Širdies tuštumą užpildė svetimas vargas

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2019.03.17 07:30

Ką žmogui duoda savanorystė, labdara, pagalba? Metų kaimynais tapę panevėžiečiai Daiva ir Vilmis Pikūnai juokauja, kad tai garantuoja gerą vietą danguje. O iš tiesų tūkstančiams varguolių padėjusiai šeimai užtenka šypsenos.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena jaudina kiekvieno lietuvio širdį. Tačiau taip, kaip kovo 11-ąją šiemet jaudinosi panevėžiečiai V. ir D. Pikūnai, retam tenka pasijusti.

Sutuoktiniai tądien turėjo sukaupti drąsą, pereiti raudoną kilimą, užlipti ant scenos ir prieš televizijos kameras visai Lietuvai papasakoti, kuo nusipelnė nacionalinio Lietuvos garbės apdovanojimo. Šiame projekte pagerbiami tie, kuriems yra už ką padėkoti, kurie daro pasaulį geresnį, o Lietuvą gražesnę.

Panevėžiečiams įteikta „Metų kaimynų“ statulėlė už pagalbą nepasiturinčioms šeimoms.

„Jau žinojome, kad mus apdovanos, dalijomės savo istorija su žurnalistais, vykome į paties renginio repeticijas. Bet paskutinę akimirką viduje tarsi užvirė: didžiulis jaudulys, baimė, – nutilus šventiniam šurmuliui „Sekundei“ pasakojo Daiva. – O kai pažiūrėjau į dukros akis, nebeištvėriau – pirmą kartą po tiek metų pamačiau, kad jos žvelgia tiesiai į mane.“

D. ir V. Pikūnų darbo žemėlapis dabar jau apima visą Aukštaitiją.

Tos jaunos, vos pilnametystės sulaukusio dailios merginos akys į mamą žiūrėjo ne iš salės, ne iš žiūrovų vietos. Jos žvelgė iš senos įrėmintos fotografijos, kurią tėvai, paprašyti renginio organizatorių, atsivežė į šventę kaip detalę jaudinančiam reportažui.

Daug kartų praeidavę pro šį portretą ant namų sienos tėvai jau seniai jo net nebematydavo. Ir tik užlipę ant scenos pastebėjo iš naujo.

„Tai buvo lyg ženklas, kad einame teisingu keliu. Ženklas – iš mūsų jau seniai mirusios dukros“, – šiandien sako 2006-aisiais šį pasaulį palikusios dvidešimtmetės Justinos mama.

Atsivėrusi žaizda

Dar gana jauniems, vienintelės dukros susilaukusiems tėvams vaiko mirtis buvo netikėta. Nors Justina jau keletą metų turėjo bėdų su sveikata, niekas nesitikėjo, kad jos gyvenimas taip greit baigsis.

„Mūsų dukra buvo labai aktyvi, labai darbšti – visada atrodė, kad ji skuba gyventi, nes turi nedaug laiko. Iki šešiolikos aktyviai sportavo, žaidė krepšinį ir turėjo puikių perspektyvų. Vienu metu jai ėmė spausti krūtinę, gydytojai nustatė Oslerio ligą (reta paveldima liga, kai neįprastai išsiplėtusios kraujagyslės vystosi įvairiose kūno dalyse). Justinos laukė įtemptas gydymas, operacijos ir viskas lyg baigėsi gerai“, – prisimena D. Pikūnienė.

Vieną dieną mergina nualpo ir pateko į ligoninę. Kraujagyslės išsiplėtė ir sprogo galvoje. Beveik savaitę išbuvusi ištikta komos Justina išėjo. Liko tik didžiulė žaizda tėvų širdyse.

Tuo pačiu metu Pikūnai prarado ir darbus – žlugo Panevėžio „Ekrano“ gamykla, kur jie dirbo ilgus metus.

Per tokią suirutę, pasak Daivos, jos gyvenime ir atsirado veikla, už kurią panevėžietei su vyru dabar teko „Lietuvos garbės“ apdovanojimas. Į šį projektą metų pradžioje sutuoktinius pasiūlė jų draugai, kolegos ir pažįstami, matydami didžiuli šeimos triūsą.

„Viskas prasidėjo nuo paprastų, mažų darbelių: kažkam kažko nereikėjo, paėmiau ir nuvežiau. Taip parama, darbu stengiausi užpildyti po dukros mirties atsivėrusią tuštumą“, – sako pašnekovė.

Netrukus porai gimė sūnus Matas. Tai tėvams buvo naujas džiaugsmas, o kartu dar vienas spyris eiti į priekį. Ūgtelėjęs berniukas vėliau ir pats įsitraukė į tėvų labdaringą veiklą.

Panevėžiečiams įteikta „Metų kaimynų“ statulėlė už pagalbą nepasiturinčioms šeimoms. Delfi nuotr.

Triūsas be atlygio

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmųjų paramos dienų, dabar panevėžiečių šeima su labdara ir pagalba skurstantiesiems jau sukasi kaip voverės rate. Ypač aktyvūs paskutiniai treji metai.

D. ir V. Pikūnai prisiglaudė prie ne pelno siekiančios organizacijos Panevėžio rajone. Taip sutuoktiniams iš savo kišenės nereikia mokėti mokesčių, nes draudimo agente dar savarankiškai dirbanti žmona ir paprastas krovėjas vienoje logistikos įmonėje jos vyras tuoj pat bankrutuotų.

„Jei kam atrodo, kad ir patys galime pasipelnyti iš savo veiklos, turėtų pamatyti mūsų seną, aprūdijusį automobilį ir remonto metų metus nemačiusius namus. Finansiškai nieko negauname iš tokio darbo. Jei dar reikėtų ir mokesčius už labdaringą veiklą mokėti, ji tuoj pat ir pasibaigtų“, – sako V. Pikūnas.

Jis kiekvieną dieną po darbo dienos poilsį priverstas išmainyti į rūpesčius dėl paramos kitiems. Visą dieną namuose prie telefono dirbusi ir į skambučius dėl paramos atsiliepinėjusi žmona minučių tikslumu sukomanduoja, kur kokį daiktą paimti, kur jį nuvežti, kur sandėliuoti.

Labdara kelia ir graudulį

Dažnai labdarą pora sandėliuoja paramos fondo, su kuriuo bendradarbiauja, patalpose. Tačiau neretai tokiu sandėliu tampa ir patys Pikūnų namai Senamiesčio gatvėje.

„Neseniai tik išgabenome, o prieš šventę būtumėte matę, kas čia darėsi – dėžės įvairiausių daiktų. Jau nuo Kalėdų sūnui žadu namų remontą, bet taip ir nepavyksta“, – atsidūsta darbais užimta Daiva.

Ją bent jau guodžia tai, kad paaukotų daiktų šiais laikai netrūksta ir ji vis dar turi ką nuvežti kitiems.

Daugiausia, pasak pašnekovės, vargstantiesiems šiais laikais aukoja emigrantai. Nemaža yra ir norinčių padėti paprastų, dideliais turtais pasigirti negalinčių žmonių.

„Sulaukiame visko: nuo baldų, buitinės technikos iki maisto ir higienos reikmenų. Labai džiaugiamės, kai gauname patalynės, jos labai stinga. Kartais žmonės mums atveža visiškai naujus daiktus, bet būna, kad ir savo auką vertina per gerai“, – pasakoja sutuoktiniai.

Jų atmintyje išliko ne vienas atvejis, kai šeimininkas sugalvoja atsikratyti seno, prasto daikto ir įsivaizduoja, kad jis bus aukso vertės. Viena moteris atidavė visiškai suplyšusius batus ir pasiūlė juos vežti kaimo gyventojams nešioti.

O viena panevėžietė sumanė paaukoti seną ir nė karto nevalytą viryklę. Atvežus ją šešis vaikus auginančiai šeimai Pikūnams buvo gėda, kai pamatė, kad pas juos tokia buitinė technika ne vienu dešimtmečiu naujesnė ir švaresnė.

Norai nustebina

Rykštę Panevėžio geradariai turi ir patiems skurstantiesiems, kuriuos šeima nuolat lanko. Didžioji dauguma jų geri žmonės, tik vargo ir nepritekliaus prispausti negali savimi tinkamai pasirūpinti. Bet yra ir tokių, kurie to daryti net ir nesistengia.

Ūgtelėjęs sūnus Matas ir pats įsitraukė į tėvų labdaringą veiklą. Asmeninio archyvo nuotr.

„Būna šeimų, kurioms nuveži naujų drabužių, o kai grįžti, šitie kaba purvini ant virvės. Ir reikalauja naujų, nes anie jau murzini“, – pasakojo pora.

Jiems labai apmaudu, kai naujo kompiuterio prašo mama, kuri ką tik pagimdė penktą vaiką, o jos keturios atžalos jau globos namuose.

Trobos su aslomis

D. ir V. Pikūnų darbo žemėlapis dabar jau apima visą Aukštaitiją. Jiems tenka lankyti šeimas ne tik Panevėžio mieste ir rajone, bet ir Anykščių, Kėdainių, Ukmergės, Pakruojo bei Kupiškio kraštus.

Kam reikalinga pagalba, D. ir V. Pikūnai dažniausiai sužino ir iš vietos vaikų teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų, seniūnijos atstovų. Nors pastarieji, pašnekovai pastebi, neretai linkę pagražinti gyvenimą savo valdose.

„Mūsų kaimuose vis dar tebėra trobų su asla. Įeini – trys vaikai, krūva katinų ir šunų, nėra net kur daikto padėt. O seniūnijos bando viską nuslėpti, kad tik nebūtų jokių kalbų apie prastai dirbantį seniūną ir jo darbuotojus. Viena moteris mums taip seniau padėdavo, pranešdavo, kur kam reikia pagalbos, o kai įsidarbino seniūnijoje, viskas nutrūko – neduok Dieve, gandai pasklis apie prastai atrodančius girtuoklių kaimus“, – kalba Daiva.

Verslininkai Panevėžyje į paramą žiūri gana įvairiai. Vieni protarpiais prisimena žmogų, gyvenantį skurde, kiti dosniai prisideda prie labdaringų organizacijų veiklos. Vilmis labai dėkoja savo darbovietei, kuri nuolat padeda krovėjui iš kitų Lietuvos kraštų savo vilkikais parsigabenti aukojamus siuntinius.

Nauja svajonė

O kokia tokio vargo nauda, kai po darbo dienos dar tenka iki paryčių rūpintis svetimais, kartais visai nepažįstamais žmonėmis? Kai nuo pagalbos skambučių perkaitusią galvą norisi kišti į šaltą vandenį, o iš tokio darbo kąsnio savo vaikui nepaduosi?

„Mes į tokius klausimus visada pasijuokiame, kad sėdėsime Dievo Tėvo dešinėje. O iš tikro mums nieko nereikia – užtenka vaikų šypsenos, paprasto „ačiū“. Aišku, iš mažylių tai išgirsime tik nuvežę torto gabalą. Bet jų akys mums atperka visą vargą“, – šypsosi D. Pikūnienė.

Jai pritaria vos trylikos sūnus Matas, rodos, subrendęs anksčiau laiko. Jis sako, kad ir savo klasėje išgirsta replikų, už kokius pinigus dabar per televiziją sveikina jo šeimą. Tačiau berniukas tvirtina, kad ne piniguose pelnas.

Ir visa šeima sutartinai ima pasakoti apie savo naują svajonę ateityje žmonėms padėti susiremontuoti socialinius būstus. Esą šiuos ir taip neturtingi žmonės gauna su visa kirbine lakstančių žiurkių, nuplyšusiais tapetais, išlūžusiomis grindimis. Todėl panevėžiečiai žada raitotis rankoves ir varguolių būstams rinkti statybines medžiagas.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #Daiva Pikūnienė
• #gyvenimo būdas
• #labdara
• #Lietuvos garbė
• #Panevėžys
• #parama
• #Vilmis Pikūnas