-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Tikrai nejaučiu, kad šneku kaip nors įdomiai ar kitaip nei visi. Tad net pats dažnai nusistebiu, kodėl man ką pasakius kiti juokiasi“, – rimtu tonu, bet ir šįkart su šelmiškom kibirkštėlėm akyse sako seniūnas.
Nereikia nė klausti, ar V. Šležas pats jaučia turįs humoro jausmą. Žinoma, ir jaučia, ir žino, kad yra apdovanotas šmaikščiu žodžiu. Ir tikėtina, kad pačiam smagu džiuginti savuoju sąmoju kitus. Seniūno smagus žodis, pakylėtas tonas skamba tuomet, kai viskas gerai einasi. Matydamas, kad reikalai griūva, o susitarti nepavyksta, V. Šležas neslepia, kad jo humoras tampa sarkazmu, o pats – kandžiu žmogumi. Tačiau tokiu būti, kąsti, smogti, gelti žodžiu jam tikrai nepatinka.
„Noriu savo gebėjimus, o ir savąją vertę įrodyti darbais, ne kautynėmis, kad ir žodinėmis“, – tvirtina seniūnijos vadovas.
Paįstrys V. Šležui – savotiškas kelio vidurys tarp jo gimtųjų namų Pasvalio rajone, ant Lėvens kranto esančiame Levaniškio kaime, ir dabartinių Panevėžyje. Hidrotechnikos mokslus Kaune išėjęs seniūnas neslepia, kad tada, kai buvo pasvališkis moksleivis, kūrė eiles ir rašė straipsnelius Pasvalio laikraščiui. Ir svajojo apie žurnalistiką. Bet tuomet, prieš 40 su trupučiu metų, žurnalistikos studijas Vilniaus universitete šturmavo pirmūnai, o jo vidutiniški pažymiai leido rinktis hidrotechniką.
„Hidrotechnika yra itin įvairiapusis mokslas, apimantis ir melioraciją, ir užtvankų, siurblinių, tiltų statymą, laukų drėkinimą, ir kelių tiesimą, pagaliau ir pastatų statybą“, – iš ko susideda jo turima specialybė, paaiškino V. Šležas. Kadangi studijos tikrai sunkios, stojančiųjų studijuoti nebuvo daug, tad Pasvalio vidurinę baigusiam vaikinui įstoti pavyko.
„Gal būčiau ir nesugalvojęs stoti, o mano gyvenimas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos. Kažkodėl daugybę metų lankydamas mokyklą nesuvokiau, kam reikia mokytis. Mokymasis atrodė kažkokia nereikalinga prievarta, kuriai reikia priešintis“, – dabar stebisi V. Šležas.
Vertimui mokytis priešinęsis mokytojams laidomomis replikomis, jo manymu, gana sąmojingomis, o už jas pedagogai atsilygindavę pastabomis pažymių knygelėje. Protestuodamas prieš griežtą mokyklos tvarką, neklaužada moksleivis specialiai vėluodavęs į pamokas. Pavėlavus – vėl pastaba. Ir dar gaudavo pastabų, kad būdamas paauglys pradėjo rūkyti.
„Turiu prisipažinti, kad ir rūkiau, ir mokytojus erzinau visų pirma dėl to, kad norėjau patikti mergaitėms. Būdavo, metu kokią frazę ir žiūriu, ar man patinkanti panelė šypsosi. Nesišypso – maivausi toliau“, – mokyklos metus prisimena seniūnijos vadovas.
V. Šležas svarsto, kad į protą jį atvedė besimokant paskutinėje klasėje į jų mokyklą paskirtas ką tik aukštąją mokyklą baigęs fizikos mokytojas, pavarde Ūža. Seniūnas nepamena šio pedagogo vardo, nežino ir jo likimo, tačiau mena reikšmingą pokalbį, prisimena, kaip tas jaunas vyras paaiškino, kad vyrą puošia ne laidomos replikos, kad ir kaip šauniai jos beskambėtų, o geri darbai, valia, tikslo turėjimas ir ėjimas jo link. Seniūnas džiaugiasi, kad būdamas jaunuoliu šio mokytojo paklausė, surimtėjo, kibo į knygas ir paskutiniais mokslo metais stengėsi išmokti tai, ko nesimokyta laiku.
„Tada norėjau numirti iš sarmatos. Bet nenumiriau. Ir nei uošviai, nei manoji Laura manęs nepaniekino, nepasišaipė, tad dabar turiu pačią geriausią, kokių tik būna pasaulyje, žmoną.“
V. Šležas
Daug mokytis jam teko ir įstojus į tuometę Žemės ūkio akademiją studijuoti hidrotechnikos. Beje, vis tiek rasdavo laiko ir futbolo treniruotėmis. V. Šležas juokiasi dabar esantis bene pats aistringiausias futbolo ir dar krepšinio varžybų žiūrovas Panevėžyje, nepraleidžiantis ar bent jau labai besistengiantis nepraleisti nė vienų mieste vykstančių rungtynių.
„Man taip patinka futbolas, kad net pamatęs kur nors daugiabučio kieme kamuolį spardančius vaikinukus, sustoju ir gėriuosi jų žaidimu, analizuoju jį“, – sako V. Šležas.
Seniūnas šypteli, kad vaikinų žaidimą stebi tol, kol šie patys įtartinai pradeda žvilgčioti į nepažįstamą į juos žiopsantį dėdę.
Anot V. Šležo, krepšinis ir futbolas teikia iškrovą, skatina mąstyti, analizuoti, svarstyti, kaip buvo galima sužaisti geriau, taip pat ir įkrauna geromis emocijomis, kuria žiūrinčiųjų vienybę.
„Anksčiau visa tai bandydavau įrodyti žmonai, kai ši mane kviesdavo kur nors į teatrą, o aš ją – į rungtynes. Beje, jai irgi sunkiai pavykdavo man įrodyti vaidinimų ar koncertų naudą“, – šypsosi seniūnas.
Jis džiaugiasi, kad su žmona pavyko rasti susitarimą. Dabar ji į teatrus eina be sutuoktinio, o šis į varžybas irgi traukia vienas.
V. Šležas prisipažino, kad ne vien žiūri varžybas, bet neretai už jas stato loterijoje. Sako, kad dar nėra loterijos išlošęs, bet pastačius vieną ar kitą sumą, būna įdomiau stebėti sportininkų kovas.
V. Šležo žmona Laura – buhalterė. Gyvena jiedu drauge jau 35-us metus, užaugino dvi dukras – Eglę ir Gintarę.
„Reikia pasitikėti vienas kitu“, – atsako seniūnas, paklaustas, ko reikia, kad pora gražiai tiek išgyventų.
Ir priduria, kad abu sutuoktiniai turi būti verti pasitikėjimo. Jis pasidžiaugė, kad jiedu su žmona nėra vienas kito pasitikėjimo apvylę, ir ne be pasididžiavimo atsakė, kad sutuoktinė jam suteikia galimybių būti vyru. Už tokį pasitikėjimą Virginijus atsilygina rūpesčiu.
V. Šležas iki skausmo prisimena savo pirmąją kelionę pas būsimuosius uošvius į Utenos rajoną. Sako, uošvę visų pirma gerokai nustebinęs tuo, kad, mamos pamokytas, puolė jai bučiuoti rankos. Šioji buvo ką tik pamelžusi karvę, tad kiek sutriko. O tuomet jaunam Virginijui patiko pienu kvepiančios rankos.
Po to būsimų uošvių namuose buvo švęstas kermošius – šventė jį grįžę iš bažnyčioje vykusių atlaidų. Būsimą žentą taip pat būsimoji uošvė pamylėjo į lėkštė įdėjusi troškintą kalakuto kaklą. Šakute jo bestas kaklas išsprūdo iš lėkštės, jį gaudydamas jaunas vyras į vienos iš tetulių sterblę išvertė vyno butelį. Bet didžiausias konfūzas buvo tada, kai būsimieji uošviai svečius panoro pavaišinti jo atvežtais saldainiais. Tai buvo saldainių dėžutė, kaip vėliau paaiškėjo, jau praimta, o vėliau vėl gražiai supakuota jo bendrabučio kambariokų. Šie ne tik atidarė dėžutę, bet pasivaišino ir joje buvusiais saldainiais, liko jų gal tik pusė.
„Tada norėjau numirti iš sarmatos. Bet nenumiriau. Ir nei uošviai, nei manoji Laura manęs nepaniekino, nepasišaipė, tad dabar turiu pačią geriausią, kokių tik būna pasaulyje, žmoną. Gyvename su ja taikoje ir ramybėje“, – patikino seniūnas.
Seniūno gyvenime ne darbo dienų nedaug. Netgi savaitgaliais paprastai tenka dalyvauti pačiuose įvairiausiuose renginiuose.
„Per tuos renginius praradau kone visus draugus“, – pasiguodė V. Šležas.
Į svečius pas draugus savaitgaliais kviečiamam nesyk teko aiškinti, kad dalyvauja įvairiose seniūnijos šventėse ir atvykti negali. Kai draugai pasisiūlydavo atvykti pasisvečiuoti, jam vėlgi tekdavo atsiprašinėti, kad bičiulių negali priimti, privalu būti renginy.
„Taip po trečio siūlymosi man draugų nepriėmus, šie nustojo siūlytis, o nelankydami vieni kitų tolstame, ryšiai silpsta“, – atsidūsta V. Šležas.
O jau kai suranda laiko, žmoną, dukteris sodinasi į automobilį ir visi važiuoja ilsėtis. Poilsiu tampa pati jų kelionė.
„Su malonumu mėgstu pavairuoti per dieną po 800 kilometrų, man patinka pro šalį lekiantys vaizdai, gėriuosi jais, ilsiuosi, o vairavimas manęs nė kiek nevargina. Džiugu, kai šalia – patys man artimiausi, mylimiausi, brangiausi žmonės“, – šiltai kalba seniūnas.
Jis džiaugiasi taip su šeima apvažiavęs arčiausiai Lietuvos esančias šalis, gėrėjęsis tenykšte gamta, architektūra. O štai važiuoti į organizuotas ekskursijas su žmonių grupėmis V. Šležas sako nemėgstantis. Juokauja, kad jam patinka pačiam valdyti situaciją.
Beje, tėčio „Žiguliuku“ jam teko keliauti nuo pat vaikystės. Tėtis taip pat mėgdavo vairuoti, tad po Lietuvą ir Latviją išvežiojo savo šeimą. O šeima – tėtis, mama, būsimasis seniūnas ir dešimčia metų jaunesnė jo sesutė. Seniūnas džiaugiasi turėjęs puikią, įspūdžių kupiną vaikystę ir labai mylinčius tėvus.
Iki tapo seniūnu, V. Šležas dirbo hidrotechniko darbą Kaune, po to ir Panevėžyje, kur gyventi atvyko su šeima. Kažkada troškęs būti kauniečiu, bet nesutikęs iš darbovietės imti mažesnio kaip trijų kambarių buto, o belaukiant tų kambarių, pasikeitė laikai, niekas butų nebedalijo, tad jis liko be stogo virš galvos. Tuomet nutarė, kad lengviau išgyventi bus Panevėžyje, čia ir atvažiavo. Dabar Šležų šeima Aukštaitijos sostinėje turi namą, o seniūnas neslepia labai mėgstantis po darbų atsipūsti, pavyzdžiui, retindamas darže žmonos pasėtas morkas. Taip pat jam patinka meistrauti, tvarkyti buitį.
„Manau, kad meistrą tiems darbams pasisamdyti būtų bent kelis kartus pigiau. Bet man svarbu, kad ir pačiam pavyksta iš kelinto karto gerai padaryti, patinka, kad pats tai gebu“, – svarsto V. Šležas.
Į rajono istoriją jis turėtų įeiti kaip pirmas naujai įsteigtos Paįstrio seniūnijos vadovas. Šios seniūnijos gyvavimo pradžia 2010-ieji, ji įkurta atriekus dalį teritorijos nuo Panevėžio seniūnijos. Laimėjęs konkursą, jai vadovauti V. Šležas atėjo prieš tai dirbęs Panevėžio rajono savivaldybėje. Su seniūnais iki tol nemažai sprendęs ūkinių reikalų, seniūno darbą bent kiek išmanęs ar bent jau numanęs, koks tai darbas.
„Ūkinius seniūnijos reikalus spręsti nėra sunku. Sunku tada, kai bandai žmogų padaryt žmogum“, – daro išvadą V. Šležas.
Anot jo, padaryti žmogų dažniausiai tenka tada, kai reikia išvaduoti jį nuo kvaišalų priklausomybių. Kaip patį skaudžiausią gyvenimo etapą seniūnas prisimena prieš keletą metų jam tekusią būtinybę iš geriančių šeimų paimti vaikus.
„Išvežus į saugią aplinką vaikus dar turbūt mėnesį galvodavau, ką jie išgyveno, kaip jautėsi tada, vežami, ir kaip jaučiasi dabar“, – prisipažino seniūnijos vadovas.
Tai jo iniciatyva Panevėžio rajone imta teikti medicininę pagalbą priklausomiems žmonėms, už rajono biudžeto pinigus jie gydomi nuo alkoholizmo. Visų išgydyti nepavyksta, tačiau seniūnas džiaugiasi ir tuo, kad bent kurį laiką jiems sekasi negerti. Ne be seniūno pagalbos vienai taip pat priklausomybių turėjusiai seniūnijos gyventojai odontologijos gydykla savo lėšomis sudėjo dantis. Dabar ši išskirtinai gražius dantis turinti, graži moteris gyvena blaivų gyvenimą.
„Kai ėmiau vadovauti Paįstrio seniūnijai, iš tuomet dirbusių seniūnų buvau įgijęs mažiausiai valstybės tarnautojo stažo, o ir amžiumi buvau kone jauniausias. Dabar, po 11-os seniūnystės metų, esu vienas iš vyriausių ir amžiumi, ir vadovavimo stažu“, – prisipažįsta V. Šležas.
Seniūnas neslepia, kad norėtų būti kantresnis, kad jam reiktų dar augti ir keistis tiek, jog taptų kritiškesnis, mažiau tikėtų pažadais, kurie toli gražu ne visuomet vykdomi.
„Ir iš savęs, o ir iš kitų reikalauju greito rezultato. Bet greitas rezultatas – ne visuomet geras. Greitą darbą dažnai reikia perdaryti“, – sutinka seniūnas.
Tiesa, kitados jam pavyko greitai mesti rūkyti, o rūkė nuo paauglystės. Numetė cigaretę – ir daugiau neberūko. Taškas.
Nuo šiol V. Šležas žada susiimti ir pradėti tramdyti save tam, kad dirbtų lėčiau, ramiau, taip pat mažiau ragintų ir kitus. Tik šmaikštauti, sakė, nesiliaus.
Komentarai
-
- Aš
- 10:46 2021.07.12
Rodyti visus komentarus (1)Kaip morkas retina, straipsnis didziausias. O kur Paįstrio kaime vanduo? Mes gyvenam be vandens. Nei nusimaudyti, nei nuo karscio apsiginti. Indai ir rubai issiplauti, iššūkis. Gal galite seniūne kaip nors pagelbeti?