P. Židonio nuotr.

Senieji Berčiūnai – ant aukso gyslos

Skaitytojo pasiūlyta tema

Nors sunku patikėti, tačiau mineralinio vandens versmėmis gali pasigirti ne tik Druskininkai ar Likėnai, bet ir senieji Berčiūnai Panevėžio rajone.

Laukus laisto mineraliniu vandeniu

Iš sovietmečiu čia suplanuoto statyti didžiulio sveikatingumo komplekso dabar beliko prisiminimai ir geologų atrastas mineralinio vandens gręžinys. Vietos gyventojai neslepia pasipiktinimo, kad tokie gamtos turtai neprižiūrimi – iš prakiurusio gręžinio srūvantis itin vertingas ir gausus mineralų vanduo semia laukus.

Daukniūnuose gyvenantis Antanas Alšauskas pasakoja mėgstantis pavaikštinėti po apylinkes. Vos du kilometrai nuo jo namų, senuosiuose Berčiūnuose, tebėra dar sovietmečiu įrengtas mineralinio vandens gręžinys. Iš po žiemos gręžinio konstrukcijos pradėjo leisti vandenį – didžiulė pieva paskendo mineralinio vandens jūroje. Nors dabar vanduo nuslūgo, iš gręžinio ir toliau srovena mineralinis.

„Tai ne šiaip vanduo, o mineralinis! Man tiesiog skauda širdį matant, kaip švaistomas toks vertingas žemės turtas. Jau du dešimtmečius tas gręžinys ten yra, bet niekam nerūpi. Ne taip seniai vaikštinėjau toje vietoje – vanduo šniokščia visu smarkumu. Panašu, kad vamzdis labai senas, paveiktas korozijos, o žiema jį sugadino“, – apgailestauja A. Alšauskas.

Likti be druskos – ne bėda

Prieš keletą metų taip pat buvo kilusi panaši bėda, jis pats mynė takus ir į Panevėžio rajono savivaldybę. Šioji teisinosi niekuo pagelbėti negalinti, nes gręžinys priklauso privačiam asmeniui. Visgi mineralinio vandens versmės buvo sutvarkytos.

„Anksčiau bandžiau ne kartą eiti į Panevėžio rajono savivaldybę, kad tvarkytų gręžinį, bet vis sulaukdavau atsakymo, kad tai privati žemė, ji negali nieko padaryti. Bet juk gręžiniu atitekantis mineralinis vanduo turėtų priklausyti valstybei. Gaila, kad vertingas vanduo pilamas tiesiog ant laukų“, – kalbėjo A. Alšauskas.

Daukniūniškis juokauja, kad vietiniai jeigu ir pritrūktų druskos, nebūtų bėda – iš gręžinio bėga toks sūrus vanduo, kad galima būtų ir mėsą marinuoti. Tiesa, savo išvaizda jis visai nevilioja – vietoj visiems įprastos spalvos šis vanduo vario atspalviais nudažęs net šulinio rentinius bei aplink esančią pievą.

Sovietmečiu geologai atrado, kad ir Panevėžio rajone, senuosiuose Berčiūnuose giliai po žeme yra mineralinių vandenų versmės. P. Židonio nuotr.

Ne prasčiau nei Likėnuose

Senuosiuose Berčiūnuose gyvenantis buvęs Panevėžio rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas pamena, kad mineralinio vandens gręžinys buvo iškastas sovietmečio pabaigoje, mat čia išties planuota statyti didžiulį sveikatingumo kompleksą.

„Šis mineralinio vandens gręžinys atsirado tik todėl, kad Berčiūnuose buvo suplanuotas didžiulis sveikatingumo kompleksas. Dabar tai legenda, kuriai nebuvo lemta virsti tikrove.“

P. Žagunis

Geologai nustatė, kad aplink senuosius Berčiūnus požeminiuose sluoksniuose yra vandens, kurio sudėtis labai panaši į Likėnų kurorto mineralinių vandenų.

„Kiek man žinoma, šio gręžinio gylis virš kilometro. Po visų privatizacijų gręžinys buvo užkonservuotas, bet per tiek metų jo inžinerinė būklė tikriausiai pablogėjo. Patys vietiniai šio vandens nevartoja. Tai gydomasis vanduo, labiau tinkamas įvairioms vonios procedūroms, o ne gerti. Nors gal jį praskiedus išeitų puikus geriamasis mineralinis vanduo“, – svarsto V. R. Gritėnas.

Grandiozinis projektas

Pasak buvusio politiko, Berčiūnai visuomet garsėjo kaip kurortas. Nuostabi Sanžilės pakrantė, pušynai, grynas oras bei atrastos mineralinio vandens versmės lėmė, kad sovietmečiu čia buvo suplanuota įkurti didžiulį – apie 500 vietų sveikatingumo kompleksą – neįgaliųjų reabilitacijos centrą.

1987 m. pradėtas statybas planuota užbaigti per dvejus metus: į senuosius Berčiūnus atvestos dujos, išasfaltuotas kelias per mišką, vedantis į būsimą sveikatingumo kompleksą.

Netrukus iškilo ir du gyvenamieji pastatai bei pagalbinės patalpos. Taip pat suplanuotos tilto statybos.

„Tai turėjo būti didžiulis kompleksas, statomas už Maskvos pinigus. Planuota, kad žmonės čia gydytis važiuotų iš visos Sovietų Sąjungos. Tais laikais buvo toks žemės ūkio darbuotojų poilsio įstaigų susivienijimas, kuris už sukooperuotas lėšas pastatė sanatorijas Birštone ir Palangoje. Panašus gydymo centras buvo pradėtas statyti ir Berčiūnuose“, – pasakojo V. R. Gritėnas.

Neišnaudota galimybė

Unikalaus sveikatingumo centro Panevėžio pašonėje nespėta įrengti. Anot V. R. Gritėno, prasidėjus atgimimui, statybos sustojo, nors didelė dalis darbų jau buvo padaryta.

Pasak berčiūniečio, prieš tolesnes statybas buvo rengiami net piketai – prieš tokio sveikatingumo centro atsiradimą stojo ne tik gyventojai, bet ir vietos politikai. Baimintasi, kad privažiuos daug rusų, kurių dalis čia gali ir apsigyventi. Galop sveikatingumo centro idėjos atsisakyta, o žemė ir joje esantis gręžinys privatizuotas. V. R. Gritėno žiniomis, mineralinių vandenų gręžinį buvo bandyta parduoti, bet nesutarus dėl kainos sandoris neįvyko.

„Buvo ieškoma įvairiausių priežasčių, kad toks centras neatsirastų, o trūko tiek nedaug, kad sveikatingumo komplekso statybos būtų baigtos. Berčiūnai buvo ideali vieta tokiam kurortui. Gaila, kad turime tokį turtą, bet jo taip ir nepanaudojome“, – sakė V. R. Gritėnas.

Į privačią nuosavybę nesikiša

Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis teigė, kad tai vienintelė jam žinoma vieta Panevėžio rajone, kur teka mineralinis vanduo. Ar šiame krašte daugiau kur yra tokių gamtos turtų, galėtų atsakyti tik geologiniai žvalgomieji tyrimai.

„Reikia atlikti žvalgybą, gal vietų, kur Panevėžio rajone yra mineralinio vandens, yra daugiau. Bet niekas tuo neužsiima. Šis gręžinys atsirado tik todėl, kad Berčiūnuose buvo suplanuotas didžiulis sveikatingumo kompleksas. Dabar tai legenda, kuriai nebuvo lemta virsti tikrove“, – sakė rajono meras.

Pasak P. Žagunio, privatizuotas gręžinys perėjo į privačias rankas, tad Savivaldybė neturi teisės jo savininkui nurodyti, kaip tvarkytis.

„Pačiam teko dalyvauti susitikime, kuriame buvo diskutuojama apie šio gręžinio perspektyvas. Pamenu, kad ištirpusių mineralinių medžiagų kiekiai ten tokie dideli, jog vanduo visiškai netinkamas vartoti. Todėl kažkokie verslo planai, kaip panaudoti tą vandenį, dar neišsirutuliojo“, – teigė P. Žagunis.