Svarbiausias pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, tiesos apie sovietų priespaudą nešėjas beveik du dešimtmečius, Nepriklausomybės išauštant sulaukė irgi dėl seserų atsidavimo.
Panevėžys buvo vienas tų taškų, kuriame slapta dauginta „Kronika“. Prie to aktyviai prisidėjo ne kartą už antisovietinę veiklą kalėjusi vienuolė Ona Pranskūnaitė.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus sako, jog būtų sunku rasti tiksliausią vienuolių darbo svarbos apibūdinimą leidžiant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Tad įvardija du pagrindinius dalykus: tvarumą ir sklaidą.
„Sakyčiau, kad be vienuolių, ko gero, „Kronika“ nebūtų taip ilgai ėjusi ir nebūtų taip plačiai pasklidusi Lietuvoje“, – daro išvadą istorikas.
Tiesa, nuo 1949-ųjų vienuolynai Lietuvoje oficialiai nebeegzistavo, išskyrus rusų ortodoksų vienuolyną Vilniuje. Nors kitų niekas oficialiai neuždarinėjo, sukurdavo tokias sąlygas, kad jie negalėjo veikti legaliai – teko darbuotis pogrindyje.
Būti vienuole ar vienuoliu reikėjo nemenkos drąsos. Įžadus priimdavo slapta žinodami, jog susidurs su valdžios trukdymais ir persekiojimu. Tačiau nepaisydamos jų bei draudimų gyventi didesnėmis bendruomenėmis, kai kurios kongregacijos įsigudrindavo (ypač vėlyvuoju sovietmečiu) įsigyti erdvesnius namus, kuriuose gyveno po kelias seseris. Arba tam tikru metu rinkdavosi į bendrus religinius susibūrimus.
Kadangi sovietų valdžia trukdė kunigams dirbti su jaunimu – už tai net grėsė baudžiamoji atsakomybė, daug kur šį darbą perėmė vienuolės. Bet jaunimo ugdymui reikėjo religinės literatūros, kurios oficialiai įsigyti nebuvo įmanoma. Tad, profesoriaus A. Streikaus pasakojimu, dar gerokai iki „Kronikos“ atsiradimo 1972-aisiais susiformavo religinės literatūros knygų dauginimo mechanizmas. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos moterys vienuolės perrašinėdavo tuos leidinius rašomąja mašinėle per kalkę, juos įrišdavo, platindavo.
„Jos buvo pagrindinė jėga – religinės savilaidos stuburas“, – sako istorikas.
Ši praktika tapo pamatu vienai svarbiausių pogrindinių veiklų, kai 1972 metų kovo 19 dieną pasirodė pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris.
Kad leidinys, skelbiantis katalikų persekiojimų ir diskriminacijos faktus, aprašantis tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informuojantis apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, pasiektų kuo daugiau akių, reikėjo daugybės patikimų rankų. Ir po visą Lietuvą išsibarsčiusios vienuolių bendruomenės tapo idealiu pasirinkimu.
Panevėžietė Ona Pranskūnaitė, kelios kitos seserys taip pat dalyvavo „Kronikos“ leidime.
Pasak A. Streikaus, Panevėžyje gyvenusios vienuolės, kaip ir kituose miestuose – Šiauliuose, Klaipėdoje ar, tarkime, mažesniuose Molėtuose, gaudavo naujus „Kronikos“ numerius, kad organizuotų tolesnį jų dauginimą ir platinimą savame mieste.
„Egzistavo tokie kaip tarpiniai dauginimo taškai, – aiškina profesorius. – Perspausdindavo po kelis egzempliorius ir perduodavo patikimiems asmenims, kuriuos gerai pažinojo.“
„Visas dauginimo mechanizmas didžiąja dalimi ir laikėsi būtent ant atskirų moterų vienuolių, kurios buvo išsisklaidžiusios po visą Lietuvą“, – priduria istorikas.
Sesuo O. Pranskūnaitė „Panevėžio balsui“ yra pasakojusi, kaip sovietmečiu tekdavo saugotis, slapta dirbti ir ne kartą nukentėti už ryžtą puoselėti laisvą mintį, religiją.
Nepaisant įkalinimų, sugadintos sveikatos ji tvirtino nieko nesigailinti, savo gyvenimą vadino prasmingu ir įdomiu.
Pirmą kartą Onutė buvo suimta 1950-aisiais vos penkiolikos – valdžiai nepatiko jos pašiepiantys eilėraštukai apie valdžią, kolūkius.
Niekas neatsižvelgė, kad dar vaikas: nuteisė dešimčiai metų ir išvežė į mažamečių koloniją Rusijoje, kur teko sunkiai dirbti miškuose.
Net po Stalino mirties O. Pranskūnaitė kolonijoje prabuvo dar apie ketverius metus. Pagaliau grįžusios į tėviškę, jos laukė skaudi netektis: po metų mirė tėtis.
Religingai merginai tai tapo paskutiniu postūmiu priimti įžadus.
Aišku, savo pasirinkimo tapti vienuole Ona neafišavo, gyveno įprastą gyvenimą, turėjo darbą Linų fabrike. Ir tada vargu ar numanė, kad retas pomėgis netrukus taps svarbiausia viso gyvenimo veikla.
O. Pranskūnaitės pasakojimu, ji nepaprastai mėgusi rišti knygas. Tačiau nemokėjusi tinkamai to daryti – kol pasisėmė žinių iš sesers vienuolės Ramygaloje. Vėliau susipažino su Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariu būsimu kardinolu, Kauno arkivyskupu ir „Kronikos“ redaktoriumi Sigitu Tamkevičiumi, kitais aktyviais visuomenininkais, ir pamažu įsitraukė į pogrindinę veiklą.
Pradžioje, pasak O. Pranskūnaitės, vienuolės pačios rašydavo savas knygeles – įvairius pamąstymus apie šventųjų gyvenimą ir panašias. Bet savilaidos mastai visiškai naują lygį pasiekė 8-ajame dešimtmetyje ėmus spausdinti ir platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.
Sesers O. Pranskūnaitės dviejų kambarių butuko, kurį gavo dirbdama Linų fabrike, sienos tada būtų galėjusios daug papasakoti: jos saugojo pogrindininkų paslaptis, matė saugumiečių vizitus ir kratas. O 8-ojo dešimtmečio pabaigoje tapo ir antrojo O. Pranskūnaitės arešto liudininkėmis.
Vienuolės bute tuometėje Gogolio gatvėje saugumas tąsyk rado galbūt daugiau, nei tikėjosi. Spausdinimo mašinėlės, daugybė knygų, popieriaus, įvairių kopijavimui reikalingų medžiagų bei įrangos – faktiškai visavertę nelegalią spaustuvę. Bet nepavyko nustatyti, iš kur visa tai jaunos „Lino“ darbininkės bute ir kas dar jai padeda.
Tikėdamiesi sučiupti bendrininkus, saugumiečiai O. Pranskūnaitę greitai paleido. Bet kai tolesnis sekimas rezultatų nedavė, netrukus vėl areštavo ir nuteisė dvejiems metams bendro režimo lagerio.
Taip moteris atsidūrė Čiuvašijoje, vėliau – Uljanovske, Lenino gimtinėje. Į Panevėžį grįžo tik apie 1979-uosius metus ir aktyvioje pogrindinėje veikloje jau nebedalyvavo – sako, tai būtų buvę pernelyg pavojinga bendražygiams. Mat saugumo dėmesio vienuolė ir toliau neatsikratė. Paskutinė krata O. Pranskūnaitės namuose daryta 1984 metais, o sekta ji iki pat Nepriklausomybės.
O. Pranskūnaitė nebuvo vienintelė vienuolė, nukentėjusi dėl pogrindinės veiklos sovietmečiu. To buvo galima tikėtis žinant, kad ant seserų pečių laikėsi svarbus nelegalios leidybos mechanizmas.
Į slaptą darbą su „Kronika“ jos, pasak profesoriaus A. Streikaus, įsitraukė ne iš karto.
Pagrindinis leidinio sumanytojas – tuo metu dar kunigas Sigitas Tamkevičius gana greitai suprato, jog vienas ar su keliais pasauliečiais talkininkais ilgai negalės vykdyti šios veiklos: greitai juos gali išaiškinti KGB. Todėl, turėdamas ryšių su pogrindžio vienuolijomis kaip dvasininkas, be to, jėzuitas (priklausė pogrindžio jėzuitų vienuolijai), ryžosi kreiptis į kai kurias seseris vienuoles.
„Būtų lengvai radę informaciją ir išaiškinę šį punktą, bet KGB niekada nekilo mintis pakelti kilimėlį.“
Profesorius A. Streikus
Turbūt anksčiausiai, svarsto A. Streikus, į šią veiklą įsitraukė Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys, kurių vienuolynas yra ir Panevėžyje.
Planas buvo paprastas: perduoti vienuolėms padauginti pirmuosius kiekvieno „Kronikos“ numerio egzempliorius, kad šie plistų toliau.
Deja, planas greitai žlugo. Nes, kaip aiškina profesorius A. Streikus, kagėbistams vis pavykdavo užklupti vienuoles „nusikaltimo vietoje“.
Perspausdinant „Kroniką“ Vilniuje, Lazdynuose buvo suimta žinomiausia iš vienuolių disidenčių Nijolė Sadūnaitė.
Tada S. Tamkevičius pagalbos kreipėsi į jėzuitų filijinę moterų kongregaciją – Eucharistinio Jėzaus seseris, sutrumpintai dar vadinamas seserimis eucharistietėmis.
Sesuo Elena Šuliauskaitė, baigusi filologijos studijas Vilniaus universitete, ėmėsi padėti ne tik dauginti „Kroniką“, bet ir redaguoti straipsnius, jų kalbą. Į Simną, kur tuo metu vikaru dirbo S. Tamkevičius, ji atvykdavo iš Vilniaus, padėdavo parengti naują numerį ir vėl išvykdavo.
Pasak profesoriaus A. Streikaus, nuo 1975 metų iki 9-ojo dešimtmečio pradžios ši vienuolė buvo pagrindinė S. Tamkevičiaus talkininkė.
Istoriko teigimu, „Kronikos“ vyriausiasis redaktorius matė, jog KGB žiedas aplink jį ir artimiausius bendradarbius po truputį veržiasi. Tad jau po to, kai buvo perkeltas į Kybartus, užmezgė glaudžius ryšius su dar viena pogrindžio vienuolija – Šventosios šeimos seserimis.
Ši kongregacija Kybartuose turėjo neoficialius namus, kuriuose gyveno kelios seserys vienuolės. Jos nemažai prisidėjo leidžiant „Kroniką“.
„Eucharistietės ir Šventosios šeimos seserys buvo turbūt dvi pagrindinės moterų kongregacijos, kurios daugiausia prisidėjo, stovėjo arčiausiai prie „Kronikos“ redaktorių“, – daro išvadą profesorius A. Streikus.
Pasitelkti į pagalbą vienuoles buvo sėkmingas sprendimas, mano istorikas. Jos buvo mažiau matomos nei kunigai. Ypač aktyvesnieji, jau pakliuvę į režimo akiratį ne tik kaip įtariami pogrindžio periodinių leidinių leidėjai, Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariai, plačiai važinėję po Lietuvą. Aktyvesnės vienuolės taip pat buvo žinomos KGB, visgi, sako profesorius A. Streikus, KGB nesitikėjo, kad jos galėtų dalyvauti intensyvioje veikloje, būti taip arti „Kronikos“ leidybos proceso.
„Čia tik mano prielaida, bet buvo KGB požiūryje šis tas mizoginistinio. Kad moterys vienuolės iš esmės gali būti tik kunigų šeimininkėmis, atlikti bažnyčių priežiūros, galbūt vaikų, jaunimo katechizavimo darbus. Tačiau niekas nesitikėjo, kad joms galėjo būti patikėti rimtesni – su pogrindžio veikla, pogrindžio periodinių leidinių leidyba susiję darbai“, – svarsto, kad galbūt ir dėl to vienuolėms neskirta tiek daug dėmesio, istorikas.
Vis dėlto moterų vienuolijos, neoficialūs pogrindiniai jų namai buvo sekami. Pasak profesoriaus, kiek galima matyti iš KGB dokumentų, saugumas įtarinėjo, jog vienuolės atlieka ryšininkių, informacijos perdavėjų funkciją. Bet kad dalyvavo rengiant, redaguojant „Kroniką“, dokumentuotų įtarimų nėra.
Pasak A. Streikaus, Kaune eucharistiečių neoficialūs centriniai namai buvo pagrindinis žinių iš visos Lietuvos koncentravimo punktas. Daugiausia seserys eucharistietės iš kitų Lietuvos regionų čia suveždavo informaciją „Kronikai“. Šios žinios buvo paliekamos labai primityviu būdu – po durų kilimėliu.
„Būtų lengvai radę informaciją ir išaiškinę šį punktą, bet KGB niekada nekilo mintis pakelti kilimėlį, – šypsosi istorikas. – Iš memuarinių liudijimų, pačios „Kronikos“ žmonių liudijimų žinome, kad šis labai primityvus konspiracijos būdas sėkmingai veikė per visą sovietmetį.“
Pasak profesoriaus A. Streikaus, kalbant apie pačias vienuolijas, nebuvo vienprasmiško požiūrio į pogrindinę jų narių veiklą.
8-ajame dešimtmetyje minėtos vienuolės, prisidėjusios leidžiant „Kroniką“, veikė su kongregacijų vyresniųjų žinia. Kitaip tariant, tai nebuvo kažkoks asmeninis seserų apsisprendimas – viskas derinta su vyresniaisiais.
Bet vėlesniu sovietmečiu, 9-ajame dešimtmetyje, kai pasipriešinimas įgijo didesnį pagreitį, kai kuriose vienuolijose jau kilo tam tikrų įtampų.
„Konkrečiai, mano minėtoje Šventosios šeimos seserų vienuolijoje – spėčiau, ir ne be kišimosi iš išorės, ir vienuoliją globojusių kunigų, ir netgi kai kurių vyskupų, – atvirai pasakoja profesorius. – Manyta, kad seserims vis dėlto nedera taip aktyviai dalyvauti rezistencinėje veikloje ir galbūt reikėtų tokią jų veiklą apriboti. Juk dėl to patraukė valdžios institucijų dėmesį ir dėl tos veiklos jos greičiausiai dažnai nepaisė bažnytinės drausmės, neklausė vyskupų.“
Istoriko teigimu, buvo net kilęs konfliktas – kai kurios Kybartuose kunigui S. Tamkevičiui talkinusios Šventosios šeimos kongregacijos seserys dėl nepalankaus požiūrio į jų veiklą leidžiant „Kroniką“ netgi perėjo į kitą vienuoliją – tapo eucharistietėmis.
Prisidėjo prie „Kronikos“ ir vyrų vienuolijos. Anot A. Streikaus, svarbesnis čia buvo jėzuitų, kuriems priklausė ir S. Tamkevičius, vaidmuo.
„Be abejo, jie savo veiklą taip pat turėjo suderinti su provincijolu – vienuolijos vyresniuoju“, – sako istorikas.
Jo teigimu, tuo metu provincijolu buvo kunigas Jonas Danyla, dirbęs Bijutiškyje, Molėtų rajone. Istorikas mano, kad pats provincijolas labai aktyviai ir neprisidėjo, bet kiti aktyvesni jėzuitų kunigai buvo vieni pagrindinių medžiagos „Kronikai“ tiekėjų. Tarp jų – kunigas Karolis Garuckas, gimęs Ramygalos valsčiuje, Jonas Lauriūnas. Jie, pasak A. Streikaus, minimi ir kaip tekstų autoriai, ir kaip informacijos teikėjai.
Profesoriaus teigimu, po S. Tamkevičiaus arešto 1983 metais jėzuitų vaidmuo leidžiant „Kroniką“ išaugo, nes vyriausiojo redaktoriaus funkcijas jis perleido kitam jėzuitui, pogrindžio kunigų seminariją baigusiam Jonui Borutai.
„Kadangi J. Boruta buvo ir jėzuitų vienuolijos provincijolo padėjėjas, atsakingas už naujų vienuolijos narių ugdymą, galima sakyti, kad vienuolijos įsitraukimas į visą tą veiklą natūraliai padidėjo“, – daro išvadą A. Streikus.
Komentarai
Straipsnio autorei reiktų kai ką pasitikslinti, nes a.a.Onutė niekada nedirbo Linų fabrike, o iš tikrųjų dirbo mechaninių dirbtuvių įrankinėje Linų kombinate S.Kerbedžio g. 21, po to pervadintame į gamybinį susivienijimą „LINAS“, mano a.a. Tėčio vad.pamainoje.Va tokia tiesa :)(