Jonas Surkevičius (2-oje eilėje antrasis iš kairės) su Panevėžio dramos teatro kolektyvu. Apie 1945 metus. PAVB FONDŲ nuotr.

Septyneri metai – visam gyvenimui

Ką prieš septyniasdešimt metų žiūrovai regėjo senojo Panevėžio dramos teatro scenoje, dabar galima J. Miltinio palikimo studijų centre.

Prie anų laikų teatro šlovės daug prisidėjo vos septynerius metus jame išdirbęs ir į sostinę pakviestas scenografas Jonas Surkevičius.

Įsiveržęs į sceną

Jonas Surkevičius (1911–1990) – mažiau žinomas Panevėžio dramos teatro kūrėjas, asmenybė, laiko ir užmaršties tarsi paslėpta tarp gausybės įžymių vardų ir talentų.

Bet jis taip pat buvo vienas iš tų menininkų, kurių dėka Panevėžio teatras tapo garsus, jame rodyti spektakliai pripažinti ypatingais, žiūrovų ir kritikų gerai vertintais.

J. Surkevičiui Panevėžyje buvo lemta gyventi ir kurti neilgai – vos septynerius metus. Bet per tą laiką paliktas pėdsakas buvo toks ryškus, jog minint jo 110-ąsias gimimo metines panevėžiečiai vėl ateina pasigėrėti šio dailininko kūryba.

Juozo Miltinio palikimo studijų centre Algirdo gatvėje atidaryta J. Surkevičiaus scenografijos darbų paroda „Ryškiai įsiveržęs į sceną“. Ji veiks ir visą ateinančių metų sausį.

Jonas Surkevičius. Panevėžys, 1956 metai. PAVB FONDŲ (K. Vitkaus) nuotr.

Parodoje eksponuojami dailininko scenovaizdžių bei kostiumų eskizai, sukurti Juozo Miltinio vadovaujamo Panevėžio dramos teatro spektakliams nuo 1942 metų iki 1949-ųjų.

Kaip sako viena iš parodos rengėjų, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Angelė Mikelinskaitė, eskizus parodai paskolino Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Ekspozicijoje – kostiumų ir dekoracijų eskizai iš tokių spektaklių kaip Luidžio Pirandello „Henrikas IV“, Antano Vienuolio „Prieblandoje“, Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ ir kitų Panevėžio teatre rodytų legendinių pastatymų.

„Dirbti su režisieriumi Juozu Miltiniu jautriam dailininkui nebuvo lengva. Jam teko mokytis nervinės savitvardos bei gebėjimo susikaupti“, – pasakoja A. Mikelinskaitė.

Vis dėlto menininkas sugebėjo ir susitvardyti, ir susikaupti, įsigilinti į esmę – Panevėžio dramos teatre sukurta scenografija atnešė J. Surkevičiui ankstyvą pripažinimą ir šlovę.

Talentingi mokytojai

Panevėžiečiams malonu žinoti, kad vienas iš J. Surkevičiaus mokytojų buvo garsusis kraštietis, skulptorius Juozas Zikaras.

Tik jo pamokos vyko ne Panevėžyje, o Kaune, kur J. Surkevičius gimė, augo ir mokėsi.

Kai būsimasis scenografas 1931–1937 metais su pertraukomis studijavo Kauno meno mokykloje, toje mokykloje dėstė ir iš Panevėžio prieš keletą metų išsikėlęs bei Kaune su šeima apsigyvenęs J. Zikaras.

J. Surkevičiaus mokytojais buvo ir kiti talentingi kūrėjai Adomas Galdikas, Vladimiras Dubeneckis, Stasys Ušinskas.

1937 metais Kauno meno mokyklą sėkmingai baigęs J. Surkevičius įgijo dailininko, teatro dailininko dekoratoriaus specialybę.

1940-aisiais pradėjus steigti periferinius Lietuvos teatrus, pirmąja jo darboviete tapo Šiaulių dramos teatras. Porą metų padirbėjęs Šiauliuose, J. Surkevičius persikėlė į Panevėžį ir pradėjo kurti scenografiją neseniai įsteigtame šio miesto teatre.

„Dirbti su režisieriumi Juozu Miltiniu jautriam dailininkui nebuvo lengva. Jam teko mokytis nervinės savitvardos bei gebėjimo susikaupti.“

A. Mikelinskaitė

Beje, miestas jam nebuvo nepažįstamas – 1937 metais čia jau vyko jaunojo dailininko paroda.

O pradėjus darbus Panevėžyje, viena pirmųjų šio dailininko sukurtų scenografijų – J. Miltinio režisuotam spektakliui „Atžalynas|“ pagal K. Binkio pjesę.

Paskui buvo P. Vaičiūno „Nuodėmingas angelas“ (1942 m.), S. Čiurlionienės „Pinigėliai“ (1943 m.), Moljero „Žoržas Dandenas“ (1947 m.), A. Ostrovskio, I. Solovjovo „Belugino vedybos“ (1949 m.), J. Paukštelio „Audra ateina“ (1949 m.), I. Franko „Pavogtoji laimė“ (1949 m.) ir kt.

Iš viso J. Surkevičius sukūrė scenografijas dvylikai spektaklių.

Tik šiais laikais nedaug jau sutiktume panevėžiečių, mačiusių ir gerai prisimenančių minėtus pastatymus.

Laimė, išliko nuotraukos, scenografijų eskizai, užrašyti prisiminimai, tad ir vėl galima bandyti pažvelgti į anų laikų teatro meną ir tuomet gyvenusių, ir šiuolaikinių žmonių akimis.

Reginys nenuvilia – dailininko kurta iškalbinga scenografija būtų tinkama ir dabartiniam teatrui.

Juozo Miltinio palikimo studijų centre eksponuojami Jono Surkevičiaus scenovaizdžių bei kostiumų eskizai, sukurti Juozo Miltinio vadovaujamo Panevėžio dramos teatro spektakliams nuo 1942-ųjų iki 1949 metų. P. ŽIDONIO nuotr.

Dainų švenčių dailininkas

Panevėžį talentingasis scenografas paliko 1949 metais – jo laukė tolesnė karjera sostinėje.

Pastebėtas, įvertintas ir pakviestas jis Lietuvos valstybiniame dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras) vyriausiuoju dailininku dirbo iki 1973-iųjų.

Didžiulėje šio teatro erdvėje J. Surkevičius sukūrė scenovaizdžius daugiau kaip 60 spektaklių. Tarp geriausių minimi Balio Sruogos „Apyaušrio dalia“, Fridricho Šilerio „Marija Stiuart“, Tenesio Viljamso „Orfėjas nusileidžia į pragarą“, Milano Kunderos „Raktų savininkas“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Vinco Krėvės „Skirgaila“, Karelo Čapeko „Makropulo receptas“ ir kt.

Tačiau ir dirbdamas Vilniuje J. Surkevičius nepamiršo Panevėžio, po keleto metų sukūrė scenografiją dar trims Panevėžio dramos teatro spektakliams.

P. ŽIDONIO nuotr.

Talentingas dailininkas bendradarbiavo ne tik su režisieriumi J. Miltiniu. Vėliau jam teko dirbti ir su garsiausiais režisieriais Romualdu Juknevičiumi, Vytautu Čibiru, Juozu Rudzinsku, Henriku Vancevičiumi, Kazimiera Kymantaite.

Tačiau ir su J. Miltiniu ryšys nenutrūko – J. Surkevičius akvarele nutapė ir 1987 metais panevėžiečiui režisieriui dovanojo jo portretą.

„Šis Jono Surkevičiaus tapytas Juozo Miltinio portretas ir dabar puošia Maestro namų svetainę“, – rodo A. Mikelinskaitė.

Iš Panevėžio išvažiavęs dailininkas kūrė ne tik teatro scenai – jis apipavidalino ne vieną šventinį renginį, buvo Lietuvos dainų švenčių dailininkas, tapė aliejumi portretus.

1959–1966 metais J. Surkevičius buvo Lietuvos dailininkų sąjungos teatro dailininkų sekcijos pirmininku. 1959 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, o 1971 m. – liaudies dailininko garbės vardas.

Menininkas mirė 1990 metų spalio 1-ąją Vilniuje.

P. ŽIDONIO nuotr.

Antrasis teatro istorijoje

„Jonas Surkevičius buvo antrasis Panevėžio dramos teatro dailininkas“, – pasakoja parodos rengėja ir prisimena patį pirmąjį garsiojo teatro dailininką.

Juo buvo Liudas Vilimas – ateinančiais 2022 metais sukaks 110 metų nuo jo gimimo.

Iš Mažeikių krašto, kaip ir J. Miltinis, kilęs L. Vilimas 1935 metais baigė Kauno meno mokyklą. Tą pačią kaip ir J. Surkevičius. Be abejo, jų abiejų meniniam skoniui formuotis įtakos turėjo ir bendras gyventas laikmetis, ir tos pačios mokyklos pedagogai, bendruomenė.

Tačiau tolesnis L. Vilimo kelias pasuko kitur – jaunuolis išvyko į Vakarus ir nuo 1938 studijavo Vienos dekoratyvinės dailės akademijoje.

Grįžęs į Lietuvą, jau europietiškos dvasios įkvėptas, 1940 metais kartu su režisieriumi J. Miltiniu įsteigė Panevėžio dramos teatrą, buvo pirmasis jo scenografas.

P. ŽIDONIO nuotr.

Menotyrininkės doc. dr. Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės išsakyta nuomonė, jog dailininko Liudo Vilimo misija Panevėžio dramos teatre yra reikšminga, bet kartu ir mįslinga.

Modernus, spalvingo prancūziško art deco stiliaus menininkas atvyko į Panevėžį kartu su novatorišku režisieriumi ir tapo šio miesto naujojo teatro įkūrėju, pirmuoju šio teatro direktoriumi, pirmojo spektaklio N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ dailininku, svarbiausiu Juozo Miltinio sumanymų bendraautoriu.

Bet šio kūrėjo karjera Panevėžio dramos teatre tuo ir baigėsi – daugiau čia jis nebedirbo. Pirmajam dailininkui pasitraukus, darbą pradėjo J. Surkevičius.

O L. Vilimas 1947 metais emigravo į JAV. Ten dirbo vitrinų dekoravimo srityje, kūrė knygų iliustracijas, teatro dekoracijas, tapybos darbus, pašto ženklus. Mirė jis Klivlande 1966 metų rugpjūtį.

P. ŽIDONIO nuotr.

Be tuščių efektų

Menotyrininkai atkreipia dėmesį, jog J. Surkevičius atsiskleidė kaip modernaus mąstymo dailininkas. Įvairių žanrų spektaklių scenografijos kūrėjas išsiskyrė taupia plastine kalba, jautria dramos interpretacija.

Jis visada pabrėždavo, koks svarbus teatro mene yra supratimas, glaudus ryšys tarp režisieriaus ir dailininko – tik bendras ir darnus darbas gali garantuoti spektaklio sėkmę.

J. Surkevičius vengė tuščių efektų, nereikalingų išsišokimų, galinčių atitraukti žiūrovų dėmesį nuo spektaklio esmės.

Beje, šis dailininkas niekada neatsisakydavo padėti ir mėgėjų teatrams, kūrė scenografijas Alytaus, Jurbarko, Anykščių ir kitų miestų mėgėjų teatrų režisierių prašymu. Vis stengdavosi patarti, mokė, kaip mažoje kultūros namų scenoje pasinaudoti charakteringomis detalėmis.

P. ŽIDONIO nuotr.

Artimiausia J. Surkevičiui buvo nacionalinė dramaturgija. Jis jautė ir gebėjo subtiliai perteikti lietuviško peizažo romantiką, buitį, sceninio kostiumo charakteristikas.

Jam buvo svarbu ir koks ateityje bus Lietuvos teatras, tad domėjosi jaunų scenografų rengimu aukštojoje mokykloje. Taip pat apgailestaudavo, kad niekur nerengiama nauja butaforininkų ir kitų teatro specialistų karta.

Pats J. Surkevičius niekada nedirbo atmestinai. Sakoma, kad jis ilgai galėdavo stovėti prie molberto, kol pradėdavo formuotis ir atsirasdavo pirmieji būsimojo spektaklio vaizdo kontūrai.