Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad šimtmečiais savo istoriją skaičiuojančiam Šv. Jokūbo piligrimų keliui skirta paroda prieš kelias dienas atkeliavo į Aukštaitijos sostinę, kad ši paroda atidaryta Panevėžyje būtent šiais metais. Popiežius Pranciškus 2021-uosius paskelbė šventaisiais Jokūbo metais, o dėl pandemijos – ir 2022-uosius. Ispanija, o ir visas katalikiškasis pasaulis, iškiliai pažymi šiuos metus, todėl panevėžiečiai gali didžiuotis prisidėję prie šių metų įprasminimo ne tik kiekvieną rudenį įvykstančiu Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio koncertu Panevėžio katedroje, bet dabar ir fotografijos paroda. Ji supažindina su Šv. Jokūbo piligrimų kelio bei šv. apaštalo Jokūbo kulto atsiradimo istorija, piligrimystės tradicija ir jos puoselėjimu Ispanijoje ir Lietuvoje, Šv. Jokūbo kelio tinklu Europoje, kuriame – visa katalikiškoji Europa. Ispanijoje parengtos parodos stenduose – ir Lietuva, per mūsų valstybės teritoriją besidriekiančios Šv. Jokūbo piligrimų kelio atšakos, mūsų jaunieji Šv. Jokūbo kelio ambasadoriai ir jų piligrimystės estafetės, įvykusios jau šešerius metus iš eilės. Panevėžyje yra gražus būrys gimnazistų – Šv. Jokūbo kelio ambasadorių, dalyvavusių piligrimų žygiuose, turinčių tai liudijančius sertifikatus. Dėkoju jų mokytojams ir kunigams, kurie ir patys stojo į Šv. Jokūbo kelią, ir moksleivius, gimnazistus paskatino pasirinkti teisingą kryptį.
Ši paroda – tai ir Ispanijos Karalystės bei Lietuvos Respublikos bendrystės išraiška, kurios svarbiausioji dedamoji – vertybinė, krikščionybės gija, šimtmečius siejanti mūsų valstybes ir tautas.
O mano asmeninės sąsajos su Ispanija – tai darbas, kuris prasidėjo Europos Parlamente ir tęsiasi iki šiol. Dažnai su draugais juokaujame, kad ir aš, ir mano bendražygiai esame iš to milijonų būrio, kuriuos šv. apaštalas Jokūbas nusivedė su savimi. Taip, kaip Jokūbą ir jo brolį Joną, Galilėjos ežero žvejus, Zebediejaus sūnus, pasikvietęs paprastais žodžiais: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tiedu paliko savo valtis ir tinklus ir nusekė paskui Jėzų…
Nutiko taip, kad Lietuvoje pirmoji inicijavau Šv. Jokūbo kelią, nuo vertybinio parengimo – tarptautinių konferencijų „Vertybės ir politika“ (jos vyko Vilniuje 2007 ir 2013 metais), publikacijų (plačiausiai žinoma – „Šv. Jokūbo kelio šviesa“, išleista lietuvių ir anglų kalbomis) iki pirmųjų maršrutų. Džiaugiausi sulaukusi Katalikų bažnyčios Lietuvoje paramos, kai Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas tapo Šv. Jokūbo piligrimų kelio Lietuvoje globėju, kai į kvietimą veikti kartu atsiliepė mūsų šalies savivaldybės.
Mano ryšiai su Ispanija, jos politikais, jos atstovais Europos Sąjungos institucijose padėjo tvirtus pamatus šio piligrimų kelio, jo atšakų Lietuvoje plėtrai.
Vien faktas, kad Lietuvos Seimas įvedė nepaprastąją padėtį Lietuvos pasienyje su Baltarusija ir toji padėtis, mano manymu, turėtų būti pratęsta dar bent keletui mėnesių, jau savaime yra daug pasakantis, įrodantis situacijos rimtumą. Juk per mūsų atkurtos valstybės istoriją nėra buvę nepaprastosios padėties, kaip nebuvome atakuojami ir tūkstančių iš tolimų kraštų atvykusių migrantų, kaimyninės valstybės vairą užgrobusio apsišaukėlio prezidento valia pažeidusių mūsų valstybės sieną, tos valstybės spec. tarnybų stumiamų į Lietuvą ir reikalaujančių leisti jiems keliauti gilyn į Europą. Esame Europos Sąjungos pasienio valstybė, saugome ES rytinę sieną, todėl visa tai, kas vyksta šalia mūsų sienos ar mūsų šalies teritorijoje, yra ne tik Lietuvos rūpestis – tai visos ES rūpestis, visų bendra atsakomybė. Solidarumo pareiškimų, kaip ir realios pagalbos veiksmų iš ES ir mūsų NATO partnerių, daugiau nei pakanka. Deja, įtampa išlieka ne tik mūsų pasienyje. Rusija kelia įtampas ir prie Ukrainos sienų, kur, paskutiniais duomenimis, sutelkta 115 tūkstančių Rusijos karių, daug karinės technikos. V. Putinas ir jo valios vykdytoju virtęs A. Lukašenka sutartinai bando išgąsdinti Europą hibridinėmis atakomis, neva NATO keliama grėsme. Tai sena, nugrota Kremliaus plokštelė, kurią girdėjome ir prieš Baltijos valstybėms tampant NATO narėmis. Akivaizdūs bandymai suskaldyti ES ir NATO šalių vienybę, supriešinti sąjungininkus tarpusavyje – senas ginklas, tik šį kartą, Kremliaus nuostabai, jis neveikia. Tikiu, kad atlaikysime, atremsime, apsiginsime. Turime būti pasirengę visiems galimiems scenarijams. Negalime leisti pasikartoti kelerių metų patirtims, kai Ukrainoje po vienos nakties miestų ir miestelių gatvėse pasirodė ginkluoti „žalieji žmogeliukai“, kariai be skiriamųjų ženklų, demonstruojantys, kas yra padėties šeimininkas.
Džiaugiuosi, kad Taivano atstovybė Lietuvoje, kurios tikslas – skatinti Taivano investicijas Lietuvoje, tarpusavio prekybą, vystyti ekonominį, kultūrinį, mokslinį Taivano bendradarbiavimą su Lietuva, pagaliau pradėjo veikti.
Lietuva ilgokai spurdėjo komunistinės Kinijos užmestuose tinkluose, neapdairiai pakliuvusi į Kinijos saugumo struktūrų Rytų ir Vidurio Europos valstybėms sukurtą formatą 17+1 (Rytų ir Vidurio Europos valstybės plius Kinija). Jo paskirtis – neva plėtoti ekonominį bendradarbiavimą su Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Vengrija ir kitomis regiono šalimis, o iš tiesų – skaldyti ir silpninti Europos Sąjungos vienybę, nukirsti ryšius su JAV – didžiausia ES sąjungininke už Atlanto. Ir ką gi turime Lietuvoje? Ogi juokingą rezultatą: mažutės Lietuvos verslininkai Kinijoje yra investavę 10 kartų – pabrėžiu: 10 kartų! – daugiau nei visa didžioji Kinija Lietuvoje. Išvada – akivaizdi: iš Lietuvos žiūrint, milžiniška Kinija su tokiomis investicijomis atrodo esanti labai maža.
Tarpusavio prekybos balansas irgi nekelia optimizmo: 2020 m. Lietuvos ir Kinijos bendra prekybos apimtis 1,6 mlrd. eurų, tačiau Kinijos eksportas į Lietuvą sudarė 1,3 mlrd. eurų, o Lietuvos eksportas į Kiniją – vos 300 mln. eurų.
Komunistų valdoma Kinija mums ir visai Europai, ką ten Europai – visam pasauliui, siuntė žinią: vos po kelių dešimtmečių Kinija dominuos pasaulyje. Taigi, mes svajojame ir kalbame apie abiem pusėms naudą duosiantį bendradarbiavimą, o Kinijos komunistai – apie jų dominavimą pasaulyje. Norite komunistinės Kinijos dominavimo, viršenybės? Nemanau, kad Lietuvai ar kitoms valstybėms tai tiktų ir patiktų.
Jau vien dabartinės padėties įvertinimo užtenka, kad suprastume: draugiški santykiai, bendradarbiavimas su demokratišku Taivanu, visame pasaulyje garsėjančiu savo ekonomine galia, aukštosiomis technologijomis, yra daug naudingesnis Lietuvai nei mūsų spurdėjimas Kinijos tinkle. Gerai tai, kad spaudžiant Kinijai visos Europos valstybės, Europos Sąjungos institucijos rėmė ir remia Lietuvos poziciją. Dar geriau tai, kad dauguma Europos valstybių jau suprato, ko siekia Kinija, nes savo kailiu patyrė, ką reiškia dabartinio Kinijos komunistų partijos lyderio ir valstybės prezidento Xi nuo 2013 m. įgyvendinama Šilko kelio – ekonominės juostos strategija, kad tai – ne ekonominio bendradarbiavimo, o Kinijos ekonominės ekspansijos, siekio dominuoti pasaulyje strategija su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis ir grėsmėmis.
O štai JAV parama Lietuvai – pirmiausia dėl mūsų pasiekimų plėtojant santykius su Taivanu – pasiekė tokias aukštumas ir apimtis, apie kokias anksčiau galėjome tik svajoti. Mano manymu, I. Šimonytės vadovaujama Lietuvos Vyriausybė elgiasi išmintingai: veikiame gerokai plačiau nei anksčiau, koncentruodamiesi ne į Kiniją, bet skirdami daugiau dėmesio ir resursų kitoms svarbioms to regiono valstybėms – Pietų Korėjai, Singapūrui, Japonijai, taip pat Taivanui. Tik vienas iš daugelio pavyzdžių jūsų dėmesiui: dėl Taivano investicijų vien Čekijoje sukurta 24 tūkstančiai darbo vietų – kad mums taip!
Lietuvos ekonominė ir prekybos atstovybė Taivane turėtų būti atidaryta artimiausiu metu, pirmajame kitų metų ketvirtyje. Kuo greičiau tai bus padaryta, kuo greičiau ji pradės veikti visa jėga, tuo geriau bus Lietuvos verslui ir mums visiems.
Mano manymu, tai – kenksmingas produktas, įvyniotas į patrauklų popierėlį. Ne pirmą kartą matome, kai pridengus patriotiniais šūkiais pakišamos valstybingumui pavojų keliančios idėjos. Tikiuosi, kad esame politiškai ir pilietiškai subrendusi visuomenė, gebanti atpažinti tokias užmačias ir jas atmesti.
Jei dalyvaučiau debatuose dėl Referendumo įstatymo projekto, manyčiau esant reikalinga pastebėti, kad yra svarbu, kokiame valdymo modelyje jis naudojamas. Šveicarijoje, o jau ir Estijoje, yra gausybė skirtingo lygio referendumų, bet yra ir politiniai teisiniai mechanizmai, kurie riboja piktnaudžiavimą ar nukrypimą į kenksmingų pozicijų įteisinimą. Lietuvoje mes dar to neturime, dėl to mūsų atveju neverta mažinti kvotos.
Šiuo metu Seime svarstome naują Referendumo įstatymo projektą, turėtume priimti naują redakciją. Nuo to, kiek modernizuosime ir patobulinsime demokratinio valdymo mechanizmus, kaip panaudosime skaitmenines valdymo ir rinkimų technologijas, ar sugebėsime teisiškai ir vadybiškai įtvirtinti daugiapakopės valdžios modelį, priklausys ir pačių referendumų rengimo ir naudojimo ypatumai.
Ačiū už pokalbį.