P. ŽIDONIO nuotr.

Šiaudinė Petriškės magija

Šiaudinė Petriškės magija

Šiaudų sodų pynėja, tautodailininkė Rasa Družienė savo namų ūkio sklypelyje netoli Krekenavos jau ruošiasi sėti rugius.

Pats mėnesio pavadinimas diktuoja, kad metas pradėti rūpintis ateinančių metų derliumi. Rugsėjis – rugius sėja. O be rugio nebus nei duonos, nei auksaspalvių tautodailės darbų, nuo seno žavinčių, užburiančių ir slepiančių savyje paslaptingas galias.

Sodų paviliota

Daugiau kaip trisdešimt metų matematikos mokytoja dirbusi R. Družienė pernai atsisveikino su gimnazija, įsidarbino siuvėja, o pakilusi nuo siuvimo mašinos laisvą laiką skiria kūrybai.

Ne kiekvienos rankos geba iš paprasčiausios šiaudų krūvos sukurti stebuklus – sodus, paukštelius, angelus, įvairias kitas kompozicijas. Svarbiausia iš jų, žinoma, sodas – iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas namų papuošalas, kadaise kabintas virš vestuvinio stalo.

Tokio sodo savo vestuvėms labai norėjo ir Rasa, bet tuomet pati jo sukurti nemokėjo.

Todėl šiaudą įvaldžiusios tetos paprašė nupinti jai gražų sodą. Tokį ir gavo dovanų – pagal senąsias tradicijas nupintą, su dangumi ir žeme, su paukšteliais, dailiai ant siūlo besisukantį. Ir šitą pirmąjį savo namų sodą – jau ne vieną dešimtmetį su išrinktuoju pragyvenusi ir du sūnus užauginusi, vis dar saugo.

O pati visą gyvenimą lydinčio sodo magijos užburta taip pat pradėjo mokytis pinti, verti, rišti ir net užsiauginti javų šiaudams.

„Sodai mane pagavo“, – šypsosi Petriškėse gyvenanti ir ne tik rugio, bet ir kitų javų, smilgų šiaudus kūrybai naudojanti tautodailininkė.

Ir net savo gyvenimo kelią, ilgai svarsčiusi, taip pasuko, kad kuo daugiau vietos jame liktų pamėgtam užsiėmimui.

„Dabar vakarais sąsiuvinių nebetaisau, pamokoms nebesiruošiu, o pinu, rišu, sodus auginu“, – sako antrą rugsėjį nebe Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje sutinkanti buvusi matematikos mokytoja.

Vis dėlto visiškai be darbo sėdėti R. Družienė nepanoro – įsidarbino vienoje Panevėžio įmonėje siuvėja.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Menininkė pasirinko matematiką

„Uždarau darbovietės duris ir mintys jau skrieja prie šiaudų. Mokytoja dirbant to negalėjo būti – net ir išėjus iš mokyklos, grįžus namo mintys ilgai būdavo užimtos jos rūpesčiais. Mokytojas negali taip paprastai atsijungti nuo savo veiklos“, – sako R. Družienė.

Atsisakius mokytojos darbo atsirado daugiau laisvo laiko, tad kūrinių aruodas vis pilnėja. Vis nauji sodai iškeliauja į parodas, muziejus, užsakovams, bet daug lieka ir namuose – puošia kiekvieną kambarį.

Štai Družų namų svetainėje prie šviestuvo supasi įvairaus dydžio permatomuose burbuluose įkurdinti miniatiūriniai sodeliai, suteikdami aplinkai ypatingo jaukumo ir grožio.

Meniškos prigimties moteris kadaise svajojo mokytis Dailės institute, bet nė nesitikėjo į šią prestižinę aukštąją mokyklą įstoti, tad ir nebandė.

Panevėžio rajone Sodelių kaime užaugusi Rasa manė stokojanti pasiruošimo – juk nei dailės mokyklos, nei specialių užsiėmimų nebuvo lankiusi.

Todėl pasirinko studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute – mokytojos darbas taip pat atrodė labai viliojantis ir puikiai pažįstamas. Jos šviesaus atminimo mama Angelė Razmislavičienė (1932–2018) buvo mokytoja, statė didelio pasisekimo sulaukdavusius spektaklius.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Krašto šviesuolių atžala

Tris vaikus užauginę abu Rasos tėvai buvo tautodailininkai, krašto šviesuoliai, Sodelių kaimo pažiba.

Tėvas Vitoldas Razmislavičius (1926–2009) taip pat kurį laiką dirbo mokytoju, vėliau buvo bibliotekininkas, kino mechanikas. Jis buvo garsus medžio drožėjas, savo namuose įkūręs muziejų. Keli tėvelio drožti medžio darbai dabar saugomi ir Družų namuose. O iš jo kadaise surinktų ir išdžiovintų šiaudų Rasa yra sukūrusi keletą darbų. Senasis šiaudas gerokai skiriasi nuo dabartinio ir spalva, ir apimtimi.

Šiaudines skrybėles, krepšelius pindavęs V. Razmislavičius irgi žavėjosi sodais, bet pats nemokėjo jų pinti. Dukrai jis pasakojo, jog močiutė buvusi puiki sodų pynėja.

„Tų jos sodų aš jau nemačiau, atsimenu tik močiutės megztas nepaprastai dailias raštuotas pirštines“, – pasakoja R. Družienė.

Pinti šiaudinius sodus ji išmoko pati – knygose, kompiuterio platybėse patarimų paieškodama, kitų meistrų darbus apžiūrinėdama.

Pirmiausia mokytoja bandė pinti žaisliukus, paukštelius, nedidelius darbelius, tik vėliau jau ir sodų ėmėsi.

O kai išdrįso juos parodyti tuomečiam Panevėžio krašto tautodailininkų vadovui Vidui Mažuknai, tas ėmė mokytoją skatinti ir nuolat raginti tęsti pradėtą veiklą, neužmesti jos.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Popieriaus paslaptys

Dar ir nepradėjus draugauti su šiaudais, kūryba matematikos mokytojos gyvenime buvo visada – ji dailiai mezga, neria, siuva, karpo darbelius iš popieriaus.

„Popieriaus magija buvo užkrėtusi instituto dėstytoja Airija Sapranavičienė, labai talentinga moteris. Jos išmokyta ir įkvėpta karpiniais užsiėmiau ilgai ir tai man labai patiko“, – pasakoja Rasa.

Institute ji mokėsi ne tik matematikos, bet ir turėjo galimybę lankyti dailės pamokas.

Karpymas iš popieriaus Lietuvoje žinomas nuo seno, jis buvo plačiai naudojamas kaip namų puošmena.

Popieriniais ornamentais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas, tai buvo švenčių, vestuvių atributas.

Specialūs karpiniai su paukščių, arklių, obuolių, varpų ir kitais siluetais būdavo kuriami vestuvėms, jaunavedžių sėdimai vietai papuošti.

Atkreipiamas dėmesys, kad iš praeities atėjęs kruopštus popieriaus karpymo menas išsaugojo ir tą pačią geometrinę liaudies meno ornamentiką.

Vienas šių meninių dirbinių trūkumų, kad jie padaryti iš nepatvarios medžiagos – štai kodėl labai mažai yra išlikę senovės kūrinių.

Bet susidomėjusiems karpiniais įkvėpimo suteikia ir dabarties meistrų darbai.

Studijuodama sostinėje Rasa domėjosi karpinių istorija, daug dirbo pati – su savo karpiniais dalyvaudavo parodose, jos darbai pasirodė keliose knygose ir leidiniuose.

O vėliau, pradėjusi dirbti gimnazijoje, matematikė vadovavo mokinių būreliui, kur mokė iš popieriaus lankstyti įvairias figūras.

Tos figūros, vadinamos matematikos magija, gana paslaptingos, kartais ne visai suprantama, kaip jos sudėliotos, sulankstytos, kaip gali taip lengvai keisti formas.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Šiaudo burtai

Mokinius po skaičių pasaulį vedžiojusią R. Družienę pačią vis dėlto labiausiai viliojo šiaudiniai sodai. Juk tai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, gyvybingų iki šių dienų.

Paprotys puošti patalpas pintais sodais buvo paplitęs ir Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, skandinavų, slavų kraštuose. Tik, kaip sako R. Družienė, kitur kitaip – ne sodais tie pynimai vadinami.

Šiaudo teikiamomis galimybėmis suviliotų pynėjų yra ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Ypač smagu, kai jie susirenka draugėn.

„Pernai dalyvavau tarptautiniame šiaudų meno festivalyje „Šiaudo magija“ ir dabar svajoju, kad tokia galimybė vėl atsirastų ir vėl galėčiau visą savaitę praleisti nuostabiame šiaudų mylėtojų pasaulyje“, – sako pynėja.

Pernai vykęs renginys buvo sukvietęs į Lietuvą šiaudų meno meistrus iš Japonijos, Australijos, Kinijos, Ukrainos, JAV ir kitų šalių.

Iš šiaudų gimsta ne tik sodai, bet ir įvairios aplikacijos, paveikslai, papuošalai, suvenyrai, vėduoklės, kepurės, ir kita.

Dabar R. Družienės mintyse – ne vienas naujas sumanymas. Pirmiausia bus pradėtas rišti didžiulis sodas, bet liks laiko ir mažesniems darbeliams.

„Šiaudai, kurie bus skirti sodams rišti, pjaunami prieš pat derliaus nuėmimą, prieš kūlimą, o norint pinti kitus darbus, pavyzdžiui, paukštelius – anksčiau, kai javai žydi“, – pasakoja tautodailininkė.

Kai šiaudai jau nupjauti, išdžiovinti, jie karpomi įvairaus ilgio gabalėliais. Paskui – lininis siūlas, plona adata ir ilgos susikaupimo, kantrybės valandos.

Kuriančiajam jos netuščios ir nenuobodžios – tai sielos, kūno ir minčių meditacija, kurianti rankų darbo grožį.

Galerija

Komentarai

  • Malonu skaityti apie tokius žmones. Kažkodėl vieni sugeba įsidarbinti, o kiti nori tik iš pašalpų gyventi.

  • Nuostabūs kūriniai! O ypač mielos tos pintos grožybės burbule. Mielai tokius žaislus pirkčiau Kalėdų eglei papuošti.

  • Ypatingai gražūs darbai.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų