P. ŽIDONIO nuotr.

Seni žaislai įeis į istoriją

Seni žaislai įeis į istoriją

Sovietmečiu ar dar anksčiau gaminti žaislai vargu ar šiandien besudomintų mažylį, tačiau vis dažniau jie tampa kolekcininkų taikiniu ar net muziejinėmis vertybėmis.

Praeityje garsios panevėžiečių šeimos – chirurgo Igno Daniūno ir farmacininkės, žymios kanklininkės Reginos Daniūnienės – dukra Zita Gražulienė Panevėžio kraštotyros muziejui padovanojo ne tik kai kurias šeimos relikvijas, bet ir vaikystės žaislus.

Netradicinė dovana

Šiuo metu Vilniuje gyvenanti jau septintą dešimtį perkopusi Z. Gražulienė šypsosi, kad visais laikais naujas žaislas vaikui – didelis džiaugsmas. Tačiau jos kartos vaikams žaislo atsiradimas namuose prilygo ypatingai šventei.

Kartu su ketveriais metais vyresniu broliu ponia Zita augo garsioje Panevėžio inteligentų šeimoje. Tėtis Ignas buvo visų gerbiamas chirurgas. Iš Biržų šeimai persikėlus į Panevėžį, jis iki pat mirties dirbo Respublikinėje Panevėžio ligoninėje vyriausiuoju chirurgu.

Mama Regina daugiau kaip keturis dešimtmečius atidavė farmacijai, nors daugelio panevėžiečių atmintyje ji labiau žinoma kaip viena garsiausių Lietuvos kanklininkių. Inteligentų šeima gyveno gana kukliai ir taupiai. Tad ir žaislų vaikai sulaukdavo retomis progomis.

„Gal todėl visus savo žaislus labai mylėjau ir saugojau. Turbūt kiti galvojo, kad turėjome maudytis prabangoje, bet tikrai nebuvome visko pertekę. Kaip ir visi turėjome stovėti prie duonos ilgiausioje eilėje. Daugiau žaislų dovanodavo tetos ir dėdės“, – prisimena Z. Gražulienė.

Panevėžyje garsių medikų šeimoje augusi Zita Gražulienė savo vaikystės žaislams suteikė antrą gyvenimą padovanojusi muziejui. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžyje garsių medikų šeimoje augusi Zita Gražulienė savo vaikystės žaislams suteikė antrą gyvenimą padovanojusi muziejui. P. ŽIDONIO nuotr.

Teliko nuotraukos ir lėlė

Vienas seniausių Z. Gražulienės žaislų, patekusių į muziejų, skaičiuoja 87-uosius metus. Šia lėle žaidė dar ponios Zitos mama. Kaip pašnekovei pasakojusi jos mama, lėlytę gavusi iš vienos pedagogės Latvijoje, kur viešėjo kartu su gimnazijos moksleiviais ir mokytojais.

„Tai savotiškas suvenyras iš praeities. Mama buvo aktyvistė, klasės seniūnė, vienos išvykos metu jai latvė mokytoja padovanojo šią lėlę. Ji buvo ypatinga – papuošta tautiniais latvių drabužiais: languotu sijonu, balta palaidine, o ant į kuodelį susuktų plaukų – raudona juostelė. Kai mamos šeimą išvežė į Sibirą, iš gimtųjų namų nebeliko nieko – tik krūva nuotraukų ir ši lėlė“, – mamos pasakojimą prisimena Z. Gražulienė.

Šis žaislas namuose užėmė ypatingą vietą ir daugiau būdavo lentynoje nei vaikų rankose.

Nors Z. Gražulienė turėjusi ne vieną lėlę, pačios mylimiausios buvo dvi – Danguolė ir Sigutė. Abi jos pagamintos 1954–1955 metais tuometėje Sovietų Sąjungoje. Danguolė aprengta melsvos spalvos languota pirktine suknele bei rožinės spalvos kepuraite, o Sigutė pasipuošusi mėlynos ir baltos spalvų suknele, su kojinėmis.

„Visos mano lėlės turėjo vardus. Kai pradėjau jau pati skaityti knygas, vesdavau sąrašą man patikusių vardų, kuriuos galėčiau duoti lėlėms. Kartais lėlė net kelis kartus būdavo perkrikštijama“, – šypsosi Z. Gražulienė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Mokyklinė simpatija

Vardus pašnekovė duodavusi ne tik lėlėms. Jos mylimiausias žaislas buvo plastikinė ruda beždžionėlė. Ją mergaitė dažnai nešdavosi į mokyklą. Beždžionėlė buvo gavusi Mikutos vardą.

„Kai mama leido parduotuvėje išsirinkti vieną žaislą, čiupau už šios beždžionės. Nors bandė atkalbinėti, siūlė kitus žaislus, buvau užsispyrusi. Beždžionę pavadinau klasės draugo pavarde. Šį berniuką pirmoje klasėje buvo įsimylėjusios visos mergaitės“, – juokiasi senjorė, prasitarusi, kad buvęs klasės draugas iki šiol nė nenutuokia, kad žaislas turi jo pavardę.

„Kai mamos šeimą išvežė į Sibirą, iš gimtųjų namų nebeliko nieko – tik krūva nuotraukų ir ši lėlė.“

Z. Gražulienė

Panevėžio kraštotyros muziejui Z. Gražulienė padovanojo ir daugiau žaislų: rusvos spalvos guminį šuniuką bei kačiuką, kuriuos paspaudus pasigirsdavo garsas. Čia atsidūrė ir mėgstamiausias brolio žaislas meškutis, kilnojantis letenas.

„Lėlių baldeliai: sofa, du foteliai, nedidelis žurnalinis staliukas, sekcija, laikrodis, pastatomas ant sekcijos, buvo mano pasididžiavimas“, – pamena moteris.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Skudurinės onutės

Dabar žaislais prekiaujama bet kuriame didesniame prekybos centre. Sovietmečiu jų buvo galima įsigyti specializuotose parduotuvėse. Pasak Z. Gražulienės, pirmoji žaislų parduotuvė Panevėžyje veikė Respublikos gatvėje – 34 numeriu pažymėto namo, priklausiusio Barisams, kampe buvo įkurdinta vaikų svajonė. Vėliau didžiausia mieste žaislų parduotuvė atsidarė Elektros gatvės pradžioje.

„Dabartiniai paaugliai nebesuprastų, jeigu pasiūlytum pažaisti popierinėmis lėlėmis. O mūsų laikais dar 6–7 klasėje per pertraukas žaisdavome pačių gamintomis lėlėmis iš popieriaus, per pamokas jas pasidėdavome po suolu, kur būdavo įrengta vieta knygoms“, – pasakojo Z. Gražulienė.

Anot pašnekovės, nors sovietmečiu daug ko stigo, tačiau tas trūkumas leido labiau pasireikšti kūrybiškumui ir vaizduotei. Vasaras ji su broliu leisdavo vienkiemyje pas močiutę kaime. Į kaimą lagamino su žaislais niekas neveždavo, tad močiutė pati pagamindavo lėlių iš senų skudurų. Tos senos skudurinės onutės atstodavusios ir drauges. O tamsiais vakarais kartu su broliu mėgdavusi žaisti kortomis, šaškėmis ar, kaip jie vadindavo, „ričiačniką“ – ridendavo kamuoliuką ir kiek iškrisdavo taškų, tiek žingsnių tekdavo nueiti.

„Kai turi mažiau, labiau vertini. Gal todėl mūsų laikais visi žaislai buvo tarsi gyvi. Nebuvo galima jų laužyti, tikėjome, kad ir jiems skauda. O kai eidavau miegoti, būtinai prieš tai ant šono suguldydavau ir lėles“, – prisimena Z. Gražulienė.

Jos vaikystės žaislais žaisdavo ir pačios vaikai – jie visuomet laukdavo močiutės namuose Marijonų gatvėje. O anūkų šie žaislai nebesudomintų, bet ranka nekyla išmesti, tad Zita nusprendė jiems suteikti antrą gyvenimą padovanodama Panevėžio kraštotyros muziejui.

„Nežinau, ar šiuolaikiniai vaikai pamiltų aptriušusį seną apdaužytą žaislą. Bet mano kartos žmonėms tai jų vaikystės istorija“, – sako Z. Gražulienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų