Šiaudas prie šiaudo augina sodą

Šiaudas prie šiaudo augina sodą

Ramygala garsėja ne tik nuo seno čia auginamomis ožkomis. Šio, nė poros tūkstančių gyventojų neturinčio, miesto vardas ganėtinai plačiai žinomas ir dėl čia lipdomos keramikos, čia veriami ir lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės kūriniai – šiaudiniai sodai.

Turbūt nėra kito tautodailės kūrinio, taip darniai sujungiančio visiškai skirtingas savybes, kaip šiaudiniai sodai.

Lengvi ir trapūs, bet kartu ilgaamžiai; elegantiški, bet labai paprasti; apipinti mistika, o kuriami iš pačios žemiškiausios medžiagos; paslaptingi, bet kartu iki galo atviri visiems.

Ypač tiems, kurių žvilgsnius ir širdis sodai paliečia iš pirmo susitikimo. Taip, kaip nutiko ramygalietei Laimai Kiškienei.

Prieš trisdešimt metų, per Laimos ir jos išrinktojo Antano vestuves, giminaitė jaunavedžių porai padovanojo šiaudinį sodą – savo rankomis suvertą gražų tautodailės darbą.

Dovanojo neatsitiktinai – etnografija besidominti mokytoja puikiai žinojo, kad tai laimę nešantis, praeityje Lietuvoje, o ypač Aukštaitijoje, reikšmingas ir svarbus buvęs, virš vaišių stalo kabintas vestuvių palydovas. Seniau ne stalą ir vietas prie jo jauniesiems su palyda reikėdavę išsipirkti, o būtent šiaudinį sodą.

Sodas, o kartu ir vietos prie stalo, būdavo išperkami dainomis, saldainiais ar gomurį nudeginančiu gėrimu.

Prieš trisdešimt metų giminaitės per vestuves dovanotas šiaudinis sodas L. Kiškienę taip užbūrė, kad ir pati išmoko juos rišti, o dabar kitus moko.

Iš tikrųjų tas sodas, dar vadintas liktoriumi, dangumi, rojumi, buvo pinamas ne tik vestuviniams stalams, namams per Velykas, Kūčias puošti, bet ir virš kūdikio lopšio kabinti. Žmonės tikėjo, jog turint kabantį šiaudinį sodą namuose vyraus laimė ir darna.

Jau šiais laikais per vestuves dovanų tokį sodą gavusi jaunamartė L. Kiškienė iš karto juo susižavėjo.

„Mane tas sodas tarsi užbūrė. Bežiūrinėdama, besigrožėdama šiaudinėmis formomis, sekdama akimis susidariusiais koridoriukais, takeliais, jaučiausi pakylanti į kitą būseną. Sode – daugybė simbolių, rodančių ir dangų, ir požemį, ir visą visatą“, – pasakoja ramygalietė.

Plastiką ignoruoja

Taip susižavėjus sodu, jau norėjosi ir pačiai pabandyti panašų suverti. Bet kaip?

Anuomet visagalio interneto dar nebuvo – negalėjai atsiversti ir išmokti. Aplinkui nebuvo ir žmonių, kada nors bent bandžiusių užsiimti sodų kūrimu arba, kaip kartais tai vadinama, – auginimu. Sodą dovanojusi giminaitė gyveno toli, tad niekas nei patarti, nei paaiškinti negalėjo.

„Nebuvo ir tam skirtos literatūros. Išmaišiusi bibliotekas, radau tik vieną knygelę, regis, Amerikos lietuvių išleistą apie šiaudinius sodus. Ir užrašytą pasakojimą, kaip verti iš plastikinių kokteilių šiaudelių“, – prisimena L. Kiškienė.

Tik iš plastiko ji nė nebandė verti, nes yra įsitikinusi: tokiam darbui tinka tik natūralios medžiagos.

Dabar susidomėjusiems šiaudiniais sodais galimybių daug – knygų, žurnalų, interneto, o ir gyvus užsiėmimus vedančių mokytojų netrūksta. O anuomet prisirinkusi šiaudų ramygalietė pradėjo savarankiškas pamokas.

Savoje erdvėje

Šiandien Ramygaloje gyvenančios tautodailininkės L. Kiškienės rankomis jau suverta dešimtys įspūdingų sodų – sau, artimiesiems, parodoms, užsakovams.

„Jų galėtų būti ir dar daugiau, bet vilioja ir kitos veiklos“, – sako energinga moteris, amatų sodybos, klubo „Savos erdvės“ įkūrėja.

Garsėjanti kaip keramikė, tarptautinių keramikos simpoziumų organizatorė, ji kuria ne tik iš molio. Tautodailininkė moka ir kitus moko lieti žvakes, užsiima įvairiais tekstilės darbais – nėrimu, vilnos vėlimu ir pan.

Tarp įvairių L. Kiškienės kūrybinių, edukacinių veiklų savo tvirtą vietą turi ir šiaudai bei sodų rišimas. Tautodailininkė sako, kad dabar šis amatas atsinaujina, populiarėja, žmonės – ir jaunimas, ir mokiniai, ir gerokai vyresni juo vis labiau domisi.

Ir pati kviečia atvykti į Ramygalą, klubo „Savos erdvės“ amatų sodybą.

„Pas mus išgirsite pasakojimą apie šiaudinių sodų rišimo papročius, sužinosite, kaip ruošiama medžiaga, kaip kuriamos formos, detalės, apie ką kalba simboliai. Bet tuo užsiimti pageidausiantiems primenu: sodų rišimas daug kantrybės ir laiko reikalaujantis procesas“, – sako L. Kiškienė.

Edukacinės programos dalyviai – tie, kurie kantresni – gali išmokti surišti paprastesnės formos sodelį ar erdvinį žaisliuką ,,keseliuką“, mažesnieji ar skubantieji išmoks sukurti kalėdinius žaisliukus ar girliandas.

Tiems, kurie norės turėti savo rankomis suvertą didesnį, sudėtingesnės formos sodą, teks prie jo darbuotis porą trejetą dienų.

Bet vieną kartą susikūrę savo sodą, turės jį ilgai. Teisingai suverti šiaudiniai sodai – ilgaamžiai.

Štai prieš trisdešimt metų ramygaliečiams jaunavedžiams dovanotasis ir dabar puošia L. ir A. Kiškių namus.

„Kai apdulka, nuprausiame, panardinę į vandenį, išdžioviname ir vėl spindi kaip naujas. Svarbiausia to šiaudinio sodo nesuspausti, tada ilgai džiugins“, – sako sodų rišėja.

Galerija

Saulės brandintas

Tautodailininkė negaili pačių šilčiausių žodžių šiaudams – saulės energijos prikaupusiai natūraliai kūrybos medžiagai. Per amžius daug kas iš jų buvo rišta, pinta, sukta, o šiaudinių sodų vėrimas yra senas lietuvių paprotinis amatas.

„Negalėjo lietuvis tiesiog imti ir išmesti šiaudo, tad jį buityje sunaudodavo. Žvilgantis, auksinis šiaudas tarsi duonos kelias, kuriuo eidami dangus, saulė ir žemė susitinka“, – pasakoja L. Kiškienė.

O tas šiaudas kiekvieno javo vis kitoks – kviečio šviesesnis, trumpesnis, rugio – ilgiausias, tamsesnis, avižos – gražus, bet labai trumpas.

Šiaudo spalva priklauso ir nuo metų – saulėta vasara juos užaugina skaidresnius, lietinga – tamsesnius.

Tautodailininkė stengiasi sodą verti iš vienos rūšies šiaudų, kad spalvos viena kitai nemaišytų, sodas būtų vienodas. Dažniausiai ji renkasi rugių, kviečių šiaudus, kartais naudoja ir kitokius.

Šiaudai laukuose pradedami rinkti, kai varpos jau subrandintos, bet dar nenukultos, – prieš pat pjūtį. Prisipjovus ir parsinešus glėbius žaliavos, perkilojamas, peržiūrimas kiekvienas šiaudelis.

Pirmiausia nukarpomos varpos. Nes jas palikus tuoj pilkųjų viešnių – pelių galima sulaukti.

Tada iškarpomi šiaudo nareliai, nuimami lapai ir karpoma reikiamo ilgio dalimis.

„Pats neįdomiausias darbas ir yra paruošimas, o paskui jau vėrimas – įdomus, kūrybingas. Kai žinai principą, darbas nesudėtingas – dedi šiaudą prie šiaudo ir auga sodas“, – pasakoja ramygalietė.

O kartais žmonės ir iš plonyčių smilgų šiaudelių sodus suveria.

Dangus ir požemiai

L. Kiškienė džiaugiasi, kad šiais laikais atsiranda vis naujų sodų rišėjų – kai kurie jų patys to amato išmoko, kiti po edukacinių užsiėmimų užsikrėtė šiaudinių sodų magija.

Sodų formos būna įvairios. Pati archajiškiausia, kaip sako meistrė, piramidės. Galimos ir kitokios – kubo, rutulio, ritinio formos, bet jos mažiau paplitusios.

O kokį sodą namuose pasodinsi, ne taip ir svarbu – šiaudiniai sodai gali būti įvairiausi. Ramygalietė dažniau renkasi ir veria piramidės formos sodus.

Lietuvoje vyrauja keturšlaitės piramidės silueto ir iš jos kilusių sudėtingesnės struktūros sodai. Pats paprasčiausias – sudarytas iš dviejų piramidžių su bendru pagrindu. Prie keturių kampų ir apatinės piramidės viršūnės tvirtinami mažesni tokios pat formos pakabučiai.

Visko būna tuose soduose: ir stogelis dangaus skliautas, ir žvaigždės, sietynai, ir požemio karalystė, ir bernelis su mergele, ir įvairiausi paukšteliai.

Kiek gražių pasakojimų girdėta apie kabančius sodus! Sakoma, kad net duona, po jais laikoma, ilgai išlieka šviežia, negenda.

O žmonėms po juo atsisėdus, šiaudinis sodas supranta – su geromis, šviesiomis mintimis prie jo priėjo ar nelabai. Ir gali pradėti suktis, linguoti, o gali ir visai ramiai, tarsi kvapą užgniaužęs, sustingti.

„Sakoma, kad gerąją energiją sodas aplink save spinduliuoja maždaug trisdešimties metrų spinduliu“, – pasakoja L. Kiškienė ir priduria, jog tą energiją sodas sukaupia ir per jo sukūrimo procesą, ir nuo daugybės juo besižavinčių žvilgsnių, pagiriamųjų žodžių, gražių minčių.

„Kaip nebus tos gerosios energijos, juk tiek darbo įdėta, šiaudai rinkti, karpyti, verti ir šviesių minčių palydėti. O paskui, kai žmonės žiūri į sodą, gėrisi – ir jiems nuotaika gerėja, energija kaupiasi“, – mano menininkė.

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų