E. A. Mačėnaitė. I. Stulgaitės–Kriukienės nuotr.

Savo amatui pranašauja saulėlydį

Panevėžyje, Respublikos gatvėje, esanti batų taisykla už savo stiklinių, šiek tiek sovietmetį menančių pertvarų slepia pačios pirmosios Lietuvoje profesionalių siuvėjų laidos absolventę Eleną Aldoną Mačėnaitę.

Senjorė juokiasi, kad tikriausiai siūti išmoko anksčiau nei vaikščioti. Turbūt vyriausia Lietuvos batsiuvė net ir sulaukusi 85-erių į užtarnautą poilsį dar nesiruošia.

Labiau nei valdžios pažadai pakelti pensiją panevėžietei E. A. Mačėnaitei šiandien rūpi jos verslo perspektyvos.

Smulkutė, elegantišku šviesiu kostiumėliu pasipuošusi senjorė ir įkopusi į devintą dešimtį kas rytą keliauja į darbą miesto centre, kur atidžiai seka naujos dienos uždarbį.

„Visko būna – ir prisiduriu prie pensijos, ir atvirkščiai – dar reikia iš savo piniginės pridėti įmonei“, – atvirai kalba batų taisyklos šeimininkė E. A. Mačėnaitė.

Kadaise jos įsigytas nedidelis pastatas beveik neišsiskiria iš šioje vietoje įkurtų grožio salonų, parduotuvėlių, kavinių. Tačiau batų taisyklą drąsiai galima vadinti Respublikos gatvės senbuve, tai netgi viena seniausių jos įmonių.

„Atidarėme Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai sovietmečio kooperatyvus reikėjo perregistruoti į bendroves arba įmones. Tada mums buvo labai geri laikai – taisykloje dirbo 15 meistrų, batus iš klientų priėmė trys darbuotojai. Darbo turėjome per akis“, – pasakoja šiuo metu viena su batsiuviu įmonėje telikusi savininkė.

Jos pareigos – bendrauti su klientais, priimti jų atneštus sutaisyti daiktus. Bet prieš trejus metus moteris ir pati sėdo prie batsiuvio stalo.

„Jei moki siūti, jokio skirtumo: ar drabužį, ar batą“, – šypteli senjorė.

Gimė E. A. Mačėnaitė, kaip pati sako, ant Panevėžio ir Radviliškio „rubežiaus“ mažame kaimelyje. Tada jis priklausė Panevėžio rajonui, o dabar patenka į radviliškiečių teritoriją.

„Šeimoje buvome keturi vaikai, aš vyriausia. Turėjome 11 hektarų žemės, gyvenome su seneliais vienuose namuose“, – šviesias vaikystės dienas prisimena verslininkė.

Tačiau smagiausia jai ir kitiems vaikams būdavo, kai mama ištraukdavo ir savo mažyliams leisdavo pavartyti senus madų žurnalus. Pieštais paveiksliukais iliustruoti leidiniai atžaloms būdavo geriausia pramoga.

„Mūsų mama buvo Smetonos laikų siuvėja. Ji siūdavo drabužius ponams. Mums tie pasakojimai apie darbą dvaruose buvo lyg pasaka“, – prisipažįsta ponia Elena ir juokiasi, kad tėvai galėdavo ir visai nakčiai į balius išeiti vieni, jei ant stalo paklodavo krūvą mados žurnalų.

Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 17 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.