-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sibiro ir Kazachstano platybėse amžinojo poilsio atgulė tūkstančiai represuotų lietuvių. Dalies jų kapai bėgant dešimtmečiams išnyko ar buvo sunaikinti, kiti atsidūrė bendrose kapavietėse. Tačiau kuriuos galėjo, lietuviai – tarp jų ir panevėžiečiai – artimųjų palaikus susigrąžino. Ir padarė tą Lietuvai dar tebesant Sovietų Sąjungoje.1988–1990 metais įvairios organizacijos pradėjo rengti lietuvių tremtinių palaikų pargabenimo ekspedicijas. Pirmoji jų – į Igarką – įvyko prieš 34-erius metus.
Šis už poliarinio rato esantis miestas, kalinių ir tremtinių statytas dar trečiajame dešimtmetyje, iki 1956-ųjų buvo viena iš didžiausių Sovietų Sąjungos tremties ir įkalinimo vietų.
Lietuviai tremtiniai į Igarką atgabenti 1948 metų vasarą. Vėliau daugiau jų atkelta iš Krasnojarsko krašto tremties vietų. Čia grįžimo į tėvynę laukė ir iš Norilsko bei kitų lagerių paleisti buvę politiniai kaliniai, dar turėję atlikti ir tremties bausmę.
Gyvenimas Igarkoje buvo nepaprastai sunkus. Žemė už poliarinio rato sukaustyta amžino įšalo, ilgos žiemos, kai spaudžia iki 60 laipsnių speigas ir nuolat pučia žvarbūs vėjai.
Tokiomis sąlygomis žmonės mirdavo masiškai.
Skaičiuojama, kad pirmais tremties metais Igarkoje badas, šaltis ir ligos pražudė ne vieną tūkstantį lietuvių – skirtingais duomenimis, jų galėjo būti nuo 1000 iki 3 000. Tad čia atsirado ir vienos didžiausių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje tremtinių kapinių.
Jono Jaručio prisiminimais, ekspedicijos dalyvių Igarkoje laukęs darbas buvo tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkus. J. JARUČIO nuotr.
Amžininkų prisiminimai liudija, kad apie grįžimą į gimtinę svajojo ne vien išgyvenusieji tremčių ir lagerių pragarą. Tokį pageidavimą savo artimiesiems išreiškė ne vienas mirštantysis. Tik galimybė įvykdyti jų paskutinę valią atsirado dar labai negreit – praėjo daug dešimtmečių, kol, atšilus politiniam klimatui, režimas šiek tiek atleido gniaužtus.
Jonas Jarutis, šios kadencijos Seimo pirmininko vienas pavaduotojų, atsidūrė tarp pirmosios tremtinių palaikų pargabenimo į Lietuvą iš Igarkos ekspedicijos narių.
Tada jis dirbo Kupiškio rajono Skapiškio mokyklos mokytoju, buvo Sąjūdžio žmogus, dalyvavo Atgimimo judėjime.
Ekspediciją rengė tuometė respublikinė komjaunimo organizacija. Laiko jai pasiruošti, anot J. Jaručio, nebuvo.
„Vakare sulaukiau skambučio iš komjaunimo Centro komiteto dėl išvykimo. Turėjau labai greitai apsispręsti, nes jau kitą dieną reikėjo būti Vilniuje“, – sako, kad tik tiek tebuvo duota laiko pasirengti ilgai ir sudėtingai kelionei į Sibirą.
Pasitaręs su šeima, J. Jarutis ryžosi važiuoti. Būdamas fotografijos entuziastas, pasiėmė fotoaparatą, vėliau pavertusį jį savotišku ekspedicijos metraštininku.
J. JARUČIO nuotr.
Nors Igarkos krašte žuvusių artimųjų ar giminaičių neturėjo, minčių pasielgti kitaip, sako J. Jarutis, net nekilo.
Tą 1989 metų birželį ekspedicijon leidosi devyniolika maždaug 25–26 metų žmonių.
„Vykome atkasti, sudėti ir grąžinti į Lietuvą palaikus“, – toks, pasak J. Jaručio, buvęs jų misijos tikslas.
Prieš tai jau būta vienos kelionės į Igarką. Tada į atšiaurų kraštą nuvykę lietuviai surado tautiečių kapines, dokumentavo, fiksavo individualias palaidojimo vietas. Kitaip tariant, atliko parengiamuosius darbus kitai ekspedicijai.
Tremtinių artimieji irgi dalijosi žiniomis, kur galėtų būti palaidoti jiems brangūs žmonės.
Kiekvienas ekspedicijos dalyvis turėjo užduotį. Trys jos nariai darbavosi vietos archyve – ieškojo reikiamų dokumentų. J. Jarutis kartu su dar keliais bendražygiais gamino cinkuotus karstus palaikams pargabenti.
„Buvau graboriumi“, – prisimena tokį darbą gavęs dėl to, kad šiek tiek mokėjo dirbti su skarda.
Ekspedicijos dalyviai Virginijus Kedys ir Jonas Jarutis daro cinkuotus karstus Igarkos kariniame aerodrome. J. JARUČIO archyvų nuotr.
Darbų Igarkoje lietuviams netrūko. Kaip pasakoja J. Jarutis, pirmiausia reikėjo išsivalyti privažiavimus prie kapinių, jų prieigas. Tremtinių laidojimo vietos per ilgus dešimtmečius apaugo medžiais, kapinių ribas žymėjusios tvoros seniai išvirto, kaip ir dalis kryžių.
Surastus palaikus ekspedicijos dalyviai vyniojo į audeklą, ryšulėlį su kaulais dėjo į mažą dėžutę, šią – į cinkuotą karstą. Karstus krovė į didžiules medines dėžes, paruoštas transportuoti.
„Atrodėme keistuoliai: lietuviai atvažiavę čia kasa nabašnikus ir veža į Lietuvą.“
J. Jarutis
Tad misija buvusi ne tik sunki fiziškai, bet ir psichologiškai sekinanti.
Nors po tragiškos lietuvių tremties buvo praėjęs ne vienas dešimtmetis, iškasdavo ne vien kaulus – amžino įšalo žemėje daug palaikų gerai išsilaikė.
Kadangi vasaros Igarkoje tokios pat kaitrios, kaip žiemos – šaltos, 30 laipsnių karštyje, anot J. Jaručio, iškasti kūnai greitai iro.
„Iš pradžių buvo nejauku, – neneigia jis. – Bet paskui pripranti“.
J. JARUČIO nuotr.
Amžinas įšalas Igarkoje prasideda jau kelių dešimčių centimetrų gylyje, tad ir iškasti palaikus buvo nemenkų pastangų reikalaujantis darbas. Vien jam per mėnesį trukusią ekspediciją prireikė poros savaičių.
„Net ir amžino įšalo žemėje lietuviai buvo palaidoti lietuviškai – dviejų metrų gylyje“, – J. Jaručio teigimu, ir gamtos iššūkiai neatgrasė tautiečių laikytis savo tradicijų bei pagarbos mirusiesiems.
Nebuvo lengva matyti ir kiek vėliau į Igarką atskridusių tremtinių artimųjų emocijas – tiek jiems sužinojus apie surastus palaikus, tiek sulaukus blogos žinios.
Tą pirmąjį kartą į Lietuvą buvo išgabenta tik nedidelė dalis tremtinių palaikų – 128, arba mažiau nei pusė. Ant neiškastų kapų ekspedicijos dalyviai atstatė kryžius, sutvarkė tvoreles.
„Kažkiek aptvarkėme, padarėme kelią, iškirtome krūmus… Praėjo daugiau nei 30 metų – turbūt jau vėl viskas tapo taip pat, kaip radome“, – būgštauja J. Jarutis, nors vilties teikia žinojimas, kad „Misijos Sibiras“ dalyviai prieš keletą metų ten vėl lankėsi.
Į Šiaurės Rusiją tūkstančius kilometrų vykę lietuviai liko nesuprasti – tenykščiai gyventojai tiesiog nesuvokė šventos misijos pargabenti svetimoje žemėje pražuvusių tautiečių palaikus namo. J. JARUČIO nuotr.
Per pirmą ekspediciją į Igarką Lietuva dar tebepriklausė Sovietų Sąjungai – nepriklausomybė atkurta tik po gerų devynių mėnesių.
Todėl atvykėlius vietos gyventojai, J. Jaručio teigimu, sutikdavo neslėpdami nuostabos.
Beveik kiekvieną vakarą ekspedicijos dalyviai susitikdavo su tenykšte bendruomene – pasakodavo apie Sąjūdį, Atgimimą. Užvirdavo įdomių diskusijų.
„Priėmė mus, sakyčiau, gana draugiškai, – dabar vertina J. Jarutis. – Bent jau priešiškumo nebuvo. Atrodėme keistuoliai: lietuviai atvažiavę čia kasa nabašnikus ir veža į Lietuvą. Jiems tai buvo unikalu, nes patys, matyt, neturi tokio supratimo.“
Politiko pasakojimu, Igarkoje, Jenisiejaus saloje, buvo ir karinis, ir civilinis oro uostas, jo dirbtuvėse ekspedicijos dalyviai gamino cinkuotus karstus.
„Visą mėnesį ten pradirbome, – prisimena. – Skardos buvome atsigabenę, tačiau benzino prašydavome lakūnų.“
Tie irgi stebėdavosi atvykėliais, tačiau padėdavo.
„Jiems buvo įdomu, kaip Lietuvoje gyvena žmonės, koks ten Atgimimas, kaip vyksta „perestroika“, – pamena J. Jarutis.
Be to, Igarkoje tebegyveno dar kone pusantro šimto lietuvių. Su jais taip pat ne kartą bendrauta, lankytasi jų namuose.
Vienas labiausiai J. Jaručiui įsiminusių susitikimų buvo su Pranu Daugnora. Išvežtas turėdamas sunkią negalią – be rankų, Igarkoje jis sugebėjo tapti komunalinio ūkio viršininku. J. Jarutis sako, kad vėliau su šiuo tremtiniu ilgai susirašinėjęs, P. Daugnora grįžo į Lietuvą.
Pirmosios ekspedicijos tremtinių palaikams sugrąžinti dalyviai į Lietuvą grįžo 1989 metų liepos 28-ąją. Kėdainių kariniame oro uoste juos pasitiko minia. J. JARUČIO nuotr.
Už poliarinio rato išsiųsti lietuviai daugiausia dirbo medienos pramonėje.
J. Jaručio pasakojimu, ant Jenisiejaus kranto, nusidriekusios ne vieną kilometrą, tebestovėjo rąstams ir tašams pjaustyti skirtos mašinos. Jo žiniomis, upe plukdomus sielius lietuviai gaudydavo, ardydavo, traukdavo į krantą, pjaudavo medieną. Toji vėliau pasklisdavo po pasaulį.
Ekspedicijos dalyviams teko patirti tik dalelę nepatogumų, su kuriais kasdien susidurdavo sunkiai dirbantys tėvynainiai.
„Gyvenome sporto salėje su žiurkėmis, tarakonais, bet nieko tokio“, – prisimena J. Jarutis. Lauke būdavo ne geriau – apipuldavo uodų spiečiai. O patalpoje – bent stogas virš galvos, sulankstomos lovelės, salės kampe įrengtas dušas su šaltu vandeniu.
Birželį, kai lankėsi lietuvių ekspedicija, Igarkoje buvo poliarinės dienos: niekada už horizonto nenusileidžianti saulė neleisdavo tinkamai pailsėti.
J. Jarutis sako nežinantis, kaip atrodė miestas, kai ten kadaise gyveno lietuvių tremtiniai, tačiau jų prieš 34-erius metus išvytas vaizdas buvo slogus.
„Chaosas, jovalas – viskas apaugę, sulūžę, kalnai šiukšlių, gatvėse laksto šimtai palaidų šunų. Jei namas kreivas, tai ir kreivas, niekas netvarko“, – pamena jis.
Medžio perdirbimo pramonės krašte nuolat teko kvėpuoti degančių pjuvenų dūmais – jų rūko keli hektarai.
O apie kelius geriau neprisiminti.
„Miestas pasibaigė ir kelias pasibaigė. Toliau tik su šunimis arba malūnsparniu, arba upe laivu“, – pasakoja apie tenykštį susisiekimą J. Jarutis.
1989-aisiais į Lietuvą buvo pargabenta tik nedidelė dalis tremtinių palaikų – 128. Tačiau vėliau dar būta kitų ekspedicijų. J. JARUČIO nuotr.
Ekspedicijos nariai į Lietuvą grįžo 1989 metų liepos 28-ąją. Kėdainių kariniame oro uoste juos pasitiko minia.
J. Jaručio teigimu, lietuviams buvo labai svarbu susigrąžinti artimųjų palaikus į tėvynę. Tą troškimą, jo manymu, geriausiai ir atskleidė į sutiktuves susirinkę žmonės. Jų tąkart buvo net apie 15 tūkstančių.
Prieš tai Kėdainiuose buvo laikytos šv. Mišios.
„Kažkas palaikus iškrovė – mums jau nebereikėjo“, – sako J. Jarutis.
Vėliau didžiulė kolona juos palydėjo į Vilnių.
Politiko teigimu, daugiausia sugrąžintųjų buvo kilusių iš Kauno ir Žemaitijos. Tad galiausiai šeimos artimųjų palaikus išvežė laidoti į gimtąsias vietas.
Pašnekovo žiniomis, vėliau analogiškos ekspedicijos vyko ir į Altajų, kitus tolimus kraštus. Tačiau tokio masto pargabenimo misijos, kaip pirmoji, jo manymu, daugiau nebepasikartojo.
„Nežinau, ar dar buvo toks masinis palaikų vežimas – gal tik tada“, – svarsto J. Jarutis.
