Dailės mokytojos, keramikės Laimos Kiškienės noras dalyti žinias ir patirtį kitiems paskatino pažvelgti kitaip į muzikos ir keramikos sintezę. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Šilti moliniai pašnekesiai prie balto stalo

Šilti moliniai pašnekesiai prie balto stalo

 

Ramygalos miestelio gilumoje stovi namelis baltais langeliais, rudom langinėm, pravirais varteliais į kiemą. Darželyje žydi gėlės. Po langu – rūtos… Visai tokios pat, kaip mūsų močiučių ir promočių augintos. Darželį juosia tvora, molinėmis puodynėmis padabinta. Nejučiom akys ieško laisvai vaikštinėjančių vištų, bet atranda krosnį. Ir ne bet kokią, o specialią – keramikos dirbiniams degti.

Keramika – viena seniausių žmonijos amatų formų. Prasidėjusi nuo indų, buities reikmenų, ritualinių statulėlių, žaislų, švilpynių, šiandien ji įgauna ir nuostabiausias meno formas. Lietuvos teritorijoje rankomis lipdyti moliniai indai naudoti, manoma, jau 4 tūkst. m. prieš Kristų. Maisto produktams laikyti, gaminti, valgyti, įkapėms ar kitoms buities reikmėms naudoti indai buvo degami tiesiog laužuose. Per šimtmečius keramikos menas kito, ryškėjo tam tikri kultūriniai bruožai, tobulėjo technologijos, pamažu perduodamos iš kartos į kartą, formavosi konkrečioms geografinėms vietovėms būdinga ornamentika, formos. Iš pažiūros nulipdyti ar išžiesti nesudėtingos formos indą gali pasirodyti lengva, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. O kiek pastangų, žinių, laiko ir kantrybės reikalauja glazūravimo, degimo procesai… Natūralu, kad tokie specifiniai kūrybiniai reiškiniai išprovokuoja norą burtis bendraminčiams. Tokia šiandien yra plenerų, simpoziumų, įvairių seminarų esmė ir prasmė – bendrauti, dalytis patirtimi, atradimais, naujovėmis.

Tradicijos, girdimos garsuose

Keramikos simpoziumai, inicijuoti dailės mokytojos, keramikės Laimos Kiškienės, Ramygaloje vyksta nuo 2010 m. O autentika alsuojančioje vietoje gražiu vardu „Savos erdvės“ – jau ketverius metus. Čia gyvena L. Kiškienės svajonė dalintis šiluma, žiniomis, atradimų ir kūrybos džiaugsmais su visais – vaikais, jaunimu, suaugusiaisiais. Vykdomos ne tik lietuviškos etnografinės programos: šiaudinių sodų, velykinių margučių, keramikos dirbtuvės ir daugelis kitų, bet ir tyrinėjami pasaulio šalių rankdarbiai, kviečiama į ekskursiją po Ramygalą.

Galerija

Nenuilstančios šių namų šeimininkės noras dalyti žinias ir patirtį kitiems skatina ir pačią tobulėti, ieškoti ir nuolat mokytis. Taip Kiškių šeimos gyvenime atsirado ši sodyba, kurioje vasarą jaukiai apsigyvena, kuria, bendrauja dešimt tarptautinių projektų dalyvių – keramikų iš įvairių Lietuvos bei Latvijos vietų. Jie – jau laiko, karščio ir molio išbandyti – kasmet tie patys, nors būna vienas kitas naujas žmogus. Simpoziumo prioritetas – baltų kraštams būdinga keramika, tradiciniai degimo būdai. O temos kiekvienais metais skirtingos būdavo – baltų ženklai, paukščio motyvas ar dar kas nors; susirinkus dalyviams apsvarstomos ir bendru sutarimu priimamos.

Tačiau pernai įvykęs savotiškas lūžis – juk Lietuvoje dar nenagrinėta muzikos ir keramikos sintezė. Taip, pasak L. Kiškienės, ir kilusi mintis sujungti šias dvi sritis, ne tik kuriant muzikos tema, bet ir gaminant grojančius muzikos instrumentus. Lietuvoje muzikos instrumentai iš molio nebuvo gaminami, arba tik pavieniais atvejais. Na, neskaitant švilpynės, molinuku vadinamos, kuria irgi galima įvairius garsus išgauti ir net melodiją sugroti. Tačiau jai labiau priskiriamos apeiginės, magiškos, tam tikrų ritualų atributų savybės. Mūsų protėviai tikėjo, kad pasitelkus tam tikrus judesius ir garsus lietų galima prisišaukti ar vėją pažaboti, net piktąsias dvasias atbaidyti. Molinukų naudojimas istoriškai siejamas su žemės ūkio, švenčių ciklais. Švilpynių pūtimo papročiai būdingi ir medžioklės apeigoms.

Su moliu nepaskubėsi

Iš molio pagaminti muzikos instrumentą – tikras iššūkis. Juk jis džiūdamas traukiasi, juda, keičiasi. Siekiant išgauti norimų garsų gamą pasitelkiama savita technologija – prieš išdegant prireikia kantrios ir kruopščios priežiūros, privalu nuolat tikrinti, derinti būsimą instrumentą, kol molis džiūsta.

„Tikras atradimas – muzikos instrumentų iš natūralių medžiagų meistras Aleksandras Maijeris iš Latvijos, kuris su žmona Inga yra mūsų simpoziumų dalyviai“, – džiaugiasi Laima, negaili šiltų žodžių aliai vienam čia esančiam kūrėjui, vardindama už balto ilgo stalo belipdančius.

Kiekvienas jų – unikalus tik jam būdingomis savybėmis ir gebėjimais: Genutė Vaičikauskienė iš Subačiaus, Kupiškio r., Gražina Visockienė iš Biržų, Skaidrė Račkaitytė iš Anykščių, Jolita Šlepetienė iš Ukmergės, Audrius Gokas iš Panevėžio, Skirmantas Petraitis iš Merkinės, Eiginta Beinortaitė iš Vilniaus, Vita Bogana iš Rygos bei Inga ir Aleksandras Maijeriai iš Kraslavos, Latvijos.

„Dabar toks savotiškas ramybės periodas, susitikimas, pabendravimas, lipdymas. Paskui dalyviai mėnesį paliks savo kūrinius, kad išdžiūtų. O tada jau laukia naujas visų susitikimas – degsime“, – su džiaugsmo kibirkštėlėmis akyse pasakoja L. Kiškienė. Šis darbas, jeigu galima taip jį pavadinti, teikia begalinį džiaugsmą kiekvienam atėjusiam šių procesų stebėti, jau nekalbant apie pačius kūrinių autorius. Būna, kad technologiniai duonos raugo liepsnos liežuviai net apie pusantro metro iš kamino iššokę dangų lyžtelna.

„Rugpjūčio 18 d., antradienį, čia degame juodkrosnę ir raugo keramiką – nuo pat ankstaus ryto kūrinius į krosnis pradedame krauti. Rugsėjo 26 d. – paroda, katalogo pristatymas ir koncertas simpoziumo metu sukurtais instrumentais, na, o antroje spalio pusėje – lapkričio mėnesį – paroda Vilniuje, M. ir J. Šlapelių namuose-muziejuje“, – ateities planais dalijasi L. Kiškienė ir patikina, kad smalsiems geriems žmonėms jų erdvės varteliai visada atviri.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų