P. Židonio nuotr.

Seni telefonai – ne vien istorija

Pernai pristabdyti griežto karantino, šįmet Paįstrio žmonės tęsia tradiciją gruodį pasitikti unikalia, visus į krūvą suburiančia paroda. Šį kartą jie į kultūros centrą sunešė apie pusantro šimto senų mobiliųjų ir apie 60–70 laidinių telefonų. Nors paroda dar nėra oficialiai atidaryta, jos apžiūrėti lankytojai jau plaukia.

Geriau nei parduotuvėje

Telefonai ne šiaip išrikiuoti, o sukurta visa istorija, atsižvelgiant į aparatų amžių: kažkuris stovi koridoriuje, o šalia pirštinės, telefonų knyga ir akiniai, kiti įkurdinti improvizuotoje svetainėje. Dar turėtų atsirasti ir Lenino biustas, sovietinė eglutė.

„Buvo labai svarbu sukurti įdomią ekspoziciją. Kai paprastai suverti ant stalo visus telefonus, jie atrodo kaip parduotuvėje – nežavi“, – sako kultūros centro direktorė Daiva Kiršgalvienė.

Nešė net ir iš miško

Bene vieną seniausių ir įdomiausių eksponatų parodai atnešė Jordana Javtokaitė. Manoma, kad jos diskinis telefonas su skaičiais ir rusiškomis raidėmis ant sukamo rato pagamintas apie 1950-uosius. J. Javtokaitės vyras kolekcionuoja senus daiktus, o šis telefonas buvo jo mamos.

„Kalėdoms ieškome idėjos parodai, kuri kalbėtų apie žmogaus ryšį su žmogumi.“
D. Kiršgalvienė

Parodoje yra ir daugiau įdomybių. Ant vieno telefono galima išvysti sovietinį kokybės ženklą. Tiesa, jis nėra labai senas – maždaug sovietmečio pabaigos. Vieni diskiniai telefonai pastatomi, yra ir kabinamų ant sienos, mygtukinių, net neaišku, kur naudotų – galbūt dispečerinėse. D. Kiršgalvienė pasakoja, kad jos kaimynas šį rudenį bevaikščiodamas miške aptiko krūvą išverstų išardytų senų telefonų, o tris gerus paėmė – žinojo, kad bus rengiama tokia paroda.

Nors Paįstrio kultūros centre unikali paroda oficialiai dar neatidaryta, lankytojai jau plaukia apžiūrėti daugiau nei poros šimtų senų telefono aparatų. P. Židonio nuotr.

Namai pilni lobių

D. Kiršgalvienė džiaugiasi, kad paįstriečiai jau įpratę, jog baigiantis metams prireiks kažkokių senų daiktų. Juk panašios parodos čia rengiamos apie dešimtmetį.

Direktorė pasakoja, kad gruodį kultūros centre nėra kalėdinių vainikų pynimo tradicijos, tačiau ieškoma kitų, netradicinių, idėjų, jungiančių bendruomenę.

„Kalėdoms ieškome idėjos parodai, kuri kalbėtų apie žmogaus ryšį su žmogumi“, – sako D. Kiršgalvienė.

Paįstryje buvo ir senų sovietinių atvirukų paroda, ir laikrodžių paroda, ir senų arbatinių. Telefonų paroda sumanyta pernai, tačiau dėl griežto karantino liko nesurengta.

„Tos idėjos nepametėme. Telefonas yra ryšys su kitu žmogumi, o tai yra svarbiausia šios parodos idėja“, – sako D. Kiršgalvienė.

Anot jos, paįstriečių net nereikėjo raginti pildyti kolekciją eksponatais. Užteko paskelbti, kad laukia telefonų, ir žiemos pradžioje turėjo jau šimtus eksponatų.

Direktorė juokiasi, kad lietuviai tikrai nemėgsta išmesti senų daiktų.

„Lietuvis nieko neišmeta. Ko tik mes nerandame savo namuose ir ko tik neturime! Tai senų paveikslų, tai lempų, laikraščių. Viskas praverčia“, – mano D. Kiršgalvienė.

Užtat kultūros centras turi ir Lenino biustą, ir seną taburetę, ir 1993 metų jau pageltusių laikraščių su straipsniais apie Paįstrį.