Skrybėlaitės, papuošalai, šalikai ir kiti gaminiai sukurti šiūlėniškių rankomis.

Šiūlėnų veltiniai – šilumai ir grožiui

Šiūlėnų veltiniai – šilumai ir grožiui

Įkūrę kaimo bendruomenę aukštaičiai atgaivino senųjų amatų – milo ir veltinių vėlimo tradicijas.

Sunku pervertinti mielo ir paprasto naminio gyvulio – avies reikšmę bei svarbą senajame Lietuvos kaime.

Kone kiekviename ūkyje laikytos nereiklios, prie įvairių klimato ir mitybos sąlygų prisitaikančios avys teikdavo žmonėms didžiulę naudą – juos maitindavo ir aprengdavo nuo galvos iki kojų.

Iš avies kailio – skranda, kepurė, iš vilnos – veltiniai, kambarinis apavas, iš siūlų – pirštinės, kojinės, šalikai, megztiniai. Žinoma, kol nuo avies nukirpta vilna tapdavo taip reikalingais daiktais, ir savo rankų darbo nemažai tekdavo pridėti – netrumpas nei siūlo, nei veltinio kelias.

Tačiau senajame kaime turėtą vietą avys vargu ar kada besusigrąžins. Dabar Lietuvoje jos gerokai rečiau kur laikomos, retai jų gėrybėmis besinaudojama. Šiuolaikiniame gyvenime avims likusi visai kita paskirtis. Visai nebūtina jų auginti, kirpti, vilnos karšti, velti, verpti, kad turėtum ką apsirengti ar kuo apsiauti.

Bet jeigu norite, prašom. Yra ir Aukštaitijoje entuziastų, didelę dalį savo laiko ir jėgų skiriančių darbams su avies vilna. Veltos kepurės, šalikai, papuošalai, o svarbiausia – šilti veltiniai – nedidelio Šiūlėnų kaimo Ignalinos rajone pasididžiavimas.

Jau bene dešimt metų, nuo tada kai buvo įkurta kaimo bendruomenė, pradėjusi atgaivinti senųjų amatų tradicijas – milo ir veltinių vėlimą.

Pro šios mašinos volus perėjusi vilna tinka ir veltiniui, ir siūlui. V. Bulaičio nuotr.

Bendruomenės pirmininkė, Ignalinos kultūros centro Šiūlėnų senųjų amatų poskyrio vadovė Marijona Lukaševičienė sako, kad pradėjus svarstyti, kokių senųjų amatų labiausiai tiktų imtis, abejonių beveik nekilo. Bendruomenės nariai, nė nemėginę kitokių veiklų, pasirinko vilną.

Šiūlėnai – nuo seno žinomas amatininkų kaimelis, čia dirbo ne vienas garsus veltinių meistras, anuomet taip reikalingas kaimo žmonėms. Juk ne kiekvienas gebėdavo pats nusivelti veltinius. O Šiūlėnų vėlėjai savo darbą atlikdavo gerai ir sąžiningai – kad kruopščiai suveltas apavas žmonėms kuo ilgiau tarnautų, jį dar ir apsiūdavo.

Moko vėlimo paslapčių

Visas tas Baltarusijos pasienyje plytintis kraštas garsėjo avių auginimo, vilnos vėlimo tradicijomis.

„Galima sakyti, kad reljefas padiktavo amato pasirinkimą. Apylinkių teritorija kalvota, žemė dirbti ne visur tinkama, nederlinga. Tad ir vertėsi žmonės tuo, kas geriau sekėsi“, – „Sekundei“ pasakojo Marijona Lukaševičienė.

Čia buvo gaminamas ir milas – staklėmis išaustas ir suveltas storas vilnonis audinys, skirtas šiltiems viršutiniams drabužiams, pavyzdžiui, sermėgoms.

Kadaise veltinius vėlė M. Lukaševičienės senelis, vėliau jos tėvelis. Iš jų išmokusi bei savarankiškai tobulinusi žinias moteris norėtų, kad kuo daugiau žmonių užsiimtų šiuo tradiciniu amatu.

Išmokiusi velti to pageidaujančius šiūlėniškius, ji vėlimo paslapčių mokė keliose vasaros amatų stovyklose, Vilniaus mokytojų namuose.

Dabar šiūlėniškės į amatų centrą renkasi kiekvieną trečiadienį ir ne tik veltinius, bet ir įvairius kitus gaminius velia. Lentynose puikuojasi jų sukurti įvairiausi papuošalai, šaliai, skrybėlaitės.

Kai kurioms moterims šis užsiėmimas tapo būtina gyvenimo dalimi.

„Kai išmokau velti, tiesiog negalėdavau nuo vilnos atsitraukti. Juokavau, kad šis užsiėmimas man kaip narkotikas – nė dienos be jo negalėdavau tverti. Norėjosi visko: ir su adata, sausu vėlimu, ir šlapiai velti, ir įvairius naujus darbelius kurti. Dabar, kai pirminis įkarštis jau išgyventas, ramiau elgiuosi, bet atsisakyti vėlimo neketinu“, – pasakojo Aldona Kurkencienė, jai pritarė Magda Švolka bei kitos vėlėjos.

Atnaujinta mašina

Kad vilną būtų galima pradėti velti, ji pirmiausia turi būti sukaršta. Kadaise netolimuose Švenčionyse buvo garsi karšykla ir žmonės, nukirpę avis, jų vilna veždavo ten.

Lietuvoje karšyklų buvo nemažai – kiekvienas kraštas turėdavo savo. Dabar jos bene visos nebeveikia – nebėra ir Švenčionių karšyklos. Šį darbą dabar atlieka tik privačios, nedidelės įmonės, senąsias karšimo mašinas dažniausiai įsigijusios iš uždarytų karšyklų. Vieną tokią mašiną įsigijo ir M. Lukaševičienė.

Kadaise Švenčionyse dirbusi karšimo mašina atvežta į Šiūlėnus pasirodė esanti nebetinkama – buvo susidėvėjusi.

Bene iš dešimties didžiulių volų sudarytame prietaise teko daug ką keisti. Ponios Marijonos vyras Jonas ėmėsi mašiną atgaivinti – inžinerinį išsilavinimą turintis, nagingas, kruopštus meistras turėjo įdėti labai daug darbo. Mašina perrinkta, aštri volų danga pervilkta, medinės dalys pakeistos naujomis, ąžuolinėmis.

Dabar ji tarnauja amatų centre, puikiai karšia avių vilną.

Atsirado ir norinčiųjų išmokti ja dirbti. Juk karšimas – svarbiausias virsmo procesas. Kol vilna nesukaršta – neiškedenta, neišpurenta, nebus nei veltinio, nei siūlo. Tik kai vilna pereina pro didžiulius aštriadante danga dengtus volus, tampa tinkama viskam.

Pasididžiavimas – veltiniai

Šiūlėniškės moka ne tik velti. Jos centre turimu rateliu gali sukarštą vilną suverpti, siūlų pasidaryti.

Bet dažniausiai savo pačių sukarštą ar iš kitur įsigytą vilną vėlėjos naudoja įvairiems darbams kurti.

Į užsiėmimus susirinkusios moterys velia ne tik veltinius, bet ir kitus gaminius – kepures, papuošalus, šalikus.

Tokio apavo porą Marijona Lukaševičienė gali nuvelti per vieną dieną.

Viso to jas ir išmokė sertifikuota amatų meistrė M. Lukaševičienė. Vėlimo edukacinės programos centre vyksta kas savaitę, jų metu įgyvendinami ir užsakovų sumanymai.

Amatų centre sukurti darbai dalyvauja rajoninėse, respublikinėse ir net tarptautinėse parodose bei mugėse.

Amatų centro pasididžiavimas – minkšti, šilti, dešimt ir daugiau metų tarnauti galintys veltiniai. Ir pačios vėlėjos žiemą maunasi savo rankomis nuveltą apavą, ir jų šeimų nariai mielai jį nešioja.

M. Lukaševičienės velti veltiniai, šlepetės šiuo metu eksponuojami regioninio turo „Aukso vainikui“ – aukščiausiam tautodailininkų įvertinimui – laimėti skirto konkurso parodoje. Ignalinos rajono konkurse būtent šie veltiniai tapo nugalėtojais ir gavo teisę dėl šio garbingo apdovanojimo varžytis toliau.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo vilnos vėlimo amato puoselėtoja, daugelio rajoninių, respublikinių parodų ir mugių dalyvė prisipažįsta kadaise gana skeptiškai žiūrėdavusi į veltinius.

Vaikystėje tėvelio veltu apavu vaikščiodavusi, ji pavydėjo toms mergaitėms, kurioms tėvai batukus nupirkdavo.

„Dauguma vaikų tada vaikščiojo su veltiniais, bet, žiūrėk, vienai, kitai draugei batus jau nupirko, o aš vis dar veltiniuota vaikštau. Veltiniai man atrodė su skurdu, vargu siejami. Galvodavau: kai užaugsiu, niekada su veltiniais nevaikščiosiu“, – pasakoja moteris, jau seniai pakeitusi vaikystės nuomonę.

Vilnos, veltinio dabar jau niekas su vargu nesieja – atvirkščiai, tai labai vertinami ir net prabangūs daiktai.

Savos paslaptys

Veltinių vėlimas – nelengvas darbas, apavo porai tenka skirti visą dieną – niekur nuo darbo nesitraukiant. Veliami iš karto abu veltiniai, nes darbą numetus ir tik po kurio laiko prie jo atėjus, galima gauti visai skirtingus veltus batus.

Vilnos plaukeliai yra elastingi, turi žvynelius, kurie veliant tarsi užsirakina. Veliama vilna traukiasi, jos gerokai sumažėja – to neįsisąmoninus, veliant vyriškus veltinius galima gauti vaikiškus. Pabaigus veltinius juos tenka tempti, formuoti, gerai išdžiovinti. Veltiniai turi vieną didelį priešą – kandis, ypač mėgstančias drėgną, netinkamai išdžiovintą gaminį.

Pramoninėmis mašinomis velta vilna yra stora, o taip nuvelti veltiniai batai nesudyla. Bet rankų darbo veltiniai – dailesni, lankstesni.

Sovietmečiu Lietuvoje veikė vienintelis veltinių fabrikas „Spartakas“, jis buvo Anykščiuose. Dabar veltiniai rūpi tik mėgėjams entuziastams ir, laimė, tokių amatininkų Lietuvoje yra.

Kaip ir kiekvienas darbas, veltinių vėlimas taip pat turi savų paslapčių. Be to, reikia turėti specialių įvairių matmenų formų, vadinamųjų pravidlų, ant kurių dedama vilna.

Taip pat reikia žinoti ir kokia vilna labiausiai tinka. Veltiniams naudojama pavasario, žiemos kirpimo vilna. Vasarinė lengvesnė, turinti mažai pūkų, o žiemos kirpimo vilna turi ilgus plaukelius ir daug pūkelių. Galima velti iš abiejų mišinio – gerai veliasi ir neblogai laiko šilumą.

„Vasarą kirptų avių vilna būna lietaus išplauta, tad lengvesnė, švelnesnė. Ji labiau tinka siūlams. O pavasarinė, kurioje lanolino daugiau, yra tvirtesnė ir labiau tinka apavui“, – sako meistrė.

Bendruomenės siela

Darbščios, aktyvios 56 metų moters gyvenimas neapsiriboja vien vilnos vėlimu bei kitiems perduodamomis šio amato paslaptimis. M. Lukaševičienė – nedidelio, maždaug 80 gyventojų turinčio Šiūlėnų kaimo siela, jo ašis, apie kurią sukasi kultūrinis gyvenimas, visuomeniniai reikalai, bendruomeninė veikla.

„Šiūlėnų bendruomenės tikslas – būtinai išjudinti visus kaimo gyventojus, ugdyti jų iniciatyvumą, verslumą. Įtraukus naujus gyventojus į bendruomenės veiklą, žmonės įsitikina, kad tik būnant kartu galima siekti ir įgyvendinti norimus tikslus, įgyti reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieniniame gyvenime“, – tvirtina bendruomenės pirmininkė, įvairiausių renginių organizatorė, projektų įgyvendintoja.

„Jeigu ne Marytė, nieko, kuo dabar džiaugiamės, čia nebūtų“, – tikino ne vienas sutiktas šiūlėniškis.

Aktyvi moteris yra ir Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė, ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė – sukasi nesibaigiančios veiklos rate ir visur spėja.

„Sakiau, reikėtų jau mažinti pareigų, bet vis kažkaip nepavyksta – reikia ir eini, važiuoji, neskaičiuodamas laiko“, – sako M. Lukaševičienė.

O dar namuose laukia nemenkas ūkis. Keletą turimų karvių melžia pati, muša sviestą, spaudžia sūrius, kepa naminę duoną ir kiekvieną svečią vaišina pačios gamintais gardžiausiais valgiais.

Daug laiko atima ir vėlimas – ypač šiuo metų laiku, kai šaltis jau beldžiasi į duris. Tačiau prie šio širdžiai mielo darbo prisėdusi moteris sako bene labiausiai ir atsigaunanti, ir pailsinti.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų