-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Baidarių ir kanojų irklavimo treneriai panevėžiečiai Vytautas ir Dalia Vaičikoniai tvirtina: sportas tik dar labiau suvienijo jų šeimą.Bendra buitis ir darbas kartu ne vienai šeimai tampa rimtu išbandymu.
O žinomi baidarių ir kanojų irklavimo treneriai panevėžiečiai Vytautas ir Dalia Vaičikoniai tvirtina: sportas tik dar labiau suvienijo jų šeimą.
Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionas, pasaulio vicečempionas Vytautas Vaičikonis, dėl traumos buvęs priverstas mesti profesionalaus sportininko karjerą ir ėmęsis trenerio darbo, į šią veiklą įtraukė ir žmoną.
Dabar tėvų pėdomis seka ir vyresnioji dukra Rasa. Šeimyninio tandemo kraityje – daugybė jaunųjų talentų, pergales skinančių ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio čempionatuose.
Vytauto ir Dalios Vaičikonių gyvenime sportas užima didelę dalį.
„Kai atrodė, kad belieka skinti sunkaus darbo vaisius, vieną naktį nubudau negalėdamas nei pajudėti, nei įkvėpti oro.“
V. Vaičikonis
Trenerio duona nėra lengva – visos vasaros, atostogos, o kartais ir laisvadieniai atiduoti treniruojamiems vaikams.
Tad ir šeimos namuose dažniausiai kalbos sukasi apie darbą.
Kita vertus, kaip pastebi Vytautas, jiedviem lengviau vienas kitą suprasti, padėti, būti atrama ne tik darbe, bet ir gyvenime.
Treneriai ugdo per penkias dešimtis jaunųjų sportininkų, tad kol vienas jų išvykęs į varžybas ar stovyklas, kitas dirba su jo auklėtiniais.
Jei ne darbas kartu, dažnai ir trenerių atostogos prabėgtų atskirai, o tai šeimai naudos tikrai neduotų. Dabar į vasaros stovyklas Lietuvoje ir užsienyje neretai vyksta visa šeima.
„Žinoma, nėra namų be dūmų, bet per tuos dešimtmečius kartu nebuvo iškilę didelių krizinių situacijų. Gal jeigu kartu nedirbtume, būtų sunkiau. Jeigu iš varžybų grįžti 10 valandą vakaro, nors pagal planą turėjai būti 8-ą, antra pusė turėtų pagrįstų priekaištų ar įtarimų. Bet kai verdi tame pačiame katile, supranti, kad šioje veikloje būna ir nesuplanuotų dalykų“, – sako V. Vaičikonis.
Dalia pritaria, kad darbas juos tik dar labiau suvienijo – atsirado bendrų tikslų, siekių, svajonių.
„Trinties nebėra. O gal ir nebuvo. Gal kai šeima atsiranda iš tikrų jausmų ir meilės, viskas vyksta natūraliai“, – svarsto D. Vaičikonienė.
Baidarių ir kanojų sportas Vytautą lydi nuo paauglystės – juo susidomėjo paragintas draugo.
Panevėžietis tapo Europos čempionu bei pasaulio vicečempionu.
Būdamas pačiame sporto olimpe, V. Vaičikonis patyrė sudėtingą traumą, pakreipusią gyvenimą kitu keliu.
Paprastai šios sporto šakos profesionalų karjera tęsiasi iki 34–36 metų, tačiau Vytautas atsisveikinti su sportu buvo priverstas 28-erių, kaip pats sako, pačiame jėgų žydėjime.
„Kai atrodė, kad belieka skinti sunkaus darbo vaisius, vieną naktį nubudau negalėdamas nei pajudėti, nei įkvėpti oro. Net medikai negalėjo paaiškinti nugaros traumos priežasčių. Geriausi metai taip ir liko neišnaudoti. Sunku pasakyti, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera, jeigu ne šis įvykis. Bet jei ne trauma, gal nebūčiau tapęs treneriu“, – svarsto V. Vaičikonis.
Beje, jis yra baigęs ir inžinerijos mokslus Kauno technologijos universitete. Nors iš pažiūros sportas ir inžinerija – nesuderinami dalykai, panevėžietis tvirtina, kad tokios žinios labai praverčia trenerio darbe.
Inžinerija padeda konkrečiau ir tiksliau susiplanuoti darbus.
Augant auklėtinių būriui, V. Vaičikonis jautė, kad vienam susitvarkyti su tokiu krūviu darosi vis sunkiau.
Taip nejučia jo dešiniąja ranka tapo žmona Dalia, su kuria skaičiuoja jau du dešimtmečius draugystės ir šešiolika santuokos metų.
„Kai susipažinau su Vytautu, jis buvo profesionalus sportininkas. Per tiek metų ir pati sportu užsidegiau. Padėti Vytautui teko vis daugiau. Buvau baigusi universitetą, bet baigiau dar ir sporto mokslą, tapau trenere, nors iki tol sportas mano gyvenime buvo tik vienas iš malonumų“, – pasakojo D. Vaičikonienė.
Vaičikoniai jau penkiolika metų kaip šeimyninis trenerių duetas vaikus moko baidarių ir kanojų sporto meistriškumo.
Abu dirba Panevėžio sporto centre ir R. Sargūno sporto gimnazijoje.
„Geri sportininkai ne visuomet būna geri treneriai, o gerais treneriais tampa ir ne sportininkai“, – iš patirties gali konstatuoti V. Vaičikonis.
V. Vaičikonis juokauja su žmona susipažinę tradiciškai – šokiuose ir kartu per gyvenimą žingsniuoja jau du dešimtmečius. „Monika Jan fotografija“ nuotrauka
Nuo mažų dienų matydamos tėvų darbą, ir Vaičikonių atžalos auga itin sportiškos.
Penkiolikametė dukra, treniruojama tėvų, jau pateko į Lietuvos jaunių rinktinę.
O dvylikametis sūnus lanko dviračių sportą, nors mamai yra prasitaręs, kad norėtų išbandyti baidarių ir kanojų irklavimą.
Anot tėvų, dukrai jie nesudarantys jokių išskirtinių sąlygų per treniruotes ir varžybas. Nežinantieji net neįtartų, kad tai Vaičikonių atžala. Tačiau mama pripažįsta: kartais dukrai pastabas sunkiau priimti, nes jas pasakė tėvai.
„Namuose stengiamės nebūti treneriais, tik tėvais. Paprastai vaikai nenori, kad tėvai važiuotų į varžybas, nes tuomet jaučia didesnę atsakomybę ir jaudulį. Mūsų dukra, tikiuosi, to nejaučia“, – mano D. Vaičikonienė.
Treneriai šypsosi, kad didelės kantrybės, diplomatijos, o kartais ir griežtesnio žodžio reikia ne tik saviems vaikams, bet ir auklėtiniams. Į baidarių ir kanojų irklavimą vaikai kviečiami nuo 10–14 metų, tad dauguma jaunųjų sportininkų – paaugliai.
Nors tokio amžiaus jaunuoliai dažnai mėgsta pamaištauti ir išbandyti suaugusiųjų kantrybės ribas, Vaičikoniai nuo pat pirmųjų treniruočių bando įskiepyti discipliną – kasdien lankyti užsiėmimus.
„Kaip menininkas nebus vidutinybė, taip ir geras sportininkas bus lyderis, sudėtingesnio charakterio. Visi bando ribas, bet žino, kad pas mus reikia sportuoti, ne šiaip susirinkti pasikalbėti. Kiekvienai kartai tenka įrodinėti, kas čia vadas“, – juokiasi V. Vaičikonis.
Anot Vytauto, koks kareivis, kuris nenori tapti generolu. Jie su žmona taip pat yra maksimalistai, jiems svarbu, kad vaikai sportuoti ateitų ne kaip į būrelį, o pasiekti rezultatų.
Tuo labiau kad Panevėžyje išties sukurta gera sporto bazė talentams skleistis.
„Rezultatui pasiekti reikia bendro indėlio – vaiko pastangų, tėvų palaikymo ir trenerių darbo. Mes, treneriai, spaudžiame, bet jeigu nebus tėvų palaikymo ir paties vaiko motyvacijos, nebus ir rezultato“, – teigia V. Vaičikonis.
Tėvų pėdomis žengia ir Vaičikonių atžalos – vyresnioji dukra Rasa jau skina pergales baidarių ir kanojų irklavimo varžybose, o jaunėlis sūnus Rokas aktyviai užsiima dviračių sportu. „Monika Jan fotografija“ nuotrauka
Treneriai pastebi, kad šiuolaikinė karta nori visko greitai, čia ir dabar. Bet sportuojant rezultatams pasiekti prireikia ne vienerių metų.
Pasak D. Vaičikonienės, šiuolaikiniams vaikams, įnikusiems į technologijų pasaulį, labai svarbu sužadinti norą judėti, būti arčiau gamtos, o tai ir suteikia irklavimo sportas. Vyresnieji jau nuo vasario vidurio baidares leidžia į Nevėžį ir sezoną baigia spalio viduryje.
Pasak trenerių, jų užduotis yra ne tik atrasti ir nugludinti jaunuosius talentus, bet ir savotiškai formuoti asmenybes, išmokyti susidoroti su nesėkmėmis, atrasti savo stipriąsias puses.
„Jeigu vaikas, susidūręs su pirma nesėkme ar tiesiog nenoru, nuleis rankas, lygiai taip pat jis elgsis mokydamasis, o vėliau darbe. Pralaimėjimo kartėlis lydi ne tik varžybose, bet dažnai ir gyvenime. Sportuojantys vaikai mokosi įveikti nesėkmes, užsigrūdinti, nesustoti kelyje atsiradus iššūkiams, o tai labai pravers jiems ir gyvenime“, – mano D. Vaičikonienė.
Pasak Vaičikonių, irkluotojų bendruomenė – kaip viena didelė šeima.
Kartu dalyvauja ne tik treniruotėse, vyksta į varžybas, bet ir turi savų tradicijų, dar labiau suvienijančių kolektyvą.
Sakoma, jeigu nori išbandyti kitą žmogų, pasikviesk jį į kelionę. O kelionių trenerių darbe išties daug.
Kaip pastebi Vytautas, vasarą kartais per mėnesį tenka aplankyti 4–5 šalis.
Nors toks darbas būtų daugelio svajonė, V. Vaičikonis šypsosi, kad jis daugiau namų žmogus ir mieliau rinktųsi jaukų pasisėdėjimą prie židinio su šeima, tačiau suvokia, kad tokį darbą pats ir pasirinko.
Negana to, jis yra ir Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos trenerių tarybos pirmininkas, ilgus metus buvo teisėjų tarybos pirmininkas, tad veiklos – vos spėk suktis.
Todėl geriausias poilsis Vytautui namuose yra jaukiai įsitaisyti su knyga ar pažiūrėti gerą filmą. O Dalia geriausiai pailsi užsiimdama rankdarbiais ar kitais kūrybiniais darbais, vasarą mėgsta važinėti riedučiais, plaukioti irklente, o žiemą slidinėti ar leistis į žygius.
Trenerė nustebina: jos didžioji aistra – konditerija. Ir šeimyną lepina ne šiaip kaloringais desertais, o žaliavalgiškais skanėstais, tortais ar natūralaus raugo duona.
„Žmona kiek kuklinasi, bet gamina išties nuostabius desertus, jos pyragai visuomet bus ypatingi“, – pagyrų antrajai pusei negaili V. Vaičikonis.
