-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Austėja Dūdaitė (11 kl.)
***
Žmonių kalba jau seniai
nustojo galioti –
per daug ertmių raidėse –
pro jas išbėga prasmė.
Visai kas kita – ežero kalba
(skaitau tik mėnuliu užantspauduotus,
bangų rašmenimis rašytus laiškus).
Galima pateisinti ir vėjo signalus
bei beprasikalančio daigo virpesius.
O geriausia – tulpių kalba.
Paklausyk, kaip jos žydi tylą –
tada nebereikia jokios poezijos.
Vasara kuria sau
Vėjas vėsiais šilkiniais pirštais
Užgavo pievos smuiko stygas –
Laibas pasitempusias smilgas.
Spinduliai švelniai groja
Vien tik baltais klavišais
Ramunių pianinu.
Vasara kuria sau lyrišką
Gamtos muziką ir nebando
Prilygti šviesiajam Apolonui.
Tai ne žiogų čirškimas.
Tai garsas atsegamo
Horizonto užtrauktuko.
Ištrūksta priverta saulė.
Stabdau dviratį, kad spinduliai
Tarp stipinų neįsisuktų.
Saulės apšviesta teka upė –
Ar tai vadinama saulėtekiu?
Pušys šnara, lyg bandytų atsakyti.
Visos spalvos debesies paletėje.
Ką mums, senas dvirati, daryti,
Kad šio grožio nepamirštume?
(Ne)vientisas pasaulis
Mėnuo, už laivo užlindęs, vaidina suplėšytą burę,
O vėjas iš smėlio stato Babelio bokštą.
Bangos, kranto nugarą atvėsinusios, vėlei sugūra
Ir lieka trys – vandens, dangaus bei žemės – plotmės.
Bet žuvėdros ant jūros ima Vienos valsą šokti,
Debesims ir smėliui pažeria šaltus purslus,
Grožis sujungia į visumą ilgį, aukštį, plotį –
Neatskirsi, kur žemė, vanduo, o kur dangus.
Paieškos
Plaštakės blaškosi kaip prašalaitės.
Tolumoje suūkia švyturys,
Lyg būtų debesų rašte išskaitęs,
Koks geriausias amžius ir dešimtmetis.
Saulės laikrodis nerodo valandų.
Žuvėdros klykia išgalvotą datą.
Epochos, kurioje turėčiau būti, nerandu.
Mirusiose kopose vis vaikštau ratais.
O jei tokios iš viso net nėra?
Man pėdą lyžteli žalsva banga.
Debesys ant horizonto iešmo.
Turbūt aš niekur netinku.
Koks skirtumas, vis tiek esu –
Galiu tave ant smėlio piešti…
***
Nulinkę žvakių kaklai,
kalendorius išplėšytais lapais,
taurėje vietoj raudono Bordeaux –
saulėlydžio krešulys.
Kodėl tamsėjančio dangaus juodraštyje
sakoma, kad niekas nepasikeitė?
Tiesa, nepaminėjau lentynų,
apvirtusių kėdžių ir puodelio
su mėlynais žirniukais.
Jame prieš penkiolika metų
tau išviriau mėtų arbatos.
Dar neatvėso.
Kačių konferencija
vienuoliktasis dešimtmetis
tryliktasis mėnuo
aštuntadienis
dvidešimt penktoji valanda
katės vėl konferencijoje
svarsto ar joms verta
ir devintąjį gyvenimą
pramiegoti
gal reikia pasirašyti
Katinopo-Šunotovo
paktą bei susivienyti
su šunimis prieš žmones
Nedovanokite man gėlių
Palaisčiau tulpę, o ji nakčia
Tuo pačiu vėsiu vandeniu
Palaistė mano sapnus.
Iš vazono padirbo vežimą
Ir išvyko gyventi į pievą,
O gal į Olandiją.
Prieš tai dar parašė raštelį
Žaliomis sultimis: „Mielas žmogau,
Man nieko daugiau iš tavęs nereikia.“
Klausiau kitų tulpių, kas darosi.
Jos tik ėmė grūmoti raudonais
Žiedų kumštukais.
Atradau naują gėlių rūšį
Dovanoju tau
Šią milžinišką
Mėlyną gėlę
Pražys kai panorėsi
O vėjo sulaužyta
Elegantiškai išlenks
Savo amžiną žiedą
Dovanoju tau
Tobulą gėlę –
Skėtį
Kaltinimai čiobreliui
Čiobrelis neturi teisės žydėti.
Juk nerezervavo vietos,
dokumentų nepasirašė.
Be to, nemoka mokesčių
už vandenį, saulės šildymą.
Ir išvis, ką jis dirba?
Negi žydėjimas – darbas?
Galėtų šluoti žemę
ar rišti virves iš savęs.
Dar pats nusiskinti žiedus
bei parduoti arbatai.
Bet, ir sugalvok tu man taip,
Katino poezija
Katinas ant patisono.
Ore ūsais rašo
Baltas eiles.
Jei ko nesuprasi,
Užrašys ant rankos
Dantiraščiu.
Gabija Kairytė (10 kl.)
Klaustukas, šauktukas, kablelis ir taškas
Klaustukas sakinio gale,
Tesėsi pažadą ar ne?
ir daugtaškį ruošiausi dėti,
Bet vėl kablelis atskubėjo.
Šauktuku pasivyti aš bandžiau
Šešėlį tavąjį lyg lobį,
Bet vis prie to klaustuko sugrįžau,
Ar paslaptį išsaugosi, brangioji?
Kurį laiką buvau nustojus rašyt
Kurį laiką buvau nustojus rašyt,
Juk sako, meilė įkvepia,
Tai kodėl paskendau jos liūdesy?
Kurį laiką buvau nustojus rašyt.
Melavau, jog mano širdis raidžių nešaukia,
Jog noriu, kad ji šauktų tavo vardą.
Kurį laiką buvau nustojus rašyt.
Sako, meilė suteikia sparnus,
Bet pabaigoje lieka tik atsiprašyt.
Poetė
Norėjau būt saule,
Bet užtemdžiau pasaulį.
Norėjau dainuot,
Bet ugnim rėkiu.
Norėjau kvėpuot,
Bet pamiršau skėtį.
Norėjau būt viena,
Bet pažadą pati sulaužiau.
Norėjau būt poete,
Tapau tuščia palange.
Kažkur, kažkas
Cigarečių kvapas
Ir suplyšęs megztinis.
Purvinos rankos
Ir miegas begalinis.
Nepasakyti žodžiai,
Bet lūpos, kalbančios tyla…
Prisilietimas vienas
Ir vėl rami jūra.
Išėję žmonės
Ir debesys praplaukę.
Kažkur, kažkas
Tavęs ten gruodį laukia…
Tu ir aš
Tu uraganas,
Aš tušinukas.
Tu mane įtrauki,
Aš įsilieju.
Tu puodelis,
Aš kava.
Tu jos negeri,
Man šalta.
Tu vasara,
Aš žiema.
Tu plauki,
Aš skęstu.
Tu šviesa,
Aš tamsa,
Kurioj pati
Pasiklystu.
