G. Kartano nuotr.

Senamiesčio gatve – į ateities miestą

Iš archyvų, knygų, laiškų, dokumentų, iš senųjų gyventojų prisiminimų po kruopelytę surinkus informaciją ir ją sudėjus į knygą, visiems atsiveria įdomi Panevėžiui pradžią davusios Senamiesčio gatvės istorija – su praradimais, atradimais, pasiekimais ir permainomis, o svarbiausia, su savo kraštą mylinčiais kūrybingais, darbščiais žmonėmis.

Aukštaitijos sostinėje esanti Senamiesčio gatvė pravažiuojantiesiems veikiausiai nepasirodys kuo nors ypatinga. Gatvė, kaip ir dauguma mieste – su gražiai prižiūrimais kiemeliais, atnaujinamais namais, besibaigianti įmonių bei gamyklų teritorijomis bei pastatais.

Senove alsuojančių mūrų, didingų rūmų, bažnyčių joje nematyti.

Gal tik šalia vingiuojantis Nevėžis bei anapus krante išsidėstęs Skaistakalnio parkas tarsi šnibžda, kad ši gatvė kiek kitokia, pilna istorinių paslapčių.

Atidesni dar atkreips dėmesį ir į paminklą, pastatytą šios gatvės sankirtoje su Venslaviškio gatve ir žymintį Panevėžio pradžią.

Paminklas su jame iškaltais miesto įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos rašto žodžiais čia iškilo prieš dvidešimt metų minint Panevėžio įkūrimo 500 metų jubiliejų.

Kone kiekvienas panevėžietis žino, jog vykdant Aleksandro rašto nurodymus pirmiausia buvo pastatyta medinė bažnytėlė ir aplinkui pradėjo kurtis Panevėžys. Vėliau atsiradus kitai gyvenvietei, jis vadintas Senuoju Panevėžiu, arba tiesiog Senamiesčiu.

Tad tikriems panevėžiečiams, o ir istorija besidomintiems miesto svečiams teritorija, kurią apima Senamiesčio gatvė, yra išskirtinė – pati seniausia, pati pirmoji miesto gatvė.

„Tai, ką mes dabar žinome, toli gražu ne viskas, ką galėtų papasakoti ši vietovė. Senamiesčio gatvės istorija ilga ir įdomi“, – sako panevėžietė lituanistė Lionė Lapinskienė, daug prisidėjusi prie šios gatvės istorijos atgaivinimo ir populiarinimo.

Ji – albumo „Panevėžys. Senamiesčio gatvė XX a.“ viena iš autorių.

Rengiant albumą nepaprastai daug darbo įdėjo ir ilgametė bendruomenės „Senamiestietis“ pirmininkė Marija Paraščiakienė. Ji pati vaikščiojo iš namo į namą, aplankė kiekvieną senamiestiečių šeimą ir surinko bei pateikė didžiąją dalį iš čia gyvenančių šeimų surinktų nuotraukų.

Ši knyga – tai originalus Senamiesčio gatvės bendruomenės sumanymas – nuotraukų albumas, atspindintis XX a. gatvėje gyvenusių šeimų kasdienybę, šventes ir tradicijas.

Bendruomenės „Senamiestietis“ ilgametės pirmininkės Marijos Paraščiakienės ir lituanistės Lionės Lapinskienės išleistame albume „Panevėžys. Senamiesčio gatvė
XX a.“ apie miestui pradžią davusios gatvės istoriją pasakoja net 700 nuotraukų, surinktų iš senamiestiečių šeimų.

Gatvės istorija

Be tos garbės, kurią pelnė būdama pirmąja miesto gatve, be tų faktų, kurie byloja apie daugybę pro čia praėjusių įvykių, Senamiesčio g. garsėja ir savo gyventojais.

Tokiais, kurie ne žodžiais, ne kalbomis, o iš tikrųjų myli savo kraštą, miestą, gatvę, saugo praeities atminimą.

Panevėžio Senamiesčio gatvės bendruomenė pradėjo burtis nuo 2000 metų. Bendruomenės pradininkė ir iniciatorė Marija Paraščiakienė pirmoji, subūrusi savo jaunystės draugus ir bendražygius, pradėjo rinkti medžiagą apie Senamiesčio g. gyventojus.

Lituanistė L. Lapinskienė, nors pati ir negyvena Senamiesčio gatvėje, nuolat bendrauja su istorinio paveldo ir jo perdavimo jaunajai kartai entuziastais, stebisi jų energija, pasišventimu savo veiklai.

„Žinau, kiek dirbo senamiestietė Liudvika Knizikevičienė, po kruopelytę rinkdama medžiagą apie Senamiesčio gatvę, jos istoriją, žmones. Skatinau ją ne tik straipsniams surinktą medžiagą panaudoti, bet ir knygą pradėti rašyti“, – pasakoja L. Lapinskienė, pati ir redagavusi knygą „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija“.

Ne tik apie šios gatvės istoriją, bet ir apie jos kasdienybę, puoselėtas tradicijas, papročius ir iš kartos į kartą perduodamas vertybes visuomenei ir pasakoja senamiestietės gydytojos L. Knizikevičienės knyga.

Pažadinta atmintis

Atsakydama į klausimą, kodėl ėmėsi to darbo, L. Knizikevičienė knygos pratarmėje rašo: „Nuo seno mūsų – senamiestiečių – prigimtyje glūdėjo protėvių šauksmas pažadinti istorinę atmintį.“

Ta atmintis tikrai buvo pažadinta. Dabar kiekvienas, atsivertęs L. Knizikevičienės knygą, gali pažvelgti į pačius tolimiausius laikus, sužinoti, kokie žymūs žmonės gimė, gyveno, dirbo Panevėžio Senamiestyje.

O tarp tokių įžymybių – mokytojas, rašytojas, aktyvus lietuvių kultūros veikėjas Matas Grigonis, iš Senamiesčio kilęs kompozitorius Vladas Paulauskas, keramikas ir skulptorius Pranas Steponavičius, aktorius Vytautas Anužis ir daugelis kitų.

Beje, paminklo Panevėžio įkūrimui autorius žymus Šiaulių dizaineris Vilius Puronas taip pat kilęs iš Senojo Panevėžio – Šermukšnių gatvės, o architektas Mindaugas Steponavičius irgi senamiestietis.

L. Knizikevičienė labiausiai norėjusi, kad ir kiti, taip, kaip patys senamiestiečiai, žinotų, jog „miestas prasidėjo nuo gyvenvietės dabartinėje Senamiesčio gatvėje“.

Daugelis pritars ir knygos autorės, ir redaktorės nuomonei, kad Panevėžio Senamiestis – dar daugeliu atvejų neatversti miesto istorijos puslapiai.

Dabartinė Senamiesčio gatvė yra Panevėžio miesto dalis, turinti savitą istoriją, gerokai senesnę negu pats miestas. Panevėžio istorines ištakas menančios gatvės kelias – nuo dulkinos gatvinio kaimo gatvės iki netašytų akmenų grindinio, nuo jo – iki dabartinės prestižinės miesto gatvės.

Į smuklę – tik po mišių

Pirmą Panevėžio Senamiesčio planą pagal 1509 m. bažnyčios vizitatoriaus aprašymą pateikė vyskupas Kazimieras Paltarokas 1936 m. išleistoje knygoje „Panevėžio bažnyčios“. Iš jo matyti, kad miesto pradžia buvo dabartinės Senamiesčio gatvės posūkyje.

Kaip pasakojama vyskupo surinktoje medžiagoje, 1509-ųjų rugpjūtį vizituodamas dekanas Kazimieras aprašė, kaip tada atrodė Senamiesčio bažnyčia.

Šioji nedidelė, medinė, su šešiais langais ir lentomis dengtu stogu. Bažnyčia turėjo bokštelį su kupolu ir trimis nedideliais varpais. Viduje – trys altoriai. Didžiajame, prie Dievo Motinos paveikslo, buvo penki sidabriniai votai, kiti altoriai – be paveikslų. Apeigoms skirtų indų ir liturginių drabužių zakristijoje rasta nedaug. Po bažnyčia buvo rūsys.

Kairėje maldos namų pusėje, už didelio kelio rinka – turgavietė, o šiai priešais – smuklė ir bravoras su pirtimi.

„Tai, ką mes dabar žinome, toli gražu ne viskas, ką galėtų papasakoti ši vietovė. Senamiesčio gatvės istorija ilga ir įdomi.“

L. Lapinskienė

Smuklėje pardavinėdavo midų, alų, degtinę, likerius, druską ir silkes. Ypač prekyba suaktyvėdavo sekmadieniais ir turgaus dienomis.

O tuomet, gėrimų padauginus, ir muštynės, kartais ir gana didelės, prasidėdavo.

Todėl dekanas vizitatorius įsakė neatidaryti smuklės, kol sekmadieniais nepasibaigia pamaldos.

Kaip neįsakys, jeigu savo akimis matė – net ir vizituojant dekanui, į bažnyčią per iškilmingas pamaldas susirinko labai mažai žmonių, o iš aikštės buvo girdėti dainuojant, sklido muzika.

Į pavakarę net peštynės įvyko, pagaliais ir akmenimis muštasi ir prie pat bažnyčios.

Todėl dekanas, norėdamas atskirti nuo rinkos, šventorių ir kapines įsakė aptverti. Dievo ir katalikų tikybos garbei sekmadieniais rinkoje liepė neleisti rengti šokių, žiūrėti, kad nebūtų dainavimo ar gėrimo. Priešingu atveju neklaužadas jis rekomendavo bausti rykštėmis, o girtuoklius ir mušeikas, paimtus iš turgaus, iki kitos dienos uždaryti pirtyje.

Šienavo kunigo pievas

Šiek tiek kitoks vaizdas veriasi iš 1522 metų vizitatoriaus užrašų. Juose minima, kad tais metais pirmosios Panevėžio bažnyčios šventorius dabartinės Senamiesčio g. teritorijoje jau buvo aptvertas.

Tačiau atkreiptas dėmesys, kad vaikai nemokomi nei rašyti, nei skaityti. Mokyklos nebuvo nei prie bažnyčios, nei kitapus Nevėžio upės, karališkame naujajame Panevėžyje, kur nuolat daugėjo naujai įsteigtų smuklių ir plito girtavimas.

Tad kunigui buvo įsakyta ne retkarčiais atvykti į pamaldas, o nuolat gyventi prie bažnyčios ir kasdien laikyti šv. mišias, pratinti žmones nemirti be šv. sakramentų.

Sekmadieniais po pamaldų kunigas privalėjo surinkti jaunimą ir bažnyčioje mokyti giedoti Visų šventųjų litaniją, kalbėti poterius.

Visi vaikai iki 15 metų turėjo būti rengiami eiti išpažinties ir komunijos.

Į pagalbą, pasak vizitatoriaus, galima pakviesti vienuolių, kurie pamokytų poterių, katekizmo, skaityti ir giedoti.

Vizitatorius ragino, kol žmonės bažnyčioje, neatidaryti šalia esančios smuklės ir turgaus, taip pat žiūrėti, kad ir kitame krante, t. y. naujojoje Panevėžio dalyje, smuklės darbą pradėtų tik pasibaigus pamaldoms.

Klebonui prisakyta dažniau lankyti tikinčiųjų namus, stengtis, kad mažėtų nesutarimų, muštynių, teismų, greičiau būtų naikinami iš pagonių išlikę burtai.

Pats klebonas taip pat turėjo ką vizitatoriui pasakyti. Jis skundėsi skriaudomis, kurių jam padaro karališkosios Panevėžio dalies gyventojai, įsteigę daug smuklių.

O dar, pasirodo, Plūkių kaimo valstiečiai savavališkai šienauja kunigo pievas, savo reikmėms dirba jo žemę.

Tačiau netrukus Panevėžio Senamiestis jau buvo savarankiška klebono valda ir Senamiesčio gyventojai privalėjo žemę dirbti klebonui.

Tuo metu atsirado žmonių, pradėjusių verstis amatais. Iš pradžių tokie amatininkai gaminiais aprūpindavo klebono ūkį, o vėliau savo gaminius pradėjo ir pardavinėti.

Galerija

Panevėžys išaugo

Metams bėgant keitėsi ir Senamiesčio gyvenimas. Kilus 1654–1667 metų karui ir rusams su švedais įsibrovus į Lietuvą, Panevėžys taip pat nemažai nukentėjo.

Vis dėlto naujasis Panevėžys vis labiau plėtėsi, o Senamiestis, negalėdamas atlaikyti konkurencijos, nebeaugo.

Daugiau kaip šimtą metų čia gyveno beveik tiek pat žmonių. Jų skaičius nekito ir vėliau: 1720 metais dabartinės Senamiesčio g. teritorijoje buvo įsikūrę 18 šeimų, 1775 metais – 20, 1809 metais būta 21 kiemo, 1856 m. – 15 kiemų.

Tik XX amžiaus pradžioje gyventojų pradėjo daugėti. Namai pradėti statyti į vakarus iki Smėlynės gatvės ir į šiaurę – link Vaivadų.

1919 metais Panevėžio savivaldybės numatytų 65 miesto gatvių sąraše – ir Senamiesčio gatvė. Tik neilgai trukus ją užgriuvo baisi nelaimė – per 1920 metų gaisrą šioje gatvėje sudegė labai daug namų.

O 1939 metais Senamiesčio g. 48A name atidarytas vaikų darželis, kurį lankė mažieji iš katalikiškų šeimų.

Panevėžio miestui pradžią davė pirmoji Senamiesčio bažnyčia – Ramygalos parapijos filija, pastatyta 1507 m. kelių į Vabalninką ir Venslaviškį sankirtoje. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Sunaikintos kapinės

Senamiesčio g. senbuviai dar pamena kitas statybas šiame miesto krašte.

Vaizdingoje Nevėžio pakrantėje buvusių pirmųjų miesto kapinių sovietmečiu nebeliko nė ženklo – jų teritorijoje iškilo savaitinis vaikų darželis. Švietimo įstaigos statybos tapo brutalaus kapų išniekinimo simboliu.

To meto liudininkai yra pasakoję, jog statybininkams buvo nurodyta nekreipti dėmesio į ekskavatorių iš žemės iškastus kaulus. Šitaip buvo sunaikinta dalis pirmųjų miesto kapinių, kuriose amžino poilsio atgulę panevėžiečių protėviai.

Jau gerokai vėliau darželio gyvavimas baigėsi, o jo pastate įsikūrė ir iki šiol tebedirba teismo medicinos ekspertai.