Sidabrinė gerumo sukaktis

Sidabrinė gerumo sukaktis

Šiltų padėkos žodžių, nuoširdžių linkėjimų ir pažadų netrūko šventinį vakarą, minint Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ dvidešimtpenkmetį.

Prieš 25 metus Panevėžyje įkurta agentūra „SOS vaikai“ žinoma ne tik tiems, kurie sunkią gyvenimo valandą beldėsi į Šeimos namų duris.

Agentūros globojamiems vaikams, jų šeimų nariams pagalbos ranką ne kartą tiesė šimtai panevėžiečių, – aukojo, dovanojo, kvietė, mokė, skatino. Šios labdaringos organizacijos veiklą palaikė, jai dėmesio skyrė ar tiesiog ja domėjosi dažnas panevėžietis.

Įkurta gana sunkiu šaliai laikotarpiui – 1992-aisiais, savo darbus pradėjusi mažame valdiškos įstaigos kambarėlyje, šiandien agentūra „SOS vaikai“ teikia visokeriopą paramą iki šiol jos reikalingiems žmonėms. Šeimos namuose yra labdaros valgykla, Moterų krizių centras, Specializuotos pagalbos centras, čia vykdoma vaikų užimtumo programa ir kt.

Ketvirtį amžiaus laikas suskaičiavo tarsi nepastebimai. Užaugo ir atžalų susilaukė pirmieji agentūros globotiniai, savo gyvenimo kelius jau surado ir gerokai vėliau paramos sulaukusieji neturtingų šeimų vaikai, o Panevėžio agentūra „SOS vaikai“ savo veiklą tęsia toliau.

Pats ant stalo dubenėlis sriubos neatsiranda, namų įranga, drabužiai, maistas, žaislai, kita parama iš dangaus nekrinta – viskuo reikia pasirūpinti, surasti, susitarti, gauti, atvežti, pateikti, bendrauti. Tai agentūros darbuotojai ir savanoriai daro ištisus ilgus metus.

25-oji agentūros įkūrimo sukaktis buvo paminėta iškilmingai. Ketvirtadienio vakarą agentūros „SOS vaikai“ savanoriai, rėmėjai, draugai, pagalbininkai ir visi prisidėję prie veiklos rinkosi draugėn. Peržvelgti įveikto kelio, pasidžiaugti, padėkoti, prisiminti. Padėkos vakaru renginys pavadintas ne šiaip sau – daug susikaupė padėkos žodžių visiems prisidėjusiems prie prasmingos labdaros.

Skaudžiausia to susitikimo akimirka – suvokimas, kad agentūros vadovės, įkūrėjos, gydytojos Marytės Zabulionienės jau niekada nebus šalia. Niekada neįlėks uždususi, su užsidegimu nepasakos, kokių naujų sumanymų ketina imtis, neapkabins prie agentūros durų nedrąsiai trypčiojančio vaiko, nepakvies sėstis prie stalo.

Tylos minute pagerbiant nusipelniusią panevėžietę kiekvienas mintyse piešė jos paveikslą – kiekvienam į šį iškilmingą vakarą atėjusiam daugiau ar mažiau teko su ja bendrauti, mokytis iš jos, stebėtis jos sugebėjimu atjausti ir nieko nedelsiant visa galva pulti į kiekvieno vargdienio gelbėjimo operaciją.

Daugybė šiltų žodžių tą vakarą buvo tarta Jai – taip ne laiku išėjusiai ir tiek daug palikusiai.

Dabar motinos pradėtus darbus tęsia dukra – agentūros vadovė Irma Zabulionytė. Ji prisimena, kokia talpi ir didelė buvo šviesaus atminimo Mamos širdis – jos užteko ir visiems skurstantiesiems, ir pacientams, ir šeimai.

Kai dėl sunkios ligos nuo veiklos agentūroje buvo pasitraukusi ir gyveno jau paskutinį jai skirtą laiką, M. Zabulionienė yra sakiusi:

„Džiaugiuosi, kad Irma vadovaus įstaigai. Manau, dabar jai nebebus taip sunku. Sunku buvo, kai mane ištiko liga ir jai teko perimti viską ant savo pečių, be mano patarimų spręsti problemas.“

I. Zabulionytė sako, kad jai nė nekilo abejonių, ar tęsti pradėtą darbą, rūpintis tuo, kas mamai buvo svarbu, kuo ji tikėjo. M. Zabulionienė visada buvo pasiruošusi priimti kiekvieną, tegul visų atstumtą, paniekintą, išklausyti ir skubėti į pagalbą nelaukiant nei dėkingumo, nei išskirtinio dėmesio.

Aktyvus visuomeninis darbas negali palikti nuošalyje ir šeimos, ypač tokios, kuri supranta, kas yra atjauta, supratimas, pagalba.

Tad ir Sigitas Zabulionis – gydytojos sutuoktinis visada buvo įvykių sūkuryje, pasiruošęs žmonai padėti. Remontavo, vežė, nešė, rūpinosi, tarėsi, laukė, skubėjo – buvo tarsi ištikimas riteris visur, kur tik reikėdavo.

Padėkos vakare jis prisiminė nelengvą kūrimosi, pirmųjų veiklos metų laikotarpį. Buvo, sako, visko – ir pykčių, ir durų trankymo, ir akimirkų, kai padėtis rodėsi be jokios išeities.

O labdaros keliu pasukta susiklosčius šeimos gyvenimo aplinkybėms. Kai gimus silpnutei dukrai pagalbos labai reikėjo ir patiems. Tuomet susidurta su žmonių gerumu, supratimu, realia pagalba, tuomet ir atsirado suvokimas, kaip svarbu laiku atsiremti į pagalbai ištiestą ranką.

Daug reikėjo įdėti pastangų, kad apleistas ir nuniokotas pastatas Rožių gatvėje virstų jaukiais Šeimos namais.

Juose ir dabar prieglobstį randa smurtą patiriančios moterys su vaikais, pavalgo skurdžiai gyvenantys žmonės, neturtingieji gauna labiausiai reikalingų buities dalykų, drabužių, mokiniai – mokyklinių reikmenų.

„Vienas negali nieko. Tik vienybėje jėga, tik suvieniję jėgas galime pasiekti daug“, – kalbėjo šventinio renginio dalyviai. O jų, su gėlių puokštėmis, dovanomis atėjusių padėkoti agentūrai „SOS vaikai“ už galimybę savo mieste turėti saugią užuovėją, vilties švyturį, buvo labai daug. Teisininkai, pedagogai, socialiniai darbuotojai, spaudos atstovai, politikai, policininkai, menininkai, labdaros aukotojai, jos gavėjai ir kt.

Agentūros „SOS vaikai“ kolektyvas taip pat tarė padėkos žodžius visiems prisidedantiems prie to, kad tas vilties švyturys šviestų dar ryškiau ir būtų matomas visiems.

Galerija

Komentarai

  • Nuostabus ir labai gerai suorganizuotas padekos vakaras. Aciu Irmutei Zabulionytei. Ilgiausiu metu, sekmes prasminguose darbuose.

  • va apie ka reikia kalbeti,rasyti.Zmonems nesamas geris,svelnumas.Nuostabus niekam neabejingi zmones,negalvojantys tik apie save.

  • Gražu, kilnu, jautru…bet remėjus galėtų ir prisiminti.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų