-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos Rasą Vareikienę nuvedė noras rasti ramybę ir patogią kasdienybę, į gyvenimą įsileisti daugiau naujovių ir karjeros iššūkių. Gailėtis neteko: Atlanto vandenyno supamoje saloje ji ne tik šiuos poreikius patenkino, bet ir atrado naujų savo asmenybės spalvų.
Kiek save atsimena, Rasa visada buvo įvairiausių veiklų sūkuryje. Niekas nepasikeitė ir apsigyvenus elfų gimtine tituluojamoje Islandijoje.
R. Vareikienė juokiasi, jog kartais jai ir pačiai to veiksmo atrodo netgi per daug. Juolab kad kaip tik šiomis dienomis panevėžietė bando priprasti prie naujo gyvenimo ritmo. Neseniai su šeima ji iškeitė sostinę Reikjaviką į mažesnį Islandijos perlą – miestelį Keflaviką. Čia lietuviai gyvena dar tik kelis mėnesius, bet sako jau po truputį baigiantys prisijaukinti naują rutiną. Ir tai labai smagus jausmas – kai viskas pradeda susidėlioti į savo vietas.
Išsikrausčius į Islandijos pietvakarius viskas šiek tiek pasikeitė – net ir Rasos darbas: iš islandiško darželio ji išėjo dirbti į pagrindinę mokyklą. Lietuvoje įgijusi muzikos pedagogės specialybę, labai džiaugiasi galėdama dirbti savo mėgstamą darbą čia.
„Didžiausias klausimas prieš pakeičiant darbą buvo, ar aš tikrai sugebėsiu. Visgi čia didesni vaikai, daugiau atsakomybių, žymiai daugiau islandų kalbos, – prisipažįsta dvejojusi R. Vareikienė. – Dabar jau galiu sakyti, kad labai džiaugiuosi priėmusi šį iššūkį. Mokykloje turiu daugiau galimybių save realizuoti, augti kaip asmenybė bei tobulėti.“
Tačiau Islandijos sostinėje liko daug lietuvės mėgstamų veiklų. Kartą per savaitę ji dainuoja islandiškame moterų chore „Léttsveit Reykjavíkur“. Jame – apie 100–120 moterų, o Rasa – vienintelė užsienietė kolektyve.
„Labai džiaugiuosi būdama šio choro dalimi, – šypsosi pasakodama. – Merginos ir choro vadovas mane labai gerai priėmė, visada palaiko. Be to, dainavimas yra puikus atsipalaidavimo būdas.“
Jei to dar būtų maža, atvykusi į geizerių ir krioklių kraštą panevėžietė ėmėsi burti tenykščius tautiečius. Jos iniciatyva gimusiai Islandijos lietuvių jaunimo sąjungai kaip tik šiemet sukako penkeri.
„Įkūrusi jaunimo sąjungą įgijau labai daug patirties, susipažinau su daugybe išradingų, talentingų ir gabių žmonių, gavau galimybę dalyvauti įvairiuose projektuose ir seminaruose“, – vardija Rasa ir prisipažįsta jaučianti, jog, pandemijai pažėrus iššūkių ir gyvenimo pokyčių, šiek tiek apleido savo „kūdikį“.
„Manau, jau pats laikas perleisti vadovo pareigas kitiems“, – atsidūsta.
Tačiau pati smagiausia veikla Islandijos lietuvei yra kopimas į kalnus. Ši vasara buvo jau antroji iš eilės, kai kartu su Jaunimo sąjunga organizavo žygį su kuprinėmis – kalnuose praleido penkias dienas,
per kurias nuėjo aštuoniasdešimt vieną kilometrą.
„Man tai yra ramybės ir savęs iš naujo atradimo laikas. Tokių kelionių metu galiu pamedituoti, pasigrožėti gamta, apmąstyti savo gyvenimo etapus. O iššūkiai, su kuriais susiduriame, dar labiau sustiprina ir ugdo“, – įsitikino Rasa.
vi vasaras iš eilės Rasa Vareikienė su jaunaisiais tautiečiais rengė žygius po Islandijos kalnus. Asmeninio albumo nuotraukos
Nuvykusios į Islandiją panevėžietės apetitas, anot jos pačios, kilo bevalgant: ilgainiui ji sugebėjo prisijungti prie kone visų įmanomų lietuviškų veiklų. Anot Rasos, tai
jos būdas puoselėti lietuvybę svečioje šalyje.
Ir dabar šeštadieniais R. Vareikienė laiką leidžia Islandijos lituanistinėje mokykloje „Trys spalvos“, kur skaičiuoja su pertraukomis dirbanti jau aštuonerius metus. Anksčiau kantriai mokiusi jaunuosius tautiečius gimtosios kalbos, dabar pasirinko mėgstamiausią sritį – muziką: su vaikais lietuviškai dainuoja, šoka.
„Lietuvybė liks mano kraujyje, kad ir kiek metų būčiau svetur, – sako jau beveik pusantro dešimtmečio Islandijoje gyvenanti moteris. – Gimiau Lietuvoje ir ten užaugau. Ten mano gimtinė.“
O kai gimė vaikai, atsirado dar didesnis noras išlaikyti tautiškumą.
„Parodyti jiems, kas yra Lietuva, kokios yra tradicijos, šventės, parodyti Lietuvos grožį, išmokyti vaikus kalbėti lietuviškai“, – Rasa sako labai norinti perteikti savo atžaloms viską, ką pati yra atsinešusi iš vaikystės. Tad mielai švenčia visas lietuviškas šventes ir stengiasi, kad jos būtų kuo panašesnės į mūsiškes.
Sava nuo pirmojo žingsnio R. Vareikienė neslepia nuo pat vaikystės svajojusi gyventi užsienyje ir nežinia kodėl, bet maža savęs su Lietuva nesiejo.
Aiškesnį pavidalą ši svajonė įgavo paauglystėje, kai Rasa išvyko savanoriauti į Slovakiją. Ten rinkdama šiukšles kalnuose, padėdama tvarkyti išverstus medžius po tuo metu šalyje praūžusios didelės audros, suprato, jog nori gyventi pasaulio kampelyje, kur galima rasti kalnus ir gamtos ramybę.
Bebaigdama mokyklą panevėžietė susipažino su vaikinu, jau kurį laiką gyvenančiu Islandijoje. Tačiau nė nepagalvojo, jog vieną dieną galės apie save pasakyti tą patį.
Praėjo abitūros egzaminai, vieneri studijų metai universitete, kol Rasa gavo galimybę savo akimis pamatyti salą. Kaip ir dauguma studentų, vasarą išskrido į Islandiją padirbėti ir nuo pat pirmosios minutės, kai pastatė koją ant ledo ir ugnies žemės, suprato: tai jos šalis.
„Bet vasara baigėsi labai greitai, – šypteli moteris. – Grįžusi atgal į Lietuvą tiesiog spirgėjau vėl grįžti atgal. Todėl iš dieninių studijų perėjau į neakivaizdines ir taip sugebėjau pabaigti mokslus jau kurdama gyvenimą Islandijoje.“
Jau keturioliktus metus Atlanto vandenyno supamoje saloje gyvenanti Rasa Vareikienė čia atrado ne tik patogią kasdienybę, bet ir naujų savo asmenybės
spalvų.
Islandija neatsitiktinai vadinama viena saugiausių valstybių pasaulyje. Vandenyno atskirta nuo Amerikos ir Europos, ji tarsi neliečiama. Visoje šalyje gyvena tik kiek daugiau nei trys šimtai tūkstančių žmonių. Pasak R. Vareikienės, kartais pajuokaujama, kad visi čia vieni kitus puikiai pažįsta.
„Bet iš tiesų – su kuo bepakalbėtum, gali surasti pažįstamų pažįstamus ar pusseserių vaikus, dėdes su tetomis…
Kažkada net sklandė toks juokas apie naujai sukurtą pažinčių programėlę: prieš guldamiesi į lovą pasitikrinkite, ar nesate giminės“, – juokiasi Rasa. Bet netrukus surimtėja. Anot jos, Islandija tikrai yra labai saugi šalis, ir į šį nediduką gamtos rojaus kampelį sugebėjo prasibrauti koronavirusas.
Pasak R. Vareikienės, pandemijos pradžia, natūralu, buvo bauginanti visiems. Tačiau ji džiaugiasi, jog net ir sudėtingiausio etapo metu turėjo darbo – mokyklos ir darželiai nebuvo uždaryti.
„Islandija rado būdą, kaip išlaikyti vaikus ugdymo įstaigose, ir tai labai džiugina“, – sako pašnekovė.
Dabar esą situacija Islandijoje banguojanti – susirgimų kovidu kreivė čia kyla aukštyn, čia vėl leidžiasi. Tačiau tokių suvaržymų ar prievolių kaip Lietuvoje nėra.
„Niekas tikrai nestovi prie durų ir netikrina, ar tu pasiskiepijęs, ar ne. Parduotuvėse kartkartėmis turėjome galimybę vaikščioti be kaukių. Kol kas dar tęsiasi laisvės laikas, bet vėlgi neaišku, kiek ilgai“, – nedrįsta spėlioti moteris.
Gyvenimo ritmas Šiaurėje, pasak R. Vareikienės, ganėtinai skiriasi nuo mūsiškio. Islandai iš prigimties labiau atsipalaidavę, neskubantys. Jie nejaučia streso, kai to visai nereikia, ir yra nelinkę savęs apkrauti tuo, kuo nereikia. Tačiau tuo pat metu ir uždaresni.
Kol dar nemokėjo islandų kalbos, Rasa pati jautė šiokį tokį skandinavišką šaltumą ir atsargumą.
„Bet kai pramokau kalbą, tarsi atsidarė visos durys. Pradėjau užsiimti man patinkančiomis veiklomis, o svarbiausia, sulaukiau pripažinimo ir palaikymo dėl to, ką darau, – džiaugiasi panevėžietė. – Senajame darbe turėjau labai daug geros patirties. Visi buvo suinteresuoti man padėti tobulėti. Norėjau greičiau išmokti kalbą, tad vis prašiau, kad mane taisytų ir paaiškintų, ką kuris žodis reiškia.“
„Šioje šalyje nėra kur skubėti, bet nereikėtų ir vėluoti“, – su šypsena priduria R. Vareikienė.
Vietos gyventojai, anot jos, moka mėgautis gyvenimu: laisvą laiką leidžia baseinuose, SPA centruose, vasarnamiuose. Žiemą dažnai iškeliauja į šiltuosius kraštus, o vasaromis atostogauja užsienyje, keliauja kemperiais arba gyvena nameliuose ant ratų. Savaitgaliais mėgsta atsipalaiduoti baruose, restoranuose.
Ir dar lietuvė niekaip negalėjo praleisti pro akis, kad islandai – labai daininga tauta. Čia daugybė atlikėjų ir muzikuojančių žmonių. Ir visi be išimties kultūros mylėtojai.
„Islandai labai mėgsta eiti į teatrus, koncertus, – pasakoja Rasa. – Prieš Kalėdas čia rengiamas visas koncertų maratonas su įvairiausiais atlikėjais.“
Rasa neslepia, kad Islandija – ideali vieta auginti vaikus, tačiau ji labai norinti,
kad ir pačios, ir kitų tautiečių atžalos žinotų viską apie Lietuvą, pradedant kalba
ir baigiant tradicijomis.
Panevėžietei prie islandiškojo gyvenimo būdo nebuvo sunku prisitaikyti, nes čia ji atvyko nusiteikusi tiesiog gyventi, siekti karjeros, sukurti šeimą. Tad net ir labai nuo gimtinės nutolusioje, savaip egzotiškoje šalyje nuo pirmosios dienos jautėsi kaip namuose.
„Man visada buvo smalsu, kaip gyvena islandai, kokį maistą valgo, ką dainuoja“, – juokiasi Rasa.
Pirmasis įspūdis atvykus, aišku, buvo nepakartojamas. Lietuvę pavergė šalies grožis ir iškart užplūdusi ramybė. Ir nesvarbu, kad jau kitą dieną teko ruoštis į darbą – savo suplanuotą karjerą užsienyje mergina pradėjo nuo picų vežiotojos pareigų.
Dabar Rasa juokiasi, jog būtent šis darbas jai, anuomet dar naujokei šalyje, buvo didžiausias iššūkis, kurį prisimena iki šiol.
„Tada dar nebuvo tokių išmaniųjų telefonų, kad įvedus gatvę tau parodytų, kur važiuoti, – reikėjo pačiai suktis iš padėties“, – šypsosi prisiminusi.
Po keturiolikos metų R. Vareikienę islandiškas gyvenimas žavi savo patogumu – čia rasi daugybę baseinų, puikias sporto sales, gausu visokiausių užsiėmimų vaikams, – ir paprastumu. Viena, prie ko lietuvė vis dar negali priprasti, jos vadinami „pižaminiai žmogeliukai“. Kodėl žmonėms atrodo normalu mūvint pižamines kelnes ramiai vaikštinėti po parduotuves, Rasa sako kol kas nesuvokianti.
R. Vareikienė pastebi, kad į Islandiją lietuviai atvyksta dėl dviejų pagrindinių priežasčių – meilės arba darbo. Keistas dalykas, jog vieniems Islandija labai patinka, kitiems, priešingai, kelia depresiją.
„Atvyksta tikrai plataus spektro lietuviai. Kas tie lietuviai – sunku pasakyti. Tikriausiai tie, kurie nebijo pokyčių gyvenime, nebijo rizikuoti, o kai kurie galbūt tiesiog ieško ramybės ir savo vietos pasaulyje“, – svarsto Rasa.
Ryškiausi panevėžietiški Rasos prisiminimai likę iš paauglystės laikų, kai su bendraamžiais daug laiko praleisdavo tiesiog sėdiniuodami Senvagėje ar miesto centro prieigose, kur gardžiai valgydavo gretimoje parduotuvėje pirktus batonus ir melancholiškai brazdindavo gitaromis.
„Visada norėjau išvažiuoti studijuoti į Vilnių, bet tik studijų metu supratau, kad esu labai laiminga, jog gimiau ir augau Panevėžyje. Šurmulys – ne man. Man reikia visiškos ramybės. Turbūt todėl ir dabar esu ramumos apsuptoje šalyje“, – gūžteli Rasa. Labiausiai Islandijoje ilgu gimtinėje likusių artimųjų ir draugų visa kita, anot jos, yra tik daiktai.
