Singapūre rado kelią ir į save

Į Singapūrą studijuoti išvykusio Simono Bartulio gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Ir ne tik dėl, jog teko prisitaikyti prie visiškai kitokios kultūros. Tik svetur, sulaukęs dvidešimties, Simonas ryžosi atsiverti ir pirmąkart net tėvams pasisakyti esąs homoseksualus. Dabar Simonas aktyviai savanoriškai darbuojasi žmogaus teisių srityje ir drąsina LGBT bendruomenės narius.

Singapūre Simonas atsidūrė vedamas žinių troškimo. Jau vienuoliktoje klasėje išvyko metams mokytis į JAV. Jis svajojo studijuoti Jeilio universitete ir kaip tik tuomet šis atidarė savo filialą Singapūre. Jam nusiuntęs prašymą sulaukė kvietimo. Studijos Singapūre ir finansiškai buvo prieinamos – Simonui nereikėjo mokėti už mokslą, gavo stipendiją.
„Iš dalies todėl turiu likti čia ir atidirbti septynerius metus“, – sako S. Bartulis.

Prisitaikė sunkiai

Adaptacija svečioje šalyje S. Bartuliui buvo labai sunki. Visas gyvenimas, rodės, vertėsi aukštyn kojomis.
„Pirmą kartą gyvenau vienas, prasidėjo mokslai, tiesiog nebebuvau vaikas. Dėl to man kilo labai daug streso ir net prasidėjo lengvas nerimo sutrikimas”, – atviras Simonas.
Buvo akimirkų, kai jautėsi taip prastai, kad galvoje sukosi vienintelė mintis viską mesti ir grįšti atgal. Tik praėjus metams ėmė žiūrėti į Singapūrą kaip į namus, kuriuose gyvens bent dar septynerius metus.
“Pradėjau daugiau laiko leisti už universiteto ribų su vietiniais, o ne tik kitais užsieniečiais. Dabar dauguma mano draugų – singapūriečiai. Regis, jau integravausi”, – šypteli pašnekovas.

Išskirtinis darbštumas

S. Bartulis prisimena, jog egzotiškasis Singapūras pirmąkart jį pasitiko siaubingu karščiu. Singapūras negali nežavėti ir savo įvairove – tautine, religine, net maisto.
“Kai, arba jei, išvyksiu iš čia, labai pasiilgsiu maisto. Miestas taip pat labai patogus ir saugus – galima net atprasti saugotis čia begyvenant”, – juokiasi Simonas.

Pagal gyventojų įvairovę – tai miestas, neturintis konkurentų. Žmonės, priklausomai nuo to, kokiai kultūrai, religijai priklauso, labai skiriasi vieni nuo kitų. Visgi yra visus singapūriečius vienijančių stereotipų.

„Žmonės labai darbštūs. Kartais tai net atrodo nesveika. Jie bijo imti atostogų, dėl to nepatoginasi. Yra stereotipas, kad čia labai gyvas FOMO (baimė kažką praleisti). Visi nori gyventi labai aktyviai, daryti viską vienu metu ir socialiniame gyvenime, ir darbe. Net yra žodis tam reiškiniui apibūdinti – kiasu“, – paaiškina Simonas.

Vaikino manymu, žmonės kartais netgi gali pagalvoti, kad singapūriečiai nėra itin draugiška bendruomenė. Tai S. Bartuliui primena Lietuvą, nes kiekvienas tiesiog rūpinasi savo reikalais.
„Tačiau jie ganėtinai greitai įsileidžia į savo bendrą ratą, nori parodyti kultūrą ir didžiuojasi itin sėkminga šalimi“, – pastebi S. Bartulis.

Vertina pagal išsilavinimą

Užsieniečiams Singapūro gyventojai, pasak Simono, gali pasirodyti ir mieli, ir nelabai. Viskas yra tų, kurie nori įsilieti į azijietišką kultūrą, rankose. Singapūras labai priklausomas nuo imigrantų – ir tų, kurie labai išsilavinę, ir tų, kurie mažiau. Pastarieji, anot Simono, yra mažai gerbiami, jų gyvenimo ir darbo sąlygos prastesnės, nors išties jie yra tie, kurie tiesiogine prasme pastatė šitą šalį ir miestą.
„Išsilavinusius, dažnai vakariečius imigrantus, anksčiau vietiniai mėgo, nes tai buvo Singapūro patrauklumo įrodymas. Tačiau dabar girdisi pasipiktinimų, kad prioritetas skiriamas prisitraukti užsieniečius, o ne išlaikyti vietinius protus“, – sako S. Bartulis.

Paviršutiniškai žiūrint, anot Simono, žmonės ten ganėtinai praktiški, šiek tiek drovūs. Dažnai žiūrima į Vakarus ir kaip į kelrodį, ir su tam tikru skepsiu.

Siekia pagarbos

Šiuo metu Simonas Singapūre dirba švietimo srityje ir planuoja tuo užsiimti dar bent porą metų. Be to, jis aktyviai savanoriškais pagrindais darbuojasi žmogaus teisių srityje. S. Bartulis juokauja, jog jo aktyvi veikla žmogaus teisių srityje prasidėjo vos gimus.
„Man, kaip kiekvienam žmogui, svarbu orumas, pagarba. Bet kadangi esu LGBT bendruomenės narys, jausmas, jog žmogaus teisių situacija nėra puiki, motyvuoja dar labiau“, – aiškina Simonas.

S. Bartulis jau dvejus metus su partneriu gyvena Singapūre.

Šviesti visuomenę pačiam svarbiais klausimais jį pastūmėjo dar mokykloje pradėtas lankyti debatų būrelis. Reikšti savo nuomonę Simonui puikiai sekėsi, o ir pasiginčyti niekada nesidrovėjo.
„Debatai padėjo struktūrizuoti mintis, pasisemti žinių. Žmogaus teisių temos visada buvo asmeniškai svarbios, įdomiausios, apie jas turiu daugiau žinių, nei apie ką kitą”, – teigia pašnekovas.
Dabar Simonas žmogaus teisių ir LGBT tema aktyviai rašo socialiniuose tinkluose, kartais dienraščiuose, savanoriškai padeda Lietuvos Žmogaus Teisių Centrui.
“Kai pradėjau, pats buvau jaunas ir nemačiau daug žmonių, rašančių homoseksualumo temomis. Dabar jų žymiai daugiau. Džiaugiuosi, kad jauni LGBT asmenys gali skaityti, dalintis mintimis”, – sako vaikinas.

Pokyčiai – darbo rezultatas

Pasak Simono, natūraliai keičiasi tik metų laikai ir auga augalai. Socialinėje terpėje natūralūs pokyčiai iš tiesų nėra natūralūs: tai kažkieno sunkaus darbo ir skausmo rezultatas.
“Kad ir kaip liūdna taip sakyti, reikia dar daug nuolatinio darbo. Reikia, kad žmonės apie save kalbėtų. Dažnai sakoma: tylėkit, ir viskas bus geriau. Bet iš tikrųjų tik blogės, jei mes, LGBT bendruomenė, tylėsime”, – įsitikinęs S. Bartulis.

Kad LGBT bendruomenė gyventų geriau, Simono nuomone, reikalinga mažinti cenzūrą ir tiesiog normalizuoti homoseksualumą, biseksualumą ar transeksualumą. Tik tuomet, anot S. Bartulio, bus galima be patoso ir be įžeidimų kalbėtis viešojoje erdvėje apie paprastus žmonių poreikius.

Grubūs žodžiai žeidžia

S. Bartulis tikina, jog žmogaus teisių gynimo LGBT bendruomenėje veiklą jis pradėjote tiek dėl savęs, tiek dėl Lietuvos. Norėjosi pralaužti ledus ir parodyti, jog šie žmonės yra lygiai tokie pat, kaip visi kiti.
„Aš esu išsilavinęs ir tam tikra prasme apsaugotas nuo pačios blogiausios diskriminacijos. Su ja pats galiu kovoti. Tačiau yra daug žmonių, kurie neturi tokios apsaugos”, – pastebi S. Bartulis.
„Iškrypėliai“, „ligoniai“ – tai tik dalis homofobiškų pasakymų, skriejančių LGBT bendruomenės pusėn. Simonas sako, jog kartais į tokius epitetus įmanoma nekreipti dėmesio, kartais jie skamba juokingai. Bet dažniausiai skaudina ir žeidžia.
“Gal net ne skaudina, o nuvilia. Supranti, kad aplink tave yra žmonių, kurie fundamentaliai tavęs nesupranta ir mano, kad nesi vertas pagarbos”, – sako Simonas.

Sunkiausia prisipažinti sau

Nors esąs homoseksualus Simonas susivokė dar prieš sulaukdamas paauglystės, bet ilgą laiką tylėjo ir galop pripažino tik sulaukęs jau dvidešimties.
Kad nėra prasmės slėpti, S. Bartulis suprato jau studijuodamas Singapūro universitete. Nauja aplinka tapo savotiška proga atsiverti.

Singapūre gyvenančiam Simonui nesvetimos lietuviškos tradicijos. Nuotraukoje jis dalijasi lietuviškuoju stalo gėrimu – kisieliumi – per Kalėdų vakarienę.

„Galėčiau keistas ar blogas reakcijas ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kas yra tikrai įspūdinga. Ir tėvų reakcija buvo tiesiog tobula, o ir dabar sutariame dar geriau nei prieš man pasisakant”, – tikina Simonas.
Kur kas sunkiau, anot S. Bartulio, tiesą pripažinti pačiam sau. Tai jau yra savotiškas iššūkis.
“Augame tokiame apgulties mentalitete, kuris mums patiems įskiepija homofobiją. Mes nekenčiame savęs, nes žinome, jog dėl šio vieno aspekto mūsų nelaikys lygiaverčiais, nebegalėsime gyventi taip pat ar turėti tokių pat siekių”, – pabrėžia Simonas.

Patirtys atsiliepia ir santykiams

Šiuo metu Simonas turi partnerį ir su juo Singapūre gyvena jau antrus metus. Susipažino per populiarią „Tinder” pasimatymų programėlę. Pasak Simono, daugeliui LBGT bendruomenės narių meilės paieškos atrodo išties sunkios. Iš dalies todėl, kad daugelis turi blogų patirčių su artimaisiais, aplinka, o tai atsiliepia jų emocinei ir psichinei sveikatai. Tai reiškia, jog tokiems žmonėms gali būti sunku formuoti sveikus, lygiaverčius santykius.
S. Bartulis apie galimybę auginti vaikus su savo partneriu negalvoja – nesijaučia pasiruošę tokiai atsakomybei, neturi ir vidinio pašaukimo. Tačiau apie santykių įteisinimą mąsto ypač daug.
„Apie santuoką galvoju pirmiausiai kaip apie institutą, turintį tiek daug gero. Bet taip pat santuoka gali įkalinti silpnesnį partnerį ar sukelti spaudimą likti kartu nepalankioje situacijoje. Pavyzdžiui, esant smurtui šeimoje”, – samprotauja S. Bartulis.
Jam santuoka – dviejų žmonių susitarimas ir santykių įforminimas, kuris, aišku, turi ir simbolinę prasmę. Visgi, Simono nuomone, santuoka nėra lygu šeimai – ši gali atsirasti ir anksčiau, nulemta dviejų žmonių emocinio ryšio stiprumo.
Santykių su draugu įteisinimas porą paliestų ir ekonominiu požiūriu. Pavyzdžiui, pačiam Simonui santuoka reikštų, jog jo partneris galėtų bet kur kartu su juo gyventi. Tą privilegiją, anot S. Bartulio, turi tik heteroseksualai.
“Tai reiškia kitokias lengvatas, mokesčius, paveldėjimą, vizitavimą ir teisinį atsakingumą už savo partnerį. Tai yra labai svarbūs dalykai ir jie turi būtinai būti pasiekiami visiems. Labai nesąžininga, kad viena pora tas teises gauna, o kita – ne, nors emocinis ryšis tarp tų asmenų yra lygiai toks pat”, – kartėlio neslepia Simonas.

Sudėtinga padėtis

Simonas sako, jog LGBT bendruomenės padėtis Singapūre, kur jis gyvena, nėra tokia, kokią norėtų matyti. Nors ten saugiau, nes Singapūre apskritai yra saugus miestas, tačiau galiojanti formali ir neformali cenzūra stipresnė nei Lietuvoje.
“Tai nėra priimtina kultūriškai ir prieš LGBT naudojami panašūs argumentai kaip ir Lietuvoje. Esą mes griauname šeimas, tradicijas, esame nereikalingi, nieko gero nedarome, netgi esame kažkoks komunizmo išmislas”, – teigia pašnekovas.
Beje, Singapūre tos pačios lyties santykiai tarp vyrų yra formaliai kriminalizuojami. Taigi, anot Simono, šioje srityje Singapūras smarkiai atsilikęs nuo Lietuvos, kurioje galioja įstatymas prieš neapykantos nusikaltimus ir diskriminaciją.

Ateitį mato tėvynėje

Nors ir gyvena Singapūre, S. Bartulis tikina besistengiantis išlaikyti glaudų emocinį ryšį su Lietuva. Čia likę jo mylimi žmonės, kultūra ir kalba, prie kurios yra pratęs.
“Lietuva graži šalis su savo nuostabiom tradicijomis, maistu, miestais ir gamta. Man ji labai svarbi dar ir dėl to, kad ten jaučiuosi galintis keisti situaciją. Tad Lietuva man yra ir kaip įsipareigojimas kažką veikti, daryti, nes esu pilietis ir turiu savo svarų balsą”, – aiškina Simonas.
Aktyvus vaikinas neslepia, jog ir Singapūre norėtų būti įgalus keisti visuomenę, požiūrį apie LGBT bendruomenę, bet jo nuomonė ir balsas niekada nebus svarus. Paprasčiausiai dėl to, jog ten neužaugo ir šalies kultūrą suvokia kiek kitaip.

Simonas pripažįsta, jog labai ilgisi gimtinės ir ateitį norėtų sieti su Lietuva. Jam ypač svarbu nepamesti lietuviško identiteto gyvenant azijietišku prieskoniu persmelktoje kultūroje.
“Negaliu teigti, kad man visos lietuviškos tradicijos man vienodai svarbios. Man labai patinka lietuvių kalba, maistas.Taip pat Kūčios – kasmet bandau jas švęsti išlaikydamas bent dalį jų senųjų tradicijų. Bet tai dažniausiai maži, simboliniai dalykai”, – pasakoja tolimajame Singapūre gyvenantis Simonas.
Pasak jo, geriausias būdas palaikyti ryšį su gimtine – nenustoti skaityti žinių, balsuoti, kalbėti apie Lietuvos problemas ir, žinoma, geruosius aspektus.
“Man smagiausia yra pasakoti kitiems apie Lietuvą. Singapūre tai menkai žinoma šalis, tad man labai svarbu šviesti, dalintis patirtimis, istorija, “, – sako S. Bartulis.A