aš sakau, dažnai augintiniai rišami ant troleibuso trasos – kone per visą kiemą ištiesta aukštai kabanti viela, kad keturkojis galėtų laisvai lakstyti po visą kiemą“, – pasakojo V. Šležas.

Seniūno nuomone, problema tikriausiai ne grandinė, o noras parodyti, kaip mūsų Seimo nariai dirba, nors Lietuvoje yra didesnių problemų.

„Tikrai nesu prieš gyvūnus, bet kitas etapas tikriausiai bus įstatymu įtvirtinta būtinybė prie televizoriaus pastatyti minkštasuolį katinui ar šuniui. Šeimininkas sėdės ant taburetės, o sargiukas – minkštame fotelyje. O dar kitas etapas – bent pora kanalų gyvūnams televizijoje. Ir „Sekundėje“ privalės būti puslapiai tik šuniukams ir katinėliams“, – ironizavo V. Šležas.

Ir be draudimų keičiasi

Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys pastebi, kad vis dažniau ir kaimo žmonės savo augintiniams stato voljerus, aptvarus ar laiko namuose.

„Atokesniuose vienkiemiuose dar esama visko. Ir šuniukas laikomas prie grandinės kaip namų signalizacija, sargas, o ne šeimos draugas. Nemanau, kad draudimai pakeistų tokių šeimininkų požiūrį. Jeigu ir priims tokį įstatymą, kas tokius dalykus kontroliuos? Kaip reikės įrodyti, kad atokiame vienkiemyje šuo buvo pririštas nuolat?“ – kalbėjo V. Kaušakys.

Seniūno nuomone, ir be draudimų visuomenė keičia požiūrį į keturkojus.

„Jau kokį dešimtmetį mūsų seniūnijoje nesu girdėjęs apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Vis dažniau gyvūnas tampa šeimos draugu. Ir be draudimų žmonės auga, bręsta, keičiasi jų požiūris“, – sakė V. Kaušakys.

Jei Seimas pritartų šiai pataisai, ji įsigaliotų nuo 2027 metų.