Panevėžietė Silvija Jakštienė – ilgametė teisininkė, aistringa skaitytoja ir nuolatinė meno parodų bei spektaklių lankytoja. Knygos ją lydi nuo ankstyvos vaikystės, o literatūra tapo vartais į platesnį meno pasaulį – nuo tapybos iki fotografijos.
„Skaityti išmokau ketverių ir nuo tada gyvenimo be knygų neįsivaizduoju. Skaitau, rodos, viską. Visada mėgau rimtą literatūrą – meilės romanai nepatiko net jaunystėje.
Skaitančio žmogaus interesų ratas nuolat plečiasi. Perskaičius kokio nors dailininko biografiją, natūraliai kyla noras pamatyti ir jo darbus. Paauglystėje, perskaičiusi knygų seriją apie impresionistus Matisą, Gogeną ir kitus, užsikrėčiau vizualiuoju menu. Vėliau greitai patraukė ir fotografija.
Su metais darausi vis kritiškesnė naujoms meno formoms. Pavyzdžiui, grafičiuose niekaip nematau meno“, – sako S. Jakštienė.
KNYGA
Turbūt esu perskaičiusi per daug knygų, kad galėčiau išskirti vieną vienintelę. Mano gyvenimo autorius – Viljamas Šekspyras.
Net buriuosiu iš jo kūrinių: bet kurioje vietoje atsiverčiu knygą ieškodama atsakymo. Tai nepaprastai išmintinga ir logiška literatūra.
Tiesa, pasitikiu tik A. Churgino vertimais. Baigiau Panevėžio 5-ąją vidurinę mokyklą, šiek tiek mokėmės V. Šekspyrą senąja anglų kalba, tad galiu lyginti vertimą su originalu.
Vis dėlto knygų knyga man yra Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Ją skaičiau gal aštuonis kartus ir kaskart atrandu ką nors naujo – vietų, kurios vis dar geba nustebinti. Buvome draugai su Raimondu Banioniu. Jo tėvas Donatas Banionis kartą parvežė du storus rusiškus literatūrinius žurnalus, kuriuose buvo publikuotos šio romano ištraukos. Tada buvau pirmo kurso studentė. Nusivežusi žurnalus į Vilnių, tiesiog į juos įsikniaubiau – tai buvo mano pirmoji pažintis su šiuo romanu.
Iš šiuolaikinės literatūros prieš metus perskaičiau iš sūnaus paimtą prancūzų autorės Virginijos Despentes knygą „Vernonas Subutexas“. Ji mane tiesiog pritrenkė. Tai labai tiksli šiuolaikinio pasaulio analizė – revoliucinga, įžūli, gal net per daug maištinga, bet man labai patiko.
O neseniai nusipirkau naujausią Herbjørg Wassmo knygą „Mano žmogus“ ir Donaldo Kajoko „Skudurėlių šventę“.
MUZIKA
Esu žmogus, kuriam viskas įdomu. Džiaugiuosi, kad gimiau pasaulyje, kuriame tiek daug sukurta. Dievas man pačiai nedavė nei balso, nei geros klausos, bet davė meilę muzikai.
Vertiname gerą muziką. Vyro automobilyje dažniausiai skamba klasikinės muzikos radijo stotis, Lady Gaga – tikras turbo, Marijonas Mikutavičius taip pat labai tinka, mielai klausausi Monikos Liu, o opera – tiesiog super. Lankomės operos ir baleto teatre, geruose koncertuose.
Muzikos klausomės pagal nuotaiką.
FILMAS
O kaipgi gyventi be filmų! Vis dar esu įlindusi į serialą „Svetimšalė“ – baigiu jau trečią sezoną. Nežinau, ar jis išties geras, bet siužetas tikrai užkabino.
Ir „Saldų gyvenimą“ žiūrėjau su kaifu. Dar reikėtų kada nors iš naujo pažiūrėti Paolo Sorrentino „Malonę“, matytą „Garso“ kino centre.
SPEKTAKLIS
Padarė įspūdį Juozo Miltinio dramos teatro pastatytas „Makbetas“ Panevėžio siaurojo geležinkelio depe, nors, mano nuomone, ledi Makbet vaidmeniui būtų tikamesnė Asta Preidytė.
Patiko ir „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“.
O vaikams nupirkome bilietus į „Šv. Speigą“. Vaikai, atvažiavę su būriu, gal dešimčia žmonių, po spektaklio sakė, kad į tokius prašom kviesti ir dažniau.
Vis dėlto labiausiai J. Miltinio dramos teatre patiko „Irano konferencija“. Šio spektaklio bilietus pirkome dovanų ir draugams – vilniečiams bei klaipėdiečiams.
VIZUALUSIS MENAS
Gal pasirodys kiek pretenzingai, bet didžiausią įspūdį padarė Paryžiuje, įspūdingame meno muziejuje „Fondation Louis Vuitton“ eksponuota Andy Warholo ir Jean-Michelio Basquiato paroda. Pamatyti tokių garsenybių darbų originalus buvo tiesiog nuostabu.
Vykdami į Zarasų pusę, būtinai aplankome Dusetų meno galeriją. Vilniuje apžiūrime visas MO muziejaus kolekcijas, lankomės ir kitose galerijose – smalsu pamatyti, kas ką naujo ir įdomaus sukūrė.
Panevėžyje būtinai rekomenduočiau nueiti į Stasio muziejų, Dailės ir Fotografijos galerijas – patys jose lankomės ir ten vedame svečius.
Kažkada ir pačiai buvo įdomu fotografuoti – tėtis buvo nupirkęs fotoaparatą, tačiau įstojus studijuoti tokiems dalykams nebeliko laiko. Vis dėlto potraukis prie menų liko. Mama labai mėgo meną, iš komandiruočių parsiveždavo garsių menininkų albumų.
Geriau kūrybą palikti menininkams, bet juk kažkas turi žavėtis tuo, ką jie sukuria. (Juokiasi.) O aš esu tobula visų menų fanė.
