Sekanti istorijos pėdsakais

Sekanti istorijos pėdsakais

 

Istorija nebūtinai turi būti užrašyta popieriuje. Ją galima papasakoti įvairiais būdais. Panevėžietę, istorijos mokslų doktorantę 28-erių Ievą Griniūtę-Tumelienę pelnytai galima įvardinti tikra istorijos saugotoja. Tik ji tai daro ne visai įprastu būdu – įsigydama pigius, visų kiek primirštus daiktus ir iš naujo atsisukdama į iš pirmo žvilgsnio niekam nebeįdomius pastatus.

„Kaip nekilnojamo turto, taip ir antikvarinio daikto vertė tik kyla. Tai – puiki investicija“, – įsitikinusi prieš bene du dešimtmečius šį tą daugiau senuose daiktuose pastebėjusi panevėžietė.

Aistra įvairių istorinių laikmečių daiktams Ieva užsikrėtė būdama dar maža, prieš du dešimtmečius.

„Visi žino Panevėžio mašinų turgų ir jo sendaikčius – tikriausiai toji aistra atsirado nuo pirmojo apsilankymo, kai į turgų nusivedė mama“, – pasakoja I. Griniūtė-Tumelienė.

Pasivaikščiojimai po ne tik Panevėžyje, bet ir toli už miesto ribų žinomą turgavietę ilgainiui tapo Ievos savaitgalių tradicija. Kiekvieną sykį iš turgaus juodvi su mama vis šį tą parsinešdavo: lempą, rėmelį ar vazą.

Svarbiausia sąlyga būdavo įsigyti daiktą nepermokant, kitaip tariant – išleisti kuo mažiau pinigų. Ieva tokioms paieškoms gaudavusi vos litą ar du.

Dabar jauna moteris įžvelgia net kelis pigių apsipirkimų aspektus. Pavyzdžiui, pigų daiktą iš antrų rankų galima įsigyti sekant tvarumo tendencijas ar siekiant išskirtinumo. Arba galima į visą procesą pažvelgti kolekcinininko akimis – suvokiant tokius daiktus esant vertinga investicija.

Neįvertinti vertingi daiktai

Daiktų istorijomis besidominti panevėžietė gali patarti, kaip atskirti vertingą daiktą nuo nevertingo, kaip ieškoti unikalaus žymėjimo ir į ką dar atkreipti dėmesį naršant tarp sendaikčių.

O štai pati tebuvo dvylikos, kai į jos rankas pakliuvo dėmesį patraukęs moteriškas, gėlėmis puoštas kišeninis veidrodėlis. Kitoje pusėje mergaitė jau tada pastebėjo užrašytą gamintoją ir kitas detales. Tačiau pasidomėti įsigyto pirkinio istorija Ieva susizgribo tik po daug metų, bebaigdama mokyklą.

„Kurį laiką veidrodėlis dūlėjo, kol ėmė kirbėti klausimas – ką gali papasakoti daiktas? O dažniausiai gali daug. Galima sužinoti, kad fabrikas, pavyzdžiui, buvo subombarduotas. Pradedi matyti ne tik daiktą, bet visą istoriją – valstybės, Europos, pasaulio. Man tai labai įdomu“, – pasakoja Ieva.

Panevėžietės paieškų lobynais dažniausiai tampa dėvėtų drabužių parduotuvės. Ten ji randa išties unikalių egzempliorių.

„Eini, žiūri ir pamatai pasidabruotą padėklą ar krištolinę vazą. Pati tokią radau mašinų turguje už 6 eurus. Labai lengva sužinoti jos tikrąją vertę, kai yra visi žymėjimai, graviravimai – geros krištolinės vazos dažniausiai graviruojamos“, – pažymi I. Griniūtė-Tumelienė.

O vėliau paaiškėja, jog panaši vaza gali kainuoti net ir kelis šimtus eurų. Noras ieškoti nesitikint atrasti – būtent tai labiausiai skatina pašnekovę praverti dažno aplenkiamų parduotuvių duris.

Ieva pastebi, jog net ir sendaikčių turguose žmonės mieliau ieško nieko vertų daiktų, pagamintų iš plastmasės, o tai, kas iš tiesų vertinga, tik rečiau panaudojama, linkę apeiti, palikti dėžėse nė nepaliestus.

Paprašyta įvardyti patį netikėčiausią įsigytą daiktą, Ieva ilgai nesvarsto.

„Esu radusi laikrodį už ne daugiau nei 8 eurus, kuriam kitais metais sukaks lygiai šimtas. Prancūziškas, art deco stiliaus, tik neina. Mechanizmas labai paprastas, tikiuosi, vyras sutaisys“, – šypteli I. Griniūtė-Tumelienė.

Lobių paieškos

Neretai žmonėms atrodo, jog paieškos užima labai daug laiko, o sendaikčių turguose vargu ar ką naudingo rasi. Ieva į juos eina susidariusi reikalingų daiktų sąrašą. Jau du mėnesius ji kantriai ir atkakliai ieško didelio dubens duonai kildinti.

„Iš principo neperku naujo – noriu jį atrasti kitur, kur bus ir įdomesnis, ir pigesnis“, –

sako I. Griniūtė-Tumelienė.

Tokį užsiėmimą ji linksmai vadina tikromis lobio paieškomis. Tačiau prie radinių Ieva sako neprisirišanti ir mano, jog visko nėra būtina pasilikti – galima padovanoti ar perparduoti.

Panevėžietė mielai leidžiasi į paieškas ir paprašyta draugių ar mamos. Tik tos paieškos darosi vis retesnės.

Daiktų istorijomis besidominti panevėžietė gali patarti, kaip atskirti vertingą daiktą nuo nevertingo, kaip ieškoti unikalaus žymėjimo ir į ką dar atkreipti dėmesį naršant tarp sendaikčių.

„Stabdau po truputį šituos daiktų gelbėjimus, nes tai užima nemažai laiko. Turi ne tik ieškoti, bet ir pasigilinti apie patį daiktą, jį aprašyti, nuvalyti, kartais net restauruoti. Man tikrai labai gaila dūlančių daiktų, kaip antai, sidabrinių įrankių“, – sako Ieva.

Ji svarsto, jog toks noras išsaugoti, kas sena ir vertinga, atėjo iš šeimos vyresniųjų. Tėvai mokė saugoti ir vertinti daiktą, už kurį sumokėti pinigai.

„O ir mano senelis viską, ką tik buvo įmanoma, tempdavo į namus. Tuo metu tai neatrodė labai geras bruožas, bet dabar suprantu, iš kur tas galėjo ateiti“, – mano I. Griniūtė-Tumelienė.

Neabejinga istorijai

Meile istorijai Ieva dega nuo paauglystės – jau aštuntoje klasėje sako žinojusi, jog pasirinks istorijos studijas. Niekas kitas jai neatrodė įdomu ar reikšminga, o jei įdomu – vis tiek skirta ne jai. Net pildydama stojimo dokumentus surašiusi viską, kas buvo bent kiek susiję su istorija.

„Mintyse neturėjau jokių teisių, medicinų ar vadybų“, – pasakoja istorijos doktorantė.

Pasirinkimams įtakos turėjo ne tik giminėje esantys istorikai. Ypatingą dėkingumą Ieva iki šiol jaučia savo istorijos mokytojai, tuometės Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos pedagogei Kristinai Ponelienei.

„Ji labai skatino ir kartais manimi tikėjo daugiau nei tėvai, iš kurių kartais netgi pasitaikydavo patarimų rinktis kažką perspektyvesnio“, – sako Ieva.

Šiuo metu panevėžietės kasdienybėje daugiausia vietos užima mokslai – ji rašo disertaciją apie vaikus tarpukario Lietuvoje. Tai – magistro studijų darbo apie vaikų darželius tęsinys. Daug žmonių nustemba išgirdę, jog tuo sunkiu laikotarpiu iš viso buvo vaikų darželiai. Ir ne bet kokie – Montesori, o sistemos pradininkė pedagogė ir psichologė iš Italijos Marija Montesori Kaune netgi norėjo atidaryti centrą, kuris aptarnautų visas Baltijos šalis.

I. Griniūtė-Tumelienė neabejoja: daug naujai atrandamų detalių tik parodo, kokia moderni buvo tarpukario Lietuva, sekusi naujausias vaikų auklėjimo, švietimo idėjas.

Moksliniame darbe Ieva planuoja per vaikus, jų auklėjimo sistemą atskleisti ne tik plikus skaičius, bet ir sociokultūrinę erdvę: šeimos gyvenimą, tėvų veiklas, mokslus, baldus, kurie buvo madingi tuo metu, kokie standartai vyravo darželių maitinimo sistemoje ir panašiai.

Žymi pavardė – ne rodiklis

Negalima nepastebėti ir garsios moters nešiojamos mergautinės pavardės. Lietuvoje bene garsiausias iš Grinių buvo prezidentas Kazys Grinius.

Ieva tik šypteli: tiek mokykloje, tiek ir studijų metais vis kas nors paklausdavę, ar ji jokiais saitais nėra su šia gimine susijusi.

Nors kažkada Ievos senelis yra užsiminęs, bet tokias kalbas ji laiko daugiau humoristinėmis.

„Mano turimomis žiniomis, nesame susiję. Jeigu būtume – būtų gerai, jeigu ne – nieko tokio. Nemanau, kad paveldėta pavardė kažką prideda ar palengvina. Tai nepadaro žmogaus nei geresnio, nei blogesnio – pirmiausia turėtų būti vertinami paties pasiekimai“, – įsitikinusi I. Griniūtė-Tumelienė.

Panevėžyje gimusi ir augusi pašnekovė į gimtąjį miestą sugrįžta bent kartą per mėnesį. Šiame mieste jaukiai jaučiasi ir iš Klaipėdos kilęs moters sutuoktinis.

Ieva juokiasi, jog Aukštaitijos sostinėje iki šiol yra nemaža Grinių giminės koncentracija, mat jos tėtis yra kilęs net iš šešių berniukų šeimos.

O štai pati jau dešimtmetį savo gyvenimą kuria šalies sostinėje, nors Vilnius, sako, yra daugiau vieta dirbti, kuri su metais darosi vis nepatogesnė.

Gimtasis miestas Ievos akimis atrodo puikus variantas šeimoms su mažais vaikais, čia beveik nepasitaiko automobilių spūsčių. Jeigu ir patenki į kokią, toks nepatogumas tetrunka kelias minutes, o Vilniuje šeimai ne kartą teko ir porai valandų įstrigti kelyje iš vieno miegamojo rajono į kitą.

„Kartais net ir banko reikalus tvarkausi Panevėžyje – nėra eilių, viskas vyksta greičiau. Net ir pasą čia dariausi“, – juokiasi pokalbio dieną Aukštaitijos sostinėje atostogavusi istorikė.

Miesto paslaptys

Ieva pripažįsta kartais pasvarstanti ir apie galimybę sugrįžti į miestą, kurį dabar mato visai kitokiomis akimis.

Anksčiau jis atrodė liūdnas, negalintis pasiūlyti jokios įdomesnės veiklos.

„Visur atrodė geriau nei Panevėžyje, bet čia turbūt visiems būdinga, jog neįvertiname to, kur augame“, – svarsto I. Griniūtė-Tumelienė.

Kas kartą sugrįždama į tėvų namus, ji akimis ieško ir išskirtinių pastatų – lygina su tais, kurie išliko tik įamžinti senose fotografijose. O ypač domina uždarytos gamyklos. Net ir nugulus laiko dulkėms, negali nesujaudinti tragiški įvykiai Panevėžio cukraus fabrike.

1940 metais, kai Lietuva neteko savo nepriklausomybės, vyko intensyvios cukraus fabriko statybos. Gamykla buvo statoma pagal žinomo architekto Arno Funko projektą. Pagal jį 40 ha plote turėjo iškilti apie 30 skirtingos paskirties pastatų.

O 1941-ųjų birželio 25 d. maždaug už 300–400 metrų nuo cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, komunistai sušaudė devyniolika kalinių, atvežtų iš Panevėžio vykdomojo komiteto rūsių. Tarp nužudytųjų buvo išvakarėse suimtų Kupiškio valsčiuje ir atgabentų į Panevėžį 15 kupiškėnų ir 4 Panevėžio rajono gyventojai. Vėliau atkasti palaikai iš žudynių vietos perlaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.

O Panevėžio cukraus fabrikas tuo metu buvo viena moderniausių Aukštaitijoje, o gal net ir visoje Lietuvoje gamyklų. I. Griniūtės-Tumelienės nuomone, šis pastatas yra tikras istorinis paminklas, o jį puošiantis dekoras – tipiškas art deco pavyzdys.

„Panevėžys visą laiką buvo laikomas gamyklų miestu, tad kodėl nebūtų galima jų inovatyviai prikelti ar rengti ekskursijas? Kad ir neveikiančioje gelžbetonio gamykloje ar konservų fabrike – visą laiką jį prisimenu griūvantį. Tai yra mūsų paveldo dalis, su kuria reikia atrasti kalbą. Naikinti nėra pats geriausias sprendimas“, – sako istorijos doktorantė,

Ji dažnai pasvarsto, kodėl mokyklose nėra mokoma miesto istorijos. Ievos nuomone, jeigu mokiniams būtų suteikiama galimybė išeiti į gatves ne tik centre, bet pavažiuoti ir šiek tiek toliau, per miesto istoriją būtų galima supažindinti jaunimą su visos Lietuvos istorija ir įvairiais laikotarpiais: carine Lietuva, sovietmečiu, tarpukariu.

„Jokios žinios niekada neapsunkina ir nevargina, tik paskatina norą domėtis. Natūralu, jog žmogus klausia ir nori žinoti atsakymus – tai prigimtinis dalykas“ , – sako I. Griniūtė-Tumelienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų