-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar ir šiandien jais tebegroja jaunieji panevėžiečiai – Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos tautinių instrumentų orkestras.
Be ritmo, be muzikos žmonija negyveno niekada. Net pačiais seniausiais laikais, kai dar nieko naudingo nebuvo išrasta, mušamųjų ar pučiamųjų garsai, kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje jau skambėdavo.
Paprašytas prisiminti senuosius savojo krašto liaudies instrumentus, dažnas paminės skudučius – jie asocijuojasi su tolimos praeities muzika.
Prisimins ir birbynę, lumzdelį, kankles, gal dar skrabalus, ir bus visiškai teisūs – jais kadaise muzikinius garsus išgaudavo tolimi protėviai.
Dabar visais šiais instrumentais grojantis ir kitus to mokantis muzikantas panevėžietis Vidas Klišys patikslina, jog ir skudučiai, ir birbynė vis dėlto skiriasi nuo senųjų tradicinių – dabartiniai jau patobulinti, pritaikyti platesniam diapazonui, įvairesnėms melodijoms.
„Vienas populiariausių pučiamųjų lietuvių liaudies instrumentų – skudučiai nuo senųjų skiriasi ir derinimu. Anksčiau jie būdavo derinami žirniais, akmenukais, dabar to nebereikia – derinama instrumento kamščiu“, – pasakoja Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos mokytojas V. Klišys.
Panevėžyje dar visai neseniai buvo itin išaugęs susidomėjimas skrabalais – nemažai mokinių norėjo mokytis groti šiuo tradiciniu lietuvišku mušamuoju instrumentu. P. Židonio nuotr.
Senieji skudučiai, dažniausiai gaminti iš laukuose randamų tuščiavidurių augalų, nebuvo rišami tarpusavyje. Jais, atskirais vamzdeliais, grodavo kelių atlikėjų grupė.
Senovėje skudučius dažniausiai pūsdavo vyrai. Vasarą skudučiuodami sutartines jie pėsčiomis keliaudavo iš kaimų į miestelio turgus.
Anksčiau skudučiais nieko kito ir nebuvo galima atlikti – tik sutartines. Žiemą tos sutartinės skambėdavo susirinkus į trobą vakaroti.
Dabartiniais, patobulintais, dažniausiai gaminamais iš medžio – uosio ar klevo, galima pasiekti daug daugiau, skudučiais galima atlikti net ir šiuolaikišką populiariąją muziką, ir klasikos kūrinius.
Daug instrumentų įvaldęs mokytojas Vidas Klišys yra didžiausias birbynės – pučiamojo lietuvių liaudies muzikos instrumento – gerbėjas. P. Židonio nuotr.
Senaisiais lietuvių liaudies instrumentais tebegroja Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos tautinių instrumentų orkestras.
Šiame orkestre yra ir skudutininkų grupė, suteikianti atliekamiems kūriniams išskirtinę spalvą.
Beveik prieš 40 metų įkurtam orkestrui vadovauja mokytojai ekspertai Jolanta Virginija ir Vidas Klišiai.
Be skudučių, orkestre dar skamba kanklių, birbynių, lumzdelių, skrabalų balsai.
Orkestro vadovas V. Klišys sako, kad susidomėjimas skrabalais prieš kurį laiką buvo labai išaugęs, nemažai mokinių norėjo mokytis groti šiuo tradiciniu lietuvišku mušamuoju instrumentu.
„Ypač po to, kai skrabalų virtuozas Regimantas Šilinskas, beje, panevėžietis, su savo instrumentu rengdavo pasirodymus mokyklose. Dabar susidomėjimas kiek priblėsęs, bet norinčiųjų mokytis tebėra“, – pasakoja mokytojas.
Daugelis šio instrumento muziką girdėjo ir matė, kaip skrabalai atrodo.
Tai ant rėmo sukabinti įvairaus dydžio trapecijos formos mediniai loveliai su viduje įtaisytomis medinėmis kabančiomis šerdelėmis. Skrabalą judinant šerdelė barbena į lovelio sieneles, kurios ir skleidžia garsą.
„Tokius skambančius medinius lovelius piemenys kadaise kabindavo karvėms po kaklais. Kad girdėtų, kur jos nuklysta. Metaliniai varpeliai kalnuose ganomoms karvėms kabinami Austrijoje, o Lietuvoje būdavo štai tokie – mediniai. Kai išradingesni piemenukai susidėlioję kelis tuos lovelius ir pradėję pagaliukais juos mušti išgavo muziką, tai ir buvo instrumento pradžia“, – pasakoja mokytojas.
Skrabalai nuolat buvo tobulinami.
Atsiradus instrumentui, sakoma, ir jaunimo suėjimuose netrukus juo pagrodavo. Tik senųjų skrabalų išgaunamų garsų būdavo gerokai mažiau – dabar naudojami jau 27 suderinti garsai.
Daug instrumentų įvaldęs mokytojas V. Klišys yra didžiausias birbynės – pučiamojo lietuvių liaudies muzikos instrumento gerbėjas.
Senoji birbynė nuo dabar naudojamos skiriasi ir derinimu, ir galimybėmis. Tokios muzikos, kuri birbynėmis atliekama dabar, su senosiomis nebūtų įmanoma pagroti – instrumentu pavykdavo atlikti tik nesudėtingus kūrinius.
Birbynės pradžia taip pat siejama su piemenukų išradingumu ir jų noru muzikuoti.
Laikui bėgant, galimybėms plečiantis, klasikiniams instrumentams, tokiems kaip klarnetas, darant įtaką, birbynė keitėsi, tapo sudėtingesnė ir dabar naudojama atliekant profesionaliąją muziką.
Dabartinės birbynės gaminamos iš medžio ir gali būti net trijų kategorijų.
Rokiškyje gimęs V. Klišys apie grojimą birbyne nuo vaikystės tikrai nesvajojo, bet muzikuoti norėjo, tad pradėjo lankyti muzikos mokyklos akordeono klasę.
Vėliau buvo tuometė Juozo Švedo pedagoginė mokykla Panevėžyje ir toliau tęsiamos akordeono studijos. Bet dar pasirinkta ir birbynė.
„Patiko šio instrumento skambėjimas ir jo galimybės“, – sako muzikos pedagogas, iš pradžių nė negalvojęs savo tolesnio kelio susieti būtent su birbyne.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau instrumentas tapo savas, tad siekdamas aukštojo išsilavinimo įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir gilino žinias bei gebėjimus birbynės klasėje.
Baigęs mokslus ir atvažiavęs į Panevėžį, V. Klišys iš karto tapo miesto muzikinio gyvenimo dalimi – grojo garsiajame „Ekrano“ dainų ir šokių ansamblyje, kituose kolektyvuose, vadovavo muzikos mokyklos kolektyvo „Pynimėlis“ muzikantams, pradėjo dėstyti ir iki šiol tebedirba B. V. Kutavičiaus muzikos mokykloje.
V. Klišys moko groti ne tik birbyne, bet ir skrabalais, skudučiais, lumzdeliu ir kitais instrumentais.
Dar vieno lietuviško instrumento – lumzdelio – atsiradimas taip pat siejamas su piemenimis. Šiuo iš karklo išdrožtu instrumentu būdavo pritariama raliavimams, dainoms, grojama šokiams.
V. Klišys sako, kad būsimiems muzikantams, ketinantiems rinktis senuosius tradicinius muzikos instrumentus, neturėtų kilti klausimas, sunku ar lengva jais išmokti groti.
„Tik prie lūpų pridėjus ar lazdele pamušus instrumentą iš karto muzikos nebus – kaip ir visur, taip ir čia reikia įdėti darbo, turėti kantrybės ir mokytis“, – sako liaudies instrumentų muzikos puoselėtojas ir primena, jog svarbiausia norėti išmokti ir nenuleisti rankų, jeigu ir nepasiseka.
Su darbu, kantrybe ir ritmo jautimu įmanoma suvaldyti bet kokį instrumentą.
Senaisiais lietuvių liaudies instrumentais tebegroja prieš keturias dešimtis metų įkurto Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos tautinių instrumentų orkestro jaunieji muzikantai. V. Klišio asmeninio archyvo nuotr.
Senųjų tradicinių instrumentų, be jau minėtų, būta ir yra gerokai daugiau. Visų pirma, žinoma, kanklės, kurios vertos atskiro pasakojimo.
Kaip senosios kanklės ir kiti senieji originalūs instrumentai atrodo, galima pamatyti apsilankius Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Viena muziejuje veikiančios etnografinės ekspozicijos dalis taip ir vadinama – „Muzikinė dėžutė“, o joje eksponuojami unikalūs XIX–XX a. liaudies instrumentai.
Muziejuje išvysite įvairiausių molinių švilpynių, lumzdelių, daudyčių ir kt.
Yra ir pučiamųjų ragų kolekcija, tarp jų ir ožragis – etnografinis instrumentas, pagamintas iš ožio rago.
Ožragiui pūsti reikia didelės jėgos, užtat garsas yra labai stiprus, toli girdėti.
Instrumentas iš ožio rago taip pat piemenų, o dažniausiai jų vyriausiojo – kerdžiaus būdavo naudojamas.
„Muzikinėje dėžutėje“ taip pat yra ir keturstygės aukštaitiškos kanklės, ir garsaus krekenaviškio meistro Stanislovo Rudžio pagamintos daugiastygės kanklės, ir rankų darbo armonikos.
„O dar turime ypatingą, niekur kitur neišsaugotą eksponatą – dviejų šimtų metų būgną, suveržtą gyvūnų kaulais“, – sako Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė.
