-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vėlinių vakarą atminimo žvakelių liepsnos pleveno ir ant garsiojo panevėžiečio, miesto garbės piliečio Donato Banionio kapo. Tiesa, amžinojo poilsio menininkas atgulęs ne Panevėžio – miesto, kuriame praleido beveik šešiasdešimt prasmingiausių savo gyvenimo metų, kapinėse.
2014 metais D. Banioniui mirus, paskutinis atsisveikinimas su juo buvo surengtas ir čia – Juozo Miltinio dramos teatre.
Tą rugsėjo sekmadienį, kaip tik per miesto gimtadienį, D. Banionio gerbėjai plūdo išlydėti mylimo aktoriaus į Amžinybę. Prisiminti, liūdėti ir atiduoti pagarbą vienai ryškiausių Panevėžyje kūrusių asmenybių – gėlės žiedu, tylos minute, žvakės liepsnele.
Kitą dieną velionis buvo pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, o amžino poilsio atgulė Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Panevėžio atmintyje ilgam išlikęs, didžiulio pripažinimo sulaukęs aktorius siejamas ne tik su teatro, bet ir su kino menu.
Iš PAVB archyvų fondų.
Iš Panevėžio D. Banionis važinėdavo į tuometės Tarybų Sąjungos, Europos ir net tolimesnėse šalyse buvusias filmavimo aikšteles ir savo vaidmenimis ne kartą įrodė talentą bei teisingą kūrybinio kelio pasirinkimą.
O paskui, po visų darbų, festivalių, apdovanojimų ceremonijų D. Banionis vėl grįždavo į Panevėžį. Į miestą, kuriame ilgus dešimtmečius būdavo kantriai ir ištikimai laukiamas.
Čia gyveno šeima – žmona ir du sūnūs, čia buvo svarbiausia jo darbovietė – teatro scena.
„Reikia dirbti. Tekstą išmokyti nesunku. Bet ne tai aktoriaus darbo esmė ir paslaptis.“
D. Banionis
Laiko tėkmė į amžinybę jau nusinešė ne tik patį aktorių, bet ir kitus jam buvusius brangius žmones – žmoną aktorę Oną Konkulevičiūtę-Banionienę (1924–2008) bei pirmagimį sūnų Egidijų (1948–1993).
Kitas aktoriaus sūnus Raimundas Banionis gyvena ir dirba Vilniuje. Arčiau sūnaus paskutiniais gyvenimo metais buvo išvykę gyventi ir tėvai.
Aktorius Donatas Banionis su režisieriumi Juozu Miltiniu.
Jaunesnysis sūnus R. Banionis – gerai žinomas menininkas, lietuvių kino, televizijos ir teatro režisierius.
Jo režisuoti filmai „Mano mažytė žmona“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, televizijos serialai „Prokurorai“, „Moterys meluoja geriau“ ir kiti pelnė gerus įvertinimus, mėgstami žiūrovų.
Taip pat R. Banionis nemažai spektaklių režisavo teatre. Jam yra tekę dirbti ir kartu su tėvu.
Panevėžio dramos teatre R. Banionis pastatė spektaklius Ernesto Tompsono „Prie Auksinio ežero“, S. Moemo „Ratas“, A. R. Gurnio „Meilės laiškai“ ir kt.
R. Banionis prisimena, jog teatre sūnaus ir tėvo santykis pasitraukdavo, likdavo tik aktoriaus ir režisieriaus bendras darbas – ieškojimai bei sprendimai.
Aktorių sūnui R. Banioniui teatro pasaulis pažįstamas ir artimas nuo pat ankstyvos vaikystės, juk pasiėmę iš darželio tėvai atsivesdavo jį į teatrą. Ten jis kantriai laukdavo, kol apie 22 valandą baigdavosi repeticijos ir su tėvais galėdavo važiuoti namo.
Nuo mažens ir pačiam teko vaidinti. Pirmą kartą scenoje berniukas pasirodė būdamas vos trejų, atliko epizodinį vaidmenį spektaklyje „Makbetas“. Vaidino ir vėliau įvairiuose vaikiškuose spektakliuose, dalyvavo masinėse scenose. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, jau vaidino ir kino filmuose.
Tad teatras būsimajam režisieriui buvo matomas ne taip, kaip kitiems žiūrovams, susipažįstantiems su šiuo menu tik uždangai atsivėrus.
R. Banionis užkulisiuose sako atrasdavęs įvairių paslapčių, patirdavęs daugybę išgyvenimų. Iki ašarų jį sugraudindavo spektaklis M. Šolochovo „Pakelta velėna“, kur Davydovą vaidindavęs jo tėvas D. Banionis būdavo nušaunamas.
„Kiekvieną kartą būdavo labai graudu“, – prisimena R. Banionis.
Didelę įtaka jo pasaulėžiūrai, supratimui turėjo girdimi tėvų pokalbiai prie stalo, sulaukus svečių – įdomių, talentingų, išsilavinusių žmonių. Vaikų į kitą kambarį nevarydavo, leisdavo būti kartu.
Donatas Banionis su šeima sūnumis Raimundu ir Egidijumi bei žmona Ona. 1958 m. K. Vitkaus nuotr.
R. Banionis atsimena tėvo, grįžusio iš prestižinio Kanų festivalio, įspūdžius.
Tarp jų buvo ir toks pastebėjimas: krantinėje pamatęs didžiulę tarybinio kino, kuriame jis vaidino, afišą, D. Banionis džiaugėsi, jog ties jo pavarde buvo parašyta, jog tai – lietuvių aktorius.
Juk paprastai niekas neišskirdavo kitų tautybių aktorių iš bendro – tarybinių – aktorių sąrašo. Tada buvo toks metas, kai kito pasirinkimo negalėjo būti.
D. Banionis visada prisistatydavo lietuviu, dažnai pabrėždamas, kad jis iš Panevėžio, kad vaidina šio miesto dramos teatre. Tarp pašnekovų dažnai būdavo tokių, kurie apie Panevėžį išgirsdavo pirmą kartą. Visą D. Banionio gyvenimą jo vardas būdavo siejamas su Panevėžiu.
O D. Banionis buvo žinomas visoje Tarybų Sąjungoje – jam suteiktas ypatingas Tarptautinės teatro akademijos akademiko vardas.
Už savo vaidmenis jis buvo apdovanotas ir tarptautiniame Karlovi Varų, ir Sofijos kino festivaliuose, pelnė valstybinę premiją Vokietijoje.
Lietuva savo talentui taip pat skyrė garbingus vardus. D. Banionis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, jam įteikta „Sidabrinė gervė“ už istorinį indėlį į kiną ir kt.
Laimė, kino menas ilgaamžis – D. Banionio vaidmenis filmuose galime matyti ir įvertinti dabar, daug metų nuo jų sukūrimo prabėgus. Akivaizdu, jog šio aktoriaus šlovė – pelnyta.
Pats jis, apžvelgdamas savo kūrybinį kelią, buvo linkęs vertinti vos kelis – keturis penkis reikšmingus savo vaidmenis teatre, tiek pat kine.
Donatas Banionis ir Natalya Bondarchuk filme SOLIARIS (1972)
Paklaustas apie įsimintiniausią vaidmenį, D. Banionis dažnai minėdavo Vaitkų iš Vytauto Žalakevičiaus režisuoto filmo „Niekas nenorėjo mirti“.
Tačiau 1965 metais pasirodžius šiam filmui, vieno garsaus kritiko recenzijoje buvo parašyta, kad D. Banionio vaidmuo šiame filme – nesėkmė.
„Tiek širdies įdėjus į vaidmenį buvo labai skaudu. Bet dar labiau tuo metu įskaudino draugo skambutis, jis po kelių dienų paskambino ir pasakė, kad už Vaitkaus vaidmenį man paskirtas pagrindinis prizas sąjunginiame festivalyje. Maniau, tyčiojasi“, – viename interviu pasakojo D. Banionis.
Tai buvo tiesa. Iš tiesų šis vaidmuo aktoriui atnešė pripažinimą, apdovanojimus ir šlovę, po jo pasipylė pasiūlymai filmuotis.
Nepamirštami ir patys pirmieji D. Banionio vaidmenys – tiek teatre, tiek kine.
Jaunojo aktoriaus pavardė spaudoje minėta dar 1941 metais. Kai Pulgis Andriušis tuomet leistame miesto laikraštyje rašė apie Panevėžio dramos teatre pastatytą Kazio Binkio „Atžalyną“, recenzijoje minėtas ir jaunas gabus aktorius, Jasiaus vaidmens atlikėjas D. Banionis.
Tą pjesę Panevėžio dramos teatre Juozas Miltinis statė vieną pirmųjų. Tų pačių 1941 metų kovo 15 dieną parodytas pirmasis, naujojo teatro atidarymą užfiksavęs spektaklis Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“.
Tais pačiais metais buvo pastatyti dar du spektakliai: balandį – Beno Jonsono „Sukčiaus testamentas“ („Volponė“), spektaklis, gyvavęs tris dešimtmečius, ir spalį – K. Binkio „Atžalynas“.
Tuomet Jasiaus vaidmens atlikėjui, ką tik į Panevėžį iš Kauno atvykusiam D. Banioniui buvo septyniolika.
Buvo pats laikas naujai patirčiai ir mokytojo Juozo Miltinio pamokoms, kurios priimtos giliai į širdį ir įsisąmonintos iki gyvenimo pabaigos.
Kaip ne kartą vėliau pasakojo D. Banionis, J. Miltinis mokė darbui atiduoti visas jėgas, neblaškyti savęs smulkmenoms, nuolat lavintis ir tobulėti. Legendinis režisierius aktoriams įdiegė didžiulę pagarbą scenai – per ją nevalia būdavo pereiti su kepure ir net su paltu.
Darbas teatre buvo ne „nuo –iki“, o visada – kaip gyvenimo būdas.
Spektaklio „Lauke už durų“ akimirkos.
Žurnalistai dažnai kalbindavo D. Banionį, pateikdavo jam įvairiausių klausimų, apie jį rašė straipsnius į laikraščius, žurnalus.
Kokios aktoriaus sėkmės paslaptys? Kaip kuriami vaidmenys, išmokstami ilgiausi tekstai?
Visgi apie savo darbo kasdienybę aktorius nedaugžodžiaudavo.
„Reikia dirbti. Tekstą išmokyti nesunku. Bet ne tai aktoriaus darbo esmė ir paslaptis“, – sakydavo D. Banionis.
Panevėžio spaudai buvo įdomu ir kaip aktorius gyveno jau palikęs Panevėžį, išvažiavęs į sostinę arčiau sūnaus.
Tuomet, jau 87 metų D. Banionis apie savo kasdienybę pasakojo: „O ką beveiksi, jeigu nieko neveiki? Knygą, spaudą paskaitau, pasivaikščioju, televizorių pasižiūriu, retkarčiais internetą įsijungiu…“
Vis dėlto ir garbaus amžiaus sulaukusiam jam dar teko filmuotis. 2011 metais Donato Ulvydo režisuotame filme „Tadas Blinda. Pradžia“ D. Banionis įkūnijo carinės Rusijos veikėją, generolą Michailą Muravjovą. Ir šis darbas legendiniam aktoriui puikiai pavyko.
Prisimindami aktorių D. Banionį, kolegos, teatralai dažniausiai pabrėždavo jo svarbiausius būdo bruožus – pareigingumą ir darbštumą.
Paskutiniame spektaklyje, R. Banionio pastatytame Nacionaliniame dramos teatre, P. Barco „Susitikimas“, kartu su D. Banioniu vaidinęs aktorius Regimantas Adomaitis pasakojo, jog Donatas turėjęs specialią užrašų knygelę, į kurią po kiekvieno spektaklio užrašydavo, ką negerai padarė, kur suklydo. Kad daugiau to nepakartotų.
Nepaprastą tėvo – D. Banionio darbštumą, pasišventimą darbui mena ir sūnus Raimundas.
Dar gyvenant Panevėžyje, diena, kai vykdavo teatre spektaklis, būdavo ypatinga. Tėvas, papietavęs 14 valandą, nutraukdavo ryšius su tikruoju gyvenimu ir ruošdavosi – jo nebuvo galima kalbinti, trukdyti.
Dabar, kai nuo amžino išsiskyrimo su D. Banioniu praeina vis daugiau metų, tėvas sūnaus atmintyje lieka vis toks pat mylimas ir mylintis artimas žmogus.
„Kažką pridurti prie to, kas apie jį jau pasakyta, parašyta – sunku. Paskutinius metus kartu gyvenom, rūpesčiai, bėdos, kasdienybė ir šventės buvo bendros. Viskas išliko atmintyje“, – sako sūnus.
Marina Gaisun. Donatas Banionis. 2014. Kartonas, aliejus
D. Banionį Lietuvoje primena ir jam skirti atminimo ženklai.
Panevėžyje jis įamžintas memorialine lenta ant Ukmergės g. 47-ojo namo, kuriame su šeima ilgus metus gyveno. Atminimo lenta atidengta ir Vilniuje, Lvovo gatvėje, paskutinėje aktoriaus gyventoje vietoje.
D. Banionio talento gerbėjai laukia, kada Panevėžyje pasirodys garsųjį aktorių primenantis paminklas – apie sumanymą jį pastatyti netoli teatro kalbama jau kelerius metus.
Už trejų metų turėtų būti minimas D. Banionio 100-metis, tad būtų puiki proga Panevėžiui taip paminėti jo vardą garsinusį žmogų.
Skulptūra turėtų vaizduoti į darbą teatre – kaip ilgus dešimtmečius ir buvo – einantį D. Banionį.
Druskininkuose jam pastatyta skulptūrinė kompozicija – ant suolelio sėdintis D. Banionis. Prisėsti šalia jo gali visi – tam palikta vietos.
Šio aktoriaus atminimas įamžintas ir Rusijoje, Sankt Peterburge – Aleksandro parke jo garbei pastatytas krėslas.
Donatas Banionis (1924 m. balandžio 28 d. Kaune – 2014 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje) – Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorius, režisierius.
Tėvai buvo žmonės su kūrybos polinkiu, dalyvavo saviveiklinėje veikloje, gerai dainavo. Jiems išsiskyrus, Donatas liko gyventi su tėvu, sesuo – su motina.
Baigęs šešis pradinės mokyklos skyrius, D. Banionis įstojo į Kauno amatų mokyklos keramikos skyrių. Amatų mokykloje mokėsi kartu su Vaclovu Blėdžiu ir Jonu Alekna. Moksleiviai jau tuomet organizavo mėgėjiškus vaidinimus.
1940 m. pabaigoje V. Blėdis išvažiavo į Panevėžį. 1941 m. pavasarį Panevėžio teatrui atvažiavus pirmųjų gastrolių į Kauną, D. Banionis pagaliau irgi ryžosi ateiti pas J. Miltinį.
Pastarasis jį priėmė į savąjį teatrą. 1941 m. D. Banionis apsigyveno Panevėžyje, buvo įdarbintas teatre ir pradėjo gauti aktoriaus atlyginimą.
Prasidėjus karui, su teatro kūrybine grupe pasitraukė į Žemaitiją, bendravo su Vytautu Mačerniu.
1945 m. baigė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją. 1949 m. D. Banionis suvaidino reikšmingą vaidmenį – Andrejų A. Ostrovskio ir N. Solovjovo dramoje „Belugino vedybos“.
Panevėžio dramos teatre jis sukūrė per 100 vaidmenų.
Nuo 1980-ųjų beveik dešimtmetį vadovavo Panevėžio dramos teatrui.
Karjerą kine pradėjo keliuose lietuviškuose filmuose, vėliau daugiausia vaidino rusiškuose ir vokiškuose filmuose.
Pirmasis aktoriaus filmas – 1959 m. režisieriaus V. Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“. Ketvirtasis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m., rež. Vytautas Žalakevičius) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę.
Darbas režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“ gavo apdovanojimą Kanų kino festivalyje.
1966 m. nusifilmavo nedideliame kunigo vaidmenyje režisieriaus Eldaro Riazanovo komedijoje „Saugokis automobilio“, o 1968 m. suvaidino sovietinį žvalgą Ladeinikovą Savos Kulišo filme „Ne sezono metas“. Šis vaidmuo atnešė jam šlovę Tarybų Sąjungoje.
1970 m. vokiečių režisierius Konradas Volfas pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Franciską Goją filme „Goja, arba Sunkus pažinimo kelias“. Filmą statė VDR kino studija „Defa“. Tai buvo žinomo vokiečių rašytojo Liono Foichtvangerio romano ekranizacija
Per savo gyvenimą įvairiuose kino filmuose D. Banionis sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų.
