P. ŽIDONIO nuotr.

Šeima – pereinamos būsenos

Šeima – pereinamos būsenos

Visuomenę stipriai supurtančios krizės – savotiškas egzaminas ir žmonių santykiams.

Į demografinę duobę, kai drastiškai sumažėjo santuokų ir išaugo skyrybų skaičius, Lietuva buvo įkritusi prieš gerą dešimtmetį, ištikus ekonominiam sunkmečiui. Panašus scenarijus pasikartojo pernai, kai vien Panevėžyje santuokų sumažėjo daugiau nei 120.

Skyrybų lyderiai

Vytauto Didžiojo universiteto profesorės, Socialinių tyrimų centro vadovės Aušros Maslauskaitės teigimu, lietuviai pagal ištuokų skaičių – Europos lyderiai.

„Skyrybų bumas“, pasak profesorės, prasidėjo dar 1965 metais, kai buvo įgyvendinta teisinė skyrybų reforma. Po jos išsiskirti tapo lengviau ir pigiau. Pagal iki 1965-ųjų galiojusią tvarką, išsiskirti norėjusi pora privalėjo kreiptis į vadinamąjį liaudies teismą.

Skyrybų revoliuciją paskatino ir visuomeniniai pokyčiai – žmonės iš kaimų kėlėsi į miestus, moterys save pradėjo realizuoti ne tik namuose, bet ir profesinėje srityje. Galima sakyti, visą sovietmetį vyrai buvo mažiau išsilavinę nei moterys. Skyrybas skatino materialiniai nepritekliai, alkoholizmas. Nuo 1965-ųjų vos per dešimtmetį buvo pasiekti tokie ištuokų rodikliai, kurie su nedideliais nuokrypiais išliko stabilūs iki sovietmečio pabaigos.

„Per 50 metų šie rodikliai liko stabiliai aukšti. Jeigu lygintume save su kitomis Europos Sąjungos šalimis, būna metų, kai šioje srityje esame lyderiai. Nauja tik tai, kad dabar gerokai dažniau skiriasi tie žmonės, kurie yra socialinių kopėčių apačioje: žemesnio išsilavinimo, nestabilių pajamų. Sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje dažniau išsituokdavo aukštesnio išsilavinimo žmonės“, – naują tendenciją įžvelgia A. Maslauskaitė.

„Dabar gerokai dažniau skiriasi tie žmonės, kurie yra socialinių kopėčių apačioje: žemesnio išsilavinimo, nestabilių pajamų. Sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje dažniau išsituokdavo aukštesnio išsilavinimo žmonės.“

A. Maslauskaitė

Laimė matuojama turtais

Pasak profesorės, materialiniai nepritekliai, nedarbas, mažos pajamos yra vieni didžiausių stresą keliančių faktorių, turinčių tiesioginę įtaką šeimos gerovei ir stabilumui. Kai žmonėms kasdien tenka sukti galvą, kaip sumokėti mokesčius, nusipirkti maisto ar vaikams suteikti geresnį išsilavinimą, kyla nepasitenkinimas, o jį ne taip retai bandoma malšinti alkoholiu, įvairiomis priklausomybėmis, elgesio problemomis.

Kaip rodo tyrimai, pačią didžiausią skyrybų riziką patiria tie vyrai, kurie niekur nedirba. Jų tikimybė išsiskirti yra 60–70 proc. didesnė už dirbančiųjų

„Ta bendrai gerėjanti Lietuvos ekonominė situacija negerėja visiems vienodai. Tie, kurių gerovė auga arba kurie jaučiasi daugmaž stabiliai, daug mažiau nestabilumo jaučia ir šeimyniniame gyvenime. Įvairiose medijose dažniau skaitome apie vadinamųjų influencerių, pramogų pasaulio žvaigždžių ar politikų skyrybas, bet tai neatspindi realios padėties“, – tvirtino A. Maslauskaitė.

Jos teigimu, nors Europoje Lietuva pirmauja pagal išsiskiriančių šeimų statistiką, to nereikėtų vertinti tik kaip blogio. Į tai galima žiūrėti ir kaip į galimybę nutraukti santykius, kurie žalingi visiems šeimos nariams.

Panevėžyje pernai santuokų sumažėjo daugiau nei 120. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžyje pernai santuokų sumažėjo daugiau nei 120. P. ŽIDONIO nuotr.

Naujas modelis – gyventi nesituokiant

Skyrybų skaičius išlieka stabiliai didelis, o santuokų per pastaruosius tris nepriklausomybės dešimtmečius drastiškai mažėjo. Pasak A. Maslauskaitės, 1990 metų pradžioje tūkstančiui gyventojų teko 10 santuokų, o apie 2000-uosius jų skaičius sumažėjo iki 4,5, tai yra beveik 60 proc. Vėliau santuokų vėl daugėjo iki 7–7,5, tenkančių tūkstančiui gyventojų.

„Žvelgiant į Europos kontekstą, esame visuomenė, kuri gana dažnai tuokiasi. Buvo kelios duobės, sutapusios su ištikusiomis krizėmis. Pirmas toks ryškus kritimas buvo 2010 metais, kai santuokų rodiklis sumažėjo iki 6. Tai buvo ekonominės krizės pasekmė. Jau turime ir praėjusių metų duomenis, iš kurių matyti, kad pandemijos metu santuokų taip pat drastiškai mažėjo iki 5,4“, – teigė pašnekovė.

Anot A. Maslauskaitės, vertinant trijų dešimtmečių rezultatus galima daryti išvadą, kad įsitvirtina naujas šeimos modelis. Žmonės pradeda šeimyninį gyvenimą gyvendami ne santuokoje, nors vėliau dauguma susituokia. Tai nereiškia, kad santuoka praranda savo socialinę svarbą.

„Jau dabar matome, kad pereiname į stabilią naujos šeimos modelio kūrimo stadiją ir didelių pokyčių nebėra. Lietuva ir išliko ta šalimi, kur santuoka labai svarbi, saugi terpė susilaukti vaikų. Bet kartu tampame visuomene, kur pradėti partnerystę nuo santuokos yra retenybė“, – pastebi profesorė.

„Paskenduolių“ laikai baigėsi

Šeimos psichologas ir psichoterapeutas, socialinių mokslų daktaras, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Gediminas Navaitis teigė, kad šeimos pokyčius nulėmė sparti tos pačios visuomenės kaita. Faktą, kad nuo nepriklausomybės pradžios trečdaliu sumažėjo santuokų, jo nuomone, galima paaiškinti keliomis priežastimis. 1980 metais vidutinis pirmos santuokos amžius moterims buvo 19 metų, vyrams – 21-eri. Dabar jeigu tokio amžiaus jaunuolis nuspręstų susisaistyti santuokos įžadais, artimieji nesuprastų – pirmiausia reikia baigti mokslus, siekti karjeros, užsitikrinti materialinę gerovę. Dar kita svarbi priežastis – emigracija. Išvažiuojantieji savo energiją nukreipia profesiniam įsitvirtinimui ir materialiniam gerbūviui sukurti.  Šeimai kurti tai nėra palanki situacija. Ir bene svarbiausia – vertybiniai pokyčiai.

„Visi tikrai mokykloje yra skaitę A. Vienuolio „Paskenduolę“. Kas šiandien suprastų tokią situaciją? Mergina, sužinojusi, kad laukiasi kūdikio, kurio tėvas nepripažįsta, iš nevilties eina nusiskandinti. Dabar atrodytų tai visiška fantazija, bet anais laikais tai buvo suprantamas elgesys. 1985 metais tik 4,5 proc. vaikų gimė tėvams, kurie nebuvo susituokę. Šiandien tokių vaikų yra trečdalis. Tai, kas buvo nepriimta 1985 metais, dabar norma – vienas iš trijų vaikų auga šeimoje, kurioje tėvai nėra susituokę. Šie skaičiai rodo didžiulius pokyčius visuomenėje per gana trumpą laiką“, – kalbėjo G. Navaitis.

Panevėžio savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, 2020 metais bendrasis santuokų rodiklis (santuokų skaičius 1 tūkst. gyventojų) sumažėjo nuo 5,6 (2019-aisiais) iki 4,4 (2020-aisiais). Pernai Panevėžio mieste buvo įregistruotos 410 santuokų ir 248 ištuokos (2019 metais atitinkamai 532 ir 298).

Panevėžio savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus duomenimis, 2020 metais bendrasis santuokų rodiklis (santuokų skaičius 1 tūkst. gyventojų) sumažėjo nuo 5,6 (2019-aisiais) iki 4,4 (2020-aisiais). Pernai Panevėžio mieste buvo įregistruotos 410 santuokų ir 248 ištuokos (2019 metais atitinkamai 532 ir 298).

Nesutampa požiūriai

Tyrimai rodo, kad devyni iš dešimties žmonių mano, jog laimingas asmeninis gyvenimas neįmanomas be darnios šeimos. Tik vienas iš dešimties yra apsisprendęs nekurti šeimos. Tačiau, anot psichologo, jeigu šį skaičių palygintume su realiomis santuokomis, turėsime daug neatitikimų. Juos būtų galima paaiškinti kaip tam tikrų nuostatų nesuderinamumą. Jeigu pažvelgtume į šeimą prieš trisdešimt ar penkiasdešimt metų, ją kuriantieji labai aiškiai įsivaizduodavo, kokie bus vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje. Gyvenimas galėjo dėliotis įvairiai, bet bendros nuostatos sutapdavo.

Dabar yra kitaip. Prieš keletą metų atliktas tyrimas labai gerai iliustruoja tą pereinamą šeimos būseną. Jaunimo, baigusio vidurinę mokyklą, buvo paklausta, kas šeimos galva. Merginos dažniausiai teigė, kad šeimoje jokių galvų neturi būti, abu turi vieningai priimti sprendimus. Visgi vaikinai dažniausiai tvirtino, kad šeimos galva yra vyras arba tas, kuris labiau patyręs, o tai vis tiek yra vyras. Kitas klausimas buvo apie buities darbų pasiskirstymą. Vaikinai suskirstė darbus į vyriškus ir moteriškus, o merginos teigė, kad buitį reikia dalytis po lygiai. Trečias klausimas – apie šeimos biudžetą. Čia vaikinai, kurie tarsi pasisakė už tradicinę šeimą, tvirtino, kad šeimoje abiejų finansinis indėlis turi būti vienodas. O merginos, ankstesniuose klausimuose pasisakiusios už šiuolaikinę šeimą, visgi atsakė, kad šeimą išlaikyti privalu vyrui, kaip visada buvo tradicinėse šeimose.

„Šis pavyzdys ir parodo didžiuosius prieštaravimus šeimose. Ir tokių prieštaravimų yra daug. Šeima yra pereinamosios būsenos ir keisis ta linkme, kad labiau atitiktų individualaus žmogaus poreikius, o tai jau ir vyksta“, – atkreipia dėmesį G. Navaitis.

Skyrybos paveldimos?

G. Navaičio teigimu, kuriant santykius atsisakoma ir kai kurių moralinių nuostatų. Ilgą laiką egzistavo įsitikinimas, kad į sutuoktinius reikia rinktis žmogų iš geros šeimos. Tai buvo visuotinai suprantama. O sovietiniais metais geros šeimos sąvoka buvo sutapatinta dar ir su turtu.

„Mergina sako – tekėsiu už Jonuko. Visi ją bando atkalbėti, juk Jonuko brolis sėdi kalėjime. Tačiau dabartinė mergina atrėžia – bet tai Jono brolis sėdi kalėjime, o ne jis. Geros šeimos sąvoka labai susiaurėja. Didelė dalis vertybinių nuostatų yra atsinešama iš šeimos“, – teigė G. Navaitis.

Anot psichologo, net toks iš pirmo žvilgsnio nesvarbus faktas, kaip tėvų sėkminga santuoka, turi tiesioginės įtakos vaikų kuriamos šeimos stabilumui. Jeigu abiejų sutuoktinių tėvai gyvena santuokoje, tikimybė, kad jie išsiskirs, yra viena iš keturių. Jeigu vienas iš jų kilęs iš išsiskyrusios šeimos, tokia tikimybė viena iš trijų, o jeigu abu sutuoktiniai yra iš išsiskyrusių šeimų, ši tikimybė išauga iki vienos iš dviejų.

Anot G. Navaičio, išradinėti dviračio ar ieškoti visrakčio į sėkmingą santuoką nereikia. Jis jau seniai žinomas – nuo mažens vaikus reikia mokyti bendravimo ir tarpusavio problemų sprendimų būdų. O pirmiausia – geriau pažinti save. Sovietiniais metais jaunimo rengimas šeimai apsiribodavo buitiniu lygmeniu: mergaitės buvo mokomos gaminti valgį, siūti, kitų buities darbų, vaikinai – vadinamųjų vyriškų darbų. Dabar daugiausia dėmesio skiriama lytiniam švietimui. Tiek buitis, tiek ir lytinis švietimas yra svarbūs kuriant šeimą, bet šeima, pabrėžia G. Navaitis, yra gerokai daugiau nei šios dvi sritys.

„Svarbiausia turėtų būti bendravimas ir supratimas. Pasižiūrėkite, kiek internete yra visokiausių psichologinių mokymų apie santykius, bet visa tai yra neformalusis švietimas. Nei mokyklos, nei universitetai tam neskiria dėmesio. Mūsų švietimo sistema vis dar labai konservatyvi, o kai kuriose srityse net pernelyg konservatyvi“, – mano G. Navaitis.

Septyni tūkstančiai vaikų kasmet

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2019 m. daugiau nei pusė (54 proc.) išsituokusių porų turėjo bendrų iki 18 metų amžiaus vaikų. Po skyrybų be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) kasmet lieka gyventi apie 7 tūkstančiai vaikų. 2009–2019 m. nepilnose šeimose liko gyventi daugiau nei 80 tūkst. vaikų.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų