Siekiama perlaidoti Dievo tarnaitę

Iš Vilniuje esančių Saulės kapinių į Panevėžį ketinama perkelti vienuolės Marijos Rusteikaitės palaikus. To siekia Dievo Apvaizdos seserų vienuolija, įkurta šios moters, pasižymėjusios šventumu.

Gausioje, turtingoje ir įtakingoje bajorų šeimoje prieš 131 metus gimusi M. Rusteikaitė nugyveno 57-erius metus. Savo turtą, sumanumą, jėgas ir netgi sveikatą paaukojusi vargšams, ši kilni bajorė mirė skurde, priversta slapstytis nuo sovietinio saugumo. Ji palaidota Vilniuje, kapinėse netoli Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.

Nors ši amžino poilsio vieta turi oficialų Saulės kapinių vardą, vietiniai dažniau jas pavadina Petro ir Povilo kapinėmis.

1949-ųjų gruodį jose palaidotus M. Rusteikaitės palaikus dabar ketinama perkelti į Panevėžį.

„Įvertinusi M. Rusteikaitės nuveiktą didžiulį darbą vargšų labui, atsidavimą, pasiaukojimą steigiant prieglaudas, kilnumą, seseriai Marijai bažnyčia yra suteikusi Dievo tarnaitės titulą. O tai – pirmas žingsnis jos paskelbimo šventąja link. Antras, tarpinis, žingsnis būtų paskelbti palaimintąja. Einant tuo keliu ir siekiama į Panevėžį perkelti jos palaikus“, – pabrėžė M. Rusteikaitės įsteigtos vienuolijos narė sesuo Leonora Kasiulytė.

Ši vienuolė yra M. Rusteikaitės beatifikacijos bylos postulantė, kitaip – rengėja.

Sesuo Leonora renkama medžiaga apie M. Rusteikaitės gyvenimą liudija šios moters šventumo darbus.

M. Rusteikaitės įsteigtos Dievo Apvaizdos vienuolijos centriniai namai yra Panevėžyje, Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje.

Pasak L. Kasiulytės, dėl šios priežasties vienuolijos steigėjos palaikai turėtų ilsėtis kur nors netoliese.

Kaip vieną vietų iš Vilniaus kapinių perkeltiems M. Rusteikaitės palaikams sesuo L. Kasiulytė mato Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventorių.

Iškilmės būtų kuklios

„Kol kas M. Rusteikaitės palaikų perkėlimas iš Vilniaus į Panevėžį – tik idėja, noras, siekis. Kad tai pildytųsi, visų pirma teks gauti Panevėžio vyskupijos ganytojo Lino Vodopjanovo pritarimą. Palaikams perkelti tektų sudaryti specialią vyskupijos atstovų komisiją. Paskui į darbus įsitrauks specialistai, kurie atlieka savo darbą perlaidojant bet kurių asmenų palaikus“, – aiškino L. Kasiulytė.

Anot vienuolės, tai netrumpas procesas, tad Dievo Apvaizdos kongregacijos įkūrėjos kauleliai į Panevėžį būtų perkelti tik po kelerių metų. Pasak beatifikacijos bylos postulantės, ir pats perlaidojimas neturėtų būti pernelyg iškilmingas. Iškilmės neplanuojamos ir todėl, kad M. Rusteikaitė buvusi itin kukli ir paprasta. Kita vertus, iškilmėmis nenorima užbėgti už akių pačiai beatifikacijos bylai.

„Iškilmingai minėsime tą faktą, kai M. Rusteikaitė bus skelbiama palaimintąja“, – į ateitį žvelgia L. Kasiulytė.

Reikia gyviesiems

Panevėžyje turėti Dievo tarnaitės M. Ruteikaitės kapą, pasak vienuolės, svarbu todėl, kad panevėžiečiai, miesto svečiai galėtų ateiti prie moters, garsėjusios šventumu, palaidojimo vietos, melstis, prašyti jos užtarimo ir gauti malonių.

„Gyvenime šventumu pagarsėjusiems tikrai nesvarbu, kada jie bus paskelbti šventaisiais ir ar apskritai jiems bus suteiktas toks titulas. Šventieji reikalingi mums, gyviesiems. Jų reikia tam, kad turėtume į ką lygiuotis, kuo sekti, į kuriuos galėtume kreiptis ir prašyti Dievo užtarimo. O mirę šventieji – tikrai galingi, tik mes dažnai to nesuvokiame“, – patikino L. Kasiulytė.

Išgyveno nelaimingą meilę

1892-aisiais tuomečio Kurtuvėnų valsčiaus Kybartų dvare gimusi M. Rusteikaitė į Panevėžį atvyko būdama 31-erių. Iki tol ji jau buvo spėjusi Kražiuose padirbėti mokytoja, o po studijų Petrapilyje ir Maskvoje įgijusi medikės farmacininkės specialybę.

Dauguma tų, kas jau rinko medžiagą ir rašė apie M. Rusteikaitę, pabrėžia, kad į Panevėžį ji atvyko išgyvenusi nelaimingą meilę. Marija turėjo mylimąjį, su juo buvo susižadėjusi, tačiau vyriškis žuvo per automobilio avariją. Kas buvo tas žmogus, kokios buvo avarijos aplinkybės, M. Rusteikaitės beatifikacijos bylos postulatorė L. Kasiulytė teigia nežinanti, tačiau tikisi sužinoti.

Istorinių įvykių seka leidžia spėti, kad iš Žemaitijos, kurioje gimė, augo ir gyveno, į Panevėžį M. Rusteikaitė atvyko gal ir dėl to, kad šiame mieste teisininku dirbo jos brolis Zigmas Rusteika.

Atvykusi jauna moteris tuoj pat įsitraukė į pagalbos vargšams veiklą. Tuomet Panevėžyje tarnavo ubagų kunigo pravardę pelnęs vienuolis marijonas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis. Šis dvasininkas rūpinosi suteikti pagalbą neturintiems kur gyventi, ką apsirengti ir ką užkąsti. Jam talkinti ėmėsi ir M. Rusteikaitė.

Marija Rusteikaitė palaidota Vilniaus Saulės kapinėse, tačiau siekiama, kad jos palaikai ilsėtųsi Panevėžyje.

Įkūrė prieglaudą

M. Rusteikaitės būta tokios iniciatyvios ir sumanios, kad būtent jos dėka, išsirūpinus pinigų ne tik iš bažnyčios, bet ir Panevėžio miesto iždo, įkurta našlaičių prieglauda, vaikų darželis, sunkiai besiverčiančių mergaičių ir berniukų bendrabučiai.

Šios moters įkurtuose vargšų namuose šiems buvo teikiama pastogė, jie buvo ugdomi, maitinami, gydomi.

Yra surinkta duomenų, kad Panevėžyje gyvendama M. Rusteikaitė pasirūpino daugiau nei 400 neturtėlių.

Gyveno kartu su vargšais

Pati M. Rusteikaitė Panevėžyje gyveno 14-ka metų.

Šiame mieste kartu su Olimpija Rajunčaite tarpukariu įkūrė Dievo Apvaizdos seserų draugiją, vėliau pervadintą kongregacija (vienuolija). Į šią draugiją įsitraukusios netekėjusios moterys rūpinosi vargšais, dirbo jiems skirtuose namuose.

Ir vargšai, ir jų globėjos, tarp jų ir M. Rusteikaitė, kartu gyveno, visi drauge ir valgė.

Tarnystės vargšams veiklą M. Rusteikaitė išplėtė įsigijusi Kelmės rajone stovėjusį Vaiguvos dvarą. Jame taip pat įsteigė prieglaudą. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą užėmus nacių kariuomenei ir pradėjus žudyti žydus, M. Rusteikaitė šios tautybės žmones gelbėjo slėpdama juos Vaiguvos dvare.

Verta ir šventosios titulo

Vokiečius iš Lietuvos išviję, tačiau pačią Lietuvą okupavę sovietai privertė uždaryti M. Rusteikaitės iniciatyva įsteigtas prieglaudas, buvo uždraustos vienuolijos, represijos grėsė ir pačiai geradarei – turtingos ir įtakingos šeimos palikuonei.

Tad moteris atvyko į Vilnių, o ten jau ją globojo žydų šeimos. Slapstantis nuo sovietų valdžios, M. Rusteikaitei teko gyventi ir bažnyčių rūsiuose.

Gyvenimas be vietos, nežinia, artimųjų tremtys ir jų žudymai (teisininkas M. Rusteikaitės brolis Zigmas Rusteika sovietų buvo nužudytas Panevėžio kalėjime) palaužė šios kilnios moters sveikatą. Ištikta insulto, ji mirė Vilniuje 1949-ųjų žiemą, sulaukusi 57-erių.

Tačiau jos įkurta Dievo Apvaizdos seserų vienuolija gyvuoja iki šiol.

Vienuolėms surinkus medžiagą apie M. Rusteikaitės darbus vargšų labui, šiai moteriai buvo suteiktas Dievo tarnaitės titulas. Šiuo metu renkama medžiaga siekiant, kad M. Rusteikaitė būtų pripažinta palaimintąja.

Ant M. Rusteikaitės kuklaus kapo Vilniuje paminklo pritvirtintas medalis byloja, kad ji – pasaulio tautų teisuolė.

„M. Rusteikaitė tikrai verta ne tik palaimintosios, bet ir šventosios titulo“, – įsitikinęs istorinę medžiagą apie žydų tautos gelbėtojus renkantis Chaimas Bargmanas.