-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visą gyvenime mieste pragyvenusi panevėžietė Ingrida Lipnickienė savo svajonių namus kuria Žaliosios girios apsuptyje, kur idilę sudrumsčia nebent prašuoliuojantis kiškis ar kitas miško padaras. Ji sprendimo palikti miestą nė už ką nekeistų.
„Visada turime galimybę grįžti. Bet ne dabar, nes nėra noro ir poreikio. Dirbame mieste ir važiuojame į savo sodybą kaip į kokį SPA – į savo ramybės ir grožio oazę“, – šypsosi Ingrida.
I. Lipnickienė gali džiaugtis, kad net ir pasinėrus į statybas ir remontus, laimės jausmas neapleidžia – čia bus jų šeimos naujieji namai ir išsvajotas ramybės kampelis.
Apie tai, kad keis namus, I. Lipnickienė su šeima pradėjo galvoti dar prieš ketverius metus. Nors naujai įrengtuose namuose gyveno tik šešerius metus, norėjosi daugiau erdvės ir atsinaujinimo.
„Ko gero, norėjosi pokyčių ir kūrybinio proceso, – svarsto Ingrida. – Blaškėmės, ar pirkti naują sklypą ir statyti naują namą, ar renovuoti savo namus, kuriuos taip pat statėme patys.“
Anot Ingridos Lipnickienės, jų naujuose namuose labai gera ir jauku, nes prie statybos prisidėjo visa šeima. Tinkavimo mentelę į rankas ėmė ir pati. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
I. Lipnickienės vyras nuolatos buvo pasinėręs į sklypo paieškas, bet moteris vis nerado tos tikrosios naujųjų namų vietos. Arba sklypo kaina prasilenkdavo su logika, arba netiko ir nepatiko vieta.
„Vis pakalbėdavau, kad kada nors ateityje norėčiau namuko prie vandens – ežero, tvenkinuko, miško apsuptyje. Galbūt tada, kai norėsime sustoti, kai nebereikės tiek daug dirbti, kai vaikai bus paaugę, kuomet išėję į pensiją jau džiaugsimės anūkais“, – pamena Ingrida.
Bet taip jau nutiko, kad pensijos laukti nereikėjo. Dar per pirmąjį karantiną I. Lipnickienės vyras pamatė skelbimą apie parduodamą sodybą Žaliojoje girioje. Ingridą kaip niekad traukė ten nuvažiuoti apžiūrėti.
„Nors kelias atrodė labai tolimas ir ilgas, tiesiog pajutau, kad aš čia jau esu kažkada buvusi ir žinojau, kad čia ta vieta, apie kurią svajojau. Čia taip gera tiesiog būti“, – šypteli Ingrida.
Nors labai sunkiai, bet jai pavyko įkalbėti vyrą, kad Žaliosios girios glūdumoje nuo šiol bus jų naujieji šeimos namai.
„Aš tik įėjusi į sodybą žinojau, kad ją pirksime. Nors vyras labai ilgai dvejojo, svarstė ir visaip bandė mane atkalbėti“, – sako Ingrida.
I. LIPNICKIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
I. Lipnickienė niekada neturėjo kaimo. Yra visiškas gatvės vaikas, gimusi ir augusi mieste. Vaikystėje nebuvo netgi sodo.
„Kad turėsiu namus kaime, o tuo labiau vienkiemyje, niekada negalvojau, – sako Ingrida. Bet gyvenimas tikriausiai viską sudėlioja taip, kaip ir turi būti.“
Iki karantino I. Lipnickienė su vyru labai daug dirbo. Dažniausiai darbe praleisdavo po 14–16 valandų, be laisvadienių ir be atostogų. Tad moteris jau pradėjo jausti, kad artėja perdegimas. Karantinas privertė sustoti ir labai daug dalykų apgalvoti.
„Susidėliojau prioritetus, įvertinau savo galimybes, suradau balansą, o nauji namai leidžia daug laiko praleisti gamtoje ir būti su šeima“, – džiaugiasi naujakurė.
Visus pagrindinius darbus atlikti savo rankomis apsiėmė I. Lipnickienės vyras ir uošvis, kurie puikiai išmano statybų niuansus. Ingrida visiems sprendimams entuziastingai pritarė. Tiesa, ir pati nesėdėjo sudėjusi rankų – išmoko tinkuoti sienas ir, čiupusi į rankas mentelę, nutinkavo visą namą molio tinku.
Kad statybos vyktų greičiau, vyrui teko sustabdyti savo darbus ir imtis namo renovacijos.
„Pirmąjį savo namą mes statėme nuo 2008 metų iki 2012-ųjų. Ėjome gyventi į iš dalies įrengtą, nes taip pat viską darėme patys. Bet dirbdavome po darbų, per išeigines ir tiek, kiek leido finansai“, – pamena Ingrida.
Dabar norėjosi pasidaryti viską greičiau, ir jau turėjo tam lėšų. Pavyko per nepilnus metus.
„Sodybos raktus gavome pernai vasario 1 dieną, renovaciją pradėjome kovo mėnesį. Dabar mes jau iš dalies esame įsikūrę naujuosiuose namuose. Nors dar daug dalykų trūksta ir dar daug darbo bei finansų prireiks, bet esame laimingi“, – teigia Ingrida.
I. LIPNICKIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Prieš įsigydami naujus namus Lipnickai tikėjosi ne tik daugiau erdvės, bet ir privatumo. Mieste esantys sklypai tokių poreikių neatitiko.
Šeima mėgsta daug laiko leisti kieme, vakare pasėdėti kubile ar pabūti pirtyje, bet naujuose gyvenamuosiuose rajonuose, anot I. Lipnickienės, namas stovi šalia namo. Tad tikėtis išsvajoto privatumo nė neverta.
Nors visus kriterijus atitiko tik namas už trisdešimt penkių kilometrų nuo miesto, šeimai pavyko rasti sprendimus, kad visiems būtų patogu. Ingrida išsinuomojo butą, kuriame, kol vyksta naujųjų namų renovacija, ji gyvena su atžalomis. Vyriausioji dukra jau suaugusi, tad gyvenimą kuria atskirai. Vyras sodyboje įsikūrė priepirtyje, uošvis įsitaisė namelyje ant ratų. Ingrida su mažąja tris keturias dienas leisdavo mieste, likusias šeimininkaudavo sodyboje.
„Jau pripratome prie atstumo ir tas kelias per mišką tikrai nėra jau toks ilgas ar baisus. Anaiptol – labai gražus visais metų laikais. Panevėžio atstumais 35 kilometrai yra daug, tačiau Vilniuje būtų juokinga. Tad priklauso, iš kurios pusės pasižiūrėsime“, – šypsosi Ingrida.
Kol vyko intensyvus namo remontas, šeima gyveno pirtelėje, o priepirtyje įsirengė virtuvę. Vandenį reikėjo neštis iš tvenkinio, šildytis malkomis, o tualetas buvo lauke. Ingrida juokiasi, jog jei tai būtų vykę prieš dešimt metų, ko gero, būtų su vyru išsiskyrę. Tuomet jai reikėjo komforto, o dabar viską priima kaip neišvengiamą kelionę į geresnį rytojų.
„Šiandien turime tris tualetus name, šiltą vandenį bei viską, ko reikia, ir jau pamiršome praeitų metų nepatogumus“, – sako Ingrida.
Mintyse Lipnickai vis dėlioja naujus kūrybinius planus, nes turi didžiulį plotą – 3 ha žemės ir 3 ha miško, taigi, tai ideali erdvė visoms svajonėms įgyvendinti.
I. LIPNICKIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Kai įžengė į savo naujuosius namus, to dar nė nežinodama, I. Lipnickienė iš karto pajuto, kad tai yra jos vieta. Viskas atrodė tiesiog tobula.
„Miškas, pušynas, tvenkinys, pirtelė, – vardija Ingrida. – Iš karto žinojau, kad norėsiu dviejų didelių šunų ir didelio lango name su vaizdu į mišką“.
I. Lipnickienė ne kartą yra mačiusi viziją, kaip ji sėdi po didžiuliu ąžuolu – toks yra sodyboje – ir stebi aplinką: nuostabią gamtą, kylančią saulę, mišką ir smagiai žaidžiančius vaikus.
„Gal visa tai ir keistai skamba, bet šį vaizdą dažnai matau mintyse, o jis jau pildosi ir realybėje“, – tvirtina Ingrida.
Pagrindinis Lipnickų sodybos akcentas yra didžiulis langas – vitrina su vaizdu į tvenkinį ir mišką. Terasoje – kubilas, kuriame visiems smagu atsipalaiduoti. Šalia namo stovi senasis šiltnamis, kurį šeima planuoja renovuoti. Ten bus įkurtas žiemos sodas jaukiems pasisėdėjimams lyjant ar užuovėja nuo didelio vėjo.
„Esame numatę dar labai daug gražių sprendimų. Turime idėjų, turime vietos ir galimybių, žinome, kaip padaryti, belieka rasti laiko ir turėti pinigų“, – nusiteikusi Ingrida.
Daugelis sakė, kad čia bus baisu, kad vienkiemis, kad miškas, kad daug darbo, kad daug žolės pjauti, kad čia vienas vargas, nesąmonė. Bet man čia viskas miela ir labai patinka.
I. Lipnickienė
Statybos Lipnickų namuose vyksta labai greitai. Per keturis mėnesius buvo padaryta visa išorinė apdaila. Uždengtas stogas, paruoštos sienos, išvedžiota elektra, santechnika, šildymo sistema.
Darbai kiek sustojo, kai I. Lipnickienės vyrui teko grįžti į darbą. Ingridos sutuoktinis yra laisvai samdomas statybininkas, ji dirba grožio srityje. Visgi, anot Ingridos, po darbų jie mieliau laiką skiria poilsiui ir atokvėpiui, o ne statyboms. Džiaugiasi tuo, kiek padaro, ir nebesiplėšo, kaip prieš dešimt metų.
„Mėgaujamės visu procesu, o jei kurią dieną nesinori darbuotis, traukia pamedituoti, pažvejoti ar tiesiog pasiruošti skanią vakarienę, taip ir darome. Dabar esame daug brandesni“, – šypsosi Ingrida.
I. LIPNICKIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Lipnickų naujuose namuose labai gera ir jauku. Čia viskas daryta su didele meile ir tai labai juntama.
Sunkiausias etapas, anot I. Lipnickienės, buvo galutinai nuspręsti, kad būtent čia bus jų namai.
„Daugelis sakė, kad čia bus baisu, kad vienkiemis, kad miškas, kad daug darbo, kad daug žolės pjauti, kad čia vienas vargas, nesąmonė. Mieste geriau, patogiau, kam tas važinėjimas, atstumas, su vaikais sunku, žiemą tamsu, slidu… – kokių tik atkalbinėjimų neišgirdo Ingrida. – Bet man čia viskas miela ir labai patinka.“
Pasak I. Lipnickienės, bent jau kol kas jie nesusidūrė su iššūkiais, kurių negalėtų įveikti.
Ar Ingrida jau turi galutinę viziją, kaip atrodys naujieji namai? Moteris juokiasi, jog kūrybinė ugnelė liepsnoja taip smarkiai, kad galutinį rezultatą pamatys tik tada, kai viskas bus padaryta.
„Mes esame kūrėjai ir viską darome be didelių lūkesčių. Po mažą žingsnelį. Darome sau ir patys esame vertintojai, todėl dažnai save giriame už nuveiktus darbus ir tiesiog džiaugiamės rezultatu. Žinau, kad galutinis vaizdas bus labai geras!“ – neabejoja I. Lipnickienė.
I. LIPNICKIENĖS ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Perėjusi daugybę statybų etapų, I. Lipnickienė turi patarimų norintiems statytis savo svajonių namus. Visų pirma, ji siūlo į statybas ir visą naujų namų kūrybinį procesą žiūrėti kaip į malonumą, o ne prievolę.
„Jei pajusite, kad jums tai yra vargas, sunkumas ar kančia, geriau investuoti ir pasisamdyti specialistus, kurie darbus padarys už jus. Tikrai pažįstu daug žmonių, kuriems savų namų statybos yra didžiausia kančia. Taip tikrai neturėtų būti“, – sako Ingrida.
Kita vertus, nuo nulio pastatyti namus visai nieko neišmanančiam, ne tos srities specialistui tikrai būtų per sunku ir per sudėtinga.
„Kiekvienas turime daryti tai, ką išmanome geriausiai. Medžiagų kainos šiuo metu tikrai per didelės eksperimentams. Man tiesiog pasisekė, kad vyras ir uošvis turi auksines rankas ir moka visus darbus: nuo pamatų iki stogo, nuo elektros, kanalizacijos iki šildymo sistemų įrengimo“, – teigia panevėžietė.
Ji ragina svajoti garsiai ir konkrečiai tas svajones įvardyti, nebijoti priimti pokyčių, neišsigąsti sunkumų – juk tai gali būti bilietas į patogesnį gyvenimą.
„Svarbu mokėti priimti gyvenimo dovanas ir pamokas, tam, kad viskas vyktų taip, kaip jūs ir norite“, – drąsina I. Lipnickienė.
