A. Jakšto gatvės 10 numeriu pažymėtas namas dar prieš šešerius metus buvo vienas neefektyviausiai šilumos energiją naudojančių namų, o dabar – ne tik taupus, bet ir gražus. V. Bulaičio nuotr.

Senas daugiabutis atgijo tarsi feniksas

Senas daugiabutis atgijo tarsi feniksas

Kai kurie daugiabučiai Panevėžyje skaičiuoja aštuntą ar net devintą dešimtį. Nors senųjų namų sienos – tarsi mūrai, tačiau visos komunikacijos ir inžinerinės sistemos savo amžių jau atitarnavusios. Kol kai kurie tokių namų gyventojai žiemą priversti kalenti dantimis ir mokėti kosmines sumas už šildymą, kiti ryžosi renovacijai, kuri ne tik išsprendė daugelį bėdų, bet ir padėjo sukurti jaukius namus.

Šildydavo žemę

Vienas tokių daugiabučių – A. Jakšto gatvėje dešimtuoju numeriu pažymėtas dviejų aukštų keturbutis. Gyventojų žiniomis, namas, kaip ir šalia jo stovintis analogiškas daugiabutis, buvo pastatytas dar 1935 metais kaip Panevėžyje veikusio moterų vienuolyno celės. Tik po kiek laiko perdarytas į atskirus butus.

Viename jų gyvenanti daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkė Janina Jasiūnienė pasakojo, kad 83-iuosius metus skaičiuojantis pastatas buvo kritiškos būklės. Pro kiaurą stogą smarkiau palijus vanduo tekėdavo į butus, o avarines tarnybas tekdavo kviestis kone kas mėnesį, nes seni vamzdynai buvo tiesiog užakę. Tačiau didžiausia bėda buvo šildymas. Kaip ir daugelyje senųjų daugiabučių Panevėžyje, čia buvo sumontuota vadinamoji Leningrado tipo šildymo sistema, kai karštas vanduo pirmiausia tekėdavo į nešildomą palėpę ir tik po to, jau gerokai atvėsęs, pasiekdavo gyventojų butus.

„Didelė bėda buvo ir tai, kad pats šilumos punktas buvo net ne mūsų, o kaimyniniame name, tad kol požeminiais atvirais vamzdžiais vanduo atitekėdavo iki mūsų namo, gerokai praaušdavo. Galime sakyti, šildėme žemę. Be to, nuolat teko kariauti su kaimynais, mat jie, norėdami taupyti, nesutikdavo pakelti temperatūros, o mes turėdavome ne karštą, o tik šiltą vandenį, nors mokėjome kaip už karštą“, – senuosius vargus prisiminė J. Jasiūnienė.

Auksinis šildymas

Sovietmečiu šilumos energijos niekas netaupė, tad butuose radiatoriai net pleškėdavo nuo karščio. Bet kai gyventojams teko patiems susimokėti už suvartojamą šilumą, prasidėjo bėdos. Net šalčiausią žiemą, pasak namo pirmininkės, kambariuose būdavo vos dvylika laipsnių. Kad nuo šalčio ir drėgmės neįsiveistų pelėsis ir negeltų sąnarių, papildomai tekdavo šildytis elektriniais šildytuvais. Tad vien šildymui tekdavo atseikėti kone visą minimalų atlyginimą. „Už savo 51 kvadratinio metro butą mokėdavau vidutiniškai apie 400 litų už šildymą, dar per šimtą tekdavo pakloti už elektrą, tad sąskaitos už šildymą būdavo milžiniškos, nors namuose tekdavo šalti“, – pasakojo J. Jasiūnienė.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl gyventojai nusprendė nieko nelaukti ir renovuoti savo daugiabutį. Tiesa, būta nerimo, kad teks dvidešimčiai metų užsikrauti finansinę naštą bankams, tačiau net 40 proc. renovacijos darbų kompensavo valstybė, o dviejų butų gyventojams, kurių mažos pajamos, renovacija nekainavo nė euro.

„Nors už renovaciją mokame nemažai, tačiau pasidarėme labai daug darbų. Žmonės suprato, kad jeigu norime gyventi komfortiškai, privalome investuoti į savo turtą. Deja, vis dar gajus kai kurių žmonių, ypač tų, kurie gavo valstybinius butus, požiūris, kad butas – tai jų turtas, o namu turi pasirūpinti kažkas kitas. Reikia suprasti, kad daugiabutis – visų jo gyventojų rūpestis. O ir sąlygos jį atnaujinti išties geros – dalį išlaidų kompensuoja valstybė“, – sakė namo pirmininkė.

Kitokia gyvenimo kokybė

Prieš šešerius metus renovuotas daugiabutis dabar nė iš tolo neprimena to pavargusio ir aptriušusio keturbučio. O ir gyvenimas jame skiriasi kaip diena ir naktis. Pasak šio namo gyventojos, anksčiau tekdavo nuo šalčio ir drėgmės gintis visomis įmanomomis priemonėmis, o dabar butuose palaikoma komfortiška šiluma. Pertvarkius visą šildymo sistemą, dabar patys gyventojai gali koreguoti šildymą – kiekviename bute sumontuoti individualūs skaitikliai. Jeigu šeimininkai ilgesniam laikui išvyksta, šildymą gali sumažinti iki minimalaus režimo, o jeigu norisi daugiau šilumos – atsukti daugiau. Namuose tapo daug šilčiau ir jaukiau, o sąskaitos susitraukė kone perpus.

„Dar pirmą žiemą skaičiavome, kiek sutaupome, dabar jau nebeskaičiuojame. Šildymo sąskaitos po renovacijos sumažėjo daugiau kaip per pusę, bet jeigu skaičiuotume ir elektrą, kurią prisukdavo elektriniai šildytuvai, sutaupytos lėšos būtų dar didesnės. Džiugina ne tik sumažėjusios sąskaitos, bet ir komfortas namuose“, – kalbėjo moteris.

Po renovacijos atsirado ir noras tvarkyti bei puoselėti savo daugiabučio aplinką – iš tolo akį traukia įvairiaspalvėmis gėlėmis pražydusios palangės ir nepriekaištingos vejos. Pasak J. Jasiūnienės, po renovacijos gerokai pakilo ir turto vertė. Be to, kiekvienas renovuotas namas pagražina ir miesto veidą. „Kai namas renovuotas, visiems daug smagiau. Juk kai mašiną paremontuoji, ji daug ilgiau važiuoja, o namai yra savotiška tvirtovė, gyvenimo užuovėja, tad norisi, kad jie būtų kuo gražesni ir jaukesni“, – sako J. Jasiūnienė.

Komentarai

  • Jei š….. įvynioji į blizgantį poperėlį jis netampa saldainiuku. Sutvarkykite langus, duris ir šilumos vamzdynus nereikės milijoninio akmens po kalu.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų