-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Signataro našlė Vida Beinortienė pasakoja, kad prieš sovietinę priespaudą, žmogaus teisių varžymą pasisakydavusiam sutuoktiniui savotišku pasipriešinimo simboliu buvo tapusi netgi paties namo Amerikos gatvėje, sovietmečiu turėjusioje tų laikų veikėjo Juozo Garelio vardą, statyba.
„Gūdžiausiu sovietmečiu Julius nebijodavo kalbėti apie tremtis, apie atimtą žmonių turtą ir laisvę, visuomet pasisakydavo už asmeninę nuosavybę. Kai susituokėme, jis išreiškė norą gyventi savo paties name“, – teigė V. Beinortienė.
Radviliškio rajone užaugęs, tuometį Kauno politechnikos institutą baigęs, po studijų J. Beinortas buvo privalomai išsiųstas inžinieriumi dirbti į Latviją. Po trejų metų atvyko dirbti į Panevėžyje buvusią garsią „Ekrano“ gamyklą. Jaunas vyras netruko įsilieti į žygeivių judėjimą.
Šis judėjimas, kurio metu būrys žygeivių vaikščiodavo po istorines vietas, dainuodavo tautiškas dainas, buvo pelnęs saugumiečių įtarumą, žygeiviai, kaip sovietų nomenklatūrai įtartini elementai, buvo ir sekami, ir persekiojami. Pripažįstama, kad žygeiviai – vieni tų, kurių dėka vėliau radosi Sąjūdis, o galop buvo paskelbta ir šalies nepriklausomybė. Vienas už ją padėjusių parašą – J. Beinortas. Jis taip pat buvo ir aktyvus sąjūdininkas.
Amerikos gatvėje, ant namo, kurį statė ir jame gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas, atsiras jo atminimą sauganti memorialinė lenta. P. ŽIDONIO nuotr.
Tačiau panorę statydintis namą, Beinortai susidūrė su kliūtimis.
„Pirmoji kliūtis buvo toji, kad trejus metus po santuokos neturėjome vaikų. Tad mes buvome įvardijami kaip sutuoktiniai, ne šeima. O sutuoktiniams statydintis namo neleisdavo. Sklypą tuometėje J. Garelio gatvėje gavome tik tada, kai susilaukėme pirmagimės Eigintos. Antroji mūsų dukra Aušra gimė jau pasistatytame name“, – pasakojo V. Beinortienė.
Ji prisiminė, kad gavus sklypą prasidėjo vargai dėl statybinių medžiagų namui. Panevėžietė svarsto, jog dabartinė karta vargu ar pajėgtų įsivaizduoti tuometį deficitą, kai parduotuvėse nebuvo ne tik sviesto, dešros, bet ir sunkiai įmanoma gauti statybinių medžiagų.
„Gūdžiausiu sovietmečiu Julius nebijodavo kalbėti apie tremtis, apie atimtą žmonių turtą ir laisvę, visuomet pasisakydavo už asmeninę nuosavybę. Kai susituokėme, jis išreiškė norą gyventi savo paties name.“
V. Beinortienė
„Kaip visiems, taip ir mums teko suktis. Eidavo vyras į darbą „Ekrane“, o pakeliui kone kasdien užeidavo į dabartinėje S. Kerbedžio gatvėje buvusį statybinių medžiagų sandėlį: gal ko atvežė, gal pavyks ką nugriebti“, – mena ponia Vida.
„Negana visko, namą mums leido statytis ne didesnį kaip 60 kvadratinių metrų. Bet juk mes galvojome apie vaikus, norėjome, kad jie name turėtų vietos“, – sako V. Beinortienė.
Vidos Beinortienės rūpesčiu Panevėžyje bus įamžintas už tautos laisvę visu savo gyvenimu kovojusio panevėžiečio atminimas. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.
Kaudamiesi už vietą po saule, Beinortai nutarė gudrauti: vaikų kambaryje įvedė vamzdžius su čiaupais ir pasistengė įrodyti, kad tai bus vonios kambarys. Vietoj plane nubraižyto balkono vėlgi įrengė kambarį. Beje, kad komisija leistų name apsigyventi, Beinortai privalėjo parduoti turėtą kolektyvinį sodą. Ir namas, ir sodas vienai šeimai buvo vertinama kaip pernelyg didelė prabanga.
Į šį namą, kurio statybos kainavo 14 tūkst. tuomečių rublių, šeima įsikėlė 1973 metais. Patys Beinortai jau buvo susitaupę 4 tūkst. rublių, likę pinigai – abiejų jų kraičiai. Statant namą itin daug darbo įdėjo staliumi dirbęs J. Beinorto tėtis, daug plušo ir pats būsimasis signataras. J. Beinortas šiame name gyveno iki mirties 2019-aisiais. Palaidotas jis Vilniuje, Antakalnio kapinių Signatarų kalnelyje.
„Neslėpsiu, kad tuomet, kai Julius baigė Seimo nario darbą, jis kvietė mane parduoti šį mūsų namą ir keltis gyventi į Vilnių“, – mena V. Beinortienė.
Ji prisipažįsta tuomet atkalbėjusi vyrą nuo sostinės, o štai dabar, sulaukusi 75-ojo gimtadienio, nutarė į Vilnių keltis pati.
„Važiuosiu pas vyrą ir vaikus“, – sako signataro našlė.
V. Beinortienė teigia, jog jau prieš metus kirbėjo mintis keltis arčiau savųjų, tą daryti ragino ir dukros. O štai memorialine lenta ant jųdviejų pasistatyto namo įamžinti vyro atminimą V. Beinortienei mintis kilo prieš metus vaikščiojant po Palangą ir matant, kiek daug atminimo lentų yra ant tenykščių namų. Sužinojusi, kad ir šalies įstatymai palankūs kaip ir kitų žymių žmonių, taip ir signatarų atminimo įamžinimui, pasitarusi su dukromis, našlė kreipėsi į Panevėžio savivaldybę.
Taryba tam pritarė. Skaičiuojama, kad atminimo lentos įrengimas kainuos apie 3 tūkst. eurų. Lėšos bus skirtos iš Savivaldybės biudžeto.
Amerikos gatvėje stovintis 62-uoju numeriu pažymėtas namas jau parduotas. V. Beinortienė teigia turinti notaro patvirtintą jo pirkėjų pritarimą ant fasado tvirtinti Signataro atminimui skirtą lentą ir pažadą ją saugoti.
