S. Margiui jau ilgą laiką kirbėjo mintis leistis į kelionę po pasaulį pėsčiomis, bet aplinkybės taip susidėliojo, kad pirmoji jo kelionė dviračiu prasidėjo iš Olandijos į Panevėžį.

Savęs transformacijos kelionė – nuo Olandijos iki Panevėžio

Savęs transformacijos kelionė – nuo Olandijos iki Panevėžio

Pasaulį dar kaustant koronavirusui, turistines keliones į tolimus kraštus kuriam laikui teks pamiršti. Tačiau panevėžietis Simonas Margis prieš porą savaičių leidosi į labai neįprastą kelionę namo. Iš Olandijos vaikinas nusprendė į gimtąjį Panevėžį parminti dviračiu. Keliautojo savotiškos avantiūros tikslas – net 1600 kilometrų. Ši kelionė – iššūkis sau 23-ejų metų gimtadienio proga.

Šiuo metu Vokietijos kaimo keliukais dviratį minantis panevėžietis Simonas šypsosi, kad kol kas įveikti per 400 kilometrų, o prieš akis – dar ilgas kelias spiginant saulei, pliaupiant lietui ir geriant kelio dulkes. Tačiau lengvas nuovargis ir kelionės nepatogumai, palyginti su kelyje sutiktais žmonėmis, gamtos didybe, neįkainojamais įspūdžiais ir nuotykiais, tėra menkniekis.

S. Margiui jau kurį laiką kirbėjo mintis leistis į nepamirštamą kelionę, kad galėtų pažinti kitų šalių kultūrą, žmones, gamtą ne kaip turistas pro autobuso langą, o susiliejęs su naujais potyriais. Vis drąsiau panevėžietis pasvajodavo apie kelionę aplink pasaulį pėsčiomis, savo slėpiniais ypač viliojo Rytų šalys: Indija, Tailandas, Japonija ir kitos.

„Jau kurį laiką daug galvojau apie savo gyvenimą ir ko noriu iš jo. Visada kirbėjo mintis, kad man reikia keliauti, galbūt leistis į piligriminį žygį po pasaulį, ypač Rytų kultūros šalis, kur žmonės dalijasi antikine technologija – kaip per savo kūną transliuoti sąmoningą būseną. Manau, kad kelionės – vienas iš būdų tą įgyvendinti“, – pasakojo vaikinas.

1600 kilometrų kelionė – ir savotiškas iššūkis sau, ir gimtadienio dovana.

Tokias svajones stabdė tam tikros baimės. Kaip pats Simonas sako, jis buvo uždarytas į savotišką minčių kalėjimą, suformuotą visuomenės, valdžios, žiniasklaidos, įvairių informacijos šaltinių. O kelio, kaip išeiti iš tokio kalėjimo, niekaip nepavyko rasti. Tačiau, kaip dažnai būna, pats gyvenimas pamėtėjo išeitį – Olandijoje įsikūręs bičiulis pasiūlė atvykti čia pagyventi, pamatyti šalį, kitokį gyvenimą.

„Nedvejojęs susikroviau lagaminus ir išvykau. Bet po pusmečio mano planus pradėjo jaukti visas tas balaganas su korona. Praradau vieną darbą, vėliau – antrą, nes Olandijoje buvo uždaromos įmonės. Turėtos santaupos ėmė sparčiai tirpti. Nusprendžiau keliauti į Lietuvą, grįžti pas mamą. Čia visada esu laukiamas. Net jei ir piniginė tuščia, mama pasiūlys ir lovą, ir šilto gardaus maisto. Tai pati saugiausia vieta žemėje“, – pasakoja S. Margis.

Gyvenimo mokyklos pamokos

Pandemijos įkarštyje parvykti į gimtuosius namus Panevėžyje pasirodė sunkiau, nei Olandijoje susirasti darbą, mat dėl viruso net keturias savaites buvo uždarytos sienos. Tačiau panevėžietis viruso nesibaimina. Simonas tiki, kad žmogus suserga tada, kai blogas mintis ir baimes įsileidžia į savo galvą – kūnas kaip veidrodis jas atspindi.

„Visa visuomenė įsisukusi į tą baimės sūkurį“, – neabejoja keliautojas.

Taip sutapo, kad artėjant 23-iajam gimtadieniui S. Margį vis dažniau aplankydavo mintys apie kelionę po pasaulį, įspūdžių ir nuotykių troškimas. Be to, nesinorėjo Olandijoje palikti ir neseniai įsigyto dviračio, tad taip ir gimė idėja leistis į gimtąjį Panevėžį būtent dvirate ekologiška transporto priemone.

„Gimtadienio diena buvo nuostabi, tačiau galvoje sukosi viena mintis – o kas toliau? Mano gyvenimas iki 23-iojo gimtadienio buvo gana margas. Baigęs mokyklą neturėjau noro toliau mokytis, todėl pasirinkau gyvenimo mokyklą. Ši mokykla mane vedė per linksmuosius kalnelius (nors linksma tikrai buvo ne visada). Tačiau man visada trūko ugnelės, nuotykio, kuris nugultų atmintyje ir taptų kardu, kuriuo kovočiau su liūdesiu, jam kėsinantis į mano ramybę. Taigi gimtadienio proga mečiau sau iššūkį, nuo kurio pačiam kojelės virpėti pradėjo“, – atvirai kalba vaikinas.

Apie gimtadienio dovaną sau jis pasidalijo socialiniame tinkle, o kai apie savo planus garsiai prabyli, kelio atgal nebėra. Simono nuomone, reikia išsakyti, ką nori pasiekti ar įgyvendinti, nes tada pati aplinka tarytum stumia į priekį, suteikia begalinį palaikymą.

Jis pripažįsta, kad buvo visokių baimių, bet tik pajudėjęs iš Olandijos Lietuvos link pajuto, kaip tai paprasta.

„Ši kelionė – savęs atradimo ir transformacijos kelias. Kai tik žengiau pirmąjį žingsnį, mintys, kurios mane stabdė baime, dvejonėmis ar įsivaizdavimu, kas blogo gali nutikti, buvo tarsi šluota nušluotos“, – tikino keliautojas.

Gamtos didybės įkvėptas

Iki šio 1600 kilometrų iššūkio visos S. Margio kelionės apsiribodavo išvykomis į mišką ar gamtą ne daugiau kaip 30 kilometrų. Kaip tikina Simonas, gamta jam yra įkvėpimo ir stiprybės šaltinis. Tik būdamas joje ir su ja gali pakrauti gyvybines jėgas. Didžiausias malonumas – klausytis paukščių čiulbėjimo, upelio čiurlenimo ar mėgautis medžių ošimu. Todėl ir šioje kelionėje Simoną labiausiai traukia ne miestai, o gamtos stebuklai, kalnai, ežerai, miestiečio akiai neįprastos vietos. Todėl Simonas ir važiuoja ne pagrindiniais keliais, o kaimo keliukais, stabtelėdamas prie gražių vietų ir gerdamas gamtos syvus.

„Man gamta yra tarsi didesnis aš. Niekas nemato ir negirdi wi-fi ryšio, bet dėl jo galima žiūrėti filmus, naudotis socialiniais tinklais, informacija. Mūsų žemė taip pat duoda prieigą prie savo sąmonės, kuri per gamtą kaip wi-fi ryšiu teikia mums tą informaciją. Mūsų kūnai yra ne kas kita kaip radijo stotelės“, – jauno žmogaus stebinančia branda dalijasi S. Margis.

Anot Simono, jį visuomet domino šamanų, budistų ir kitų nuo gamtos didybės neatsiejamų tikėjimų ir dvasinių praktikų žmonės, kurie savo pavyzdžiu liudija, kad įmanoma žmogaus kūną sureguliuoti tarsi radijo stotelę, tada bus galima transliuoti gamtos sąmonę.

Miško gūdumos paslaptys

S. Margis maršrutą planuojasi taip, kad jis driektųsi per gražiausias gamtos vietas. Kaip sako Simonas, tik gamta galinti suteikti stiprybės ir jėgų, savotiškai pakrauti ir pripildyti žmogų.

Tiesa, jau po trijų kelionės dienų Simono laukė pirmi iššūkiai – dalį Europos ėmė siaubti galingos liūtys. Ieškodamas prieglobsčio, užtiko itin gražų miškelį, kurį juosė tvora. S. Margis sako visuomet ieškantis atokesnių vietų, kur nebūtų žmonių ir galėtų pasistatyti palapinę – taip jaučiasi daug ramiau ir saugiau. Pastebėjęs plyšį tvoroje, pralindo per jį. Miško tankmėje keliautojo laukė staigmena – gana apleistas ir negyvenamas kemperis. Dar didesnė staigmena buvo ta, kad laikinieji namai nebuvo užrakinti, tiesa, teko kelias valandas pasiraitojus rankoves paplušėti, kol nuvalė visus voratinklius, įvairių gyvių ir dulkių sankaupas. Darbas nenuėjo perniek – čia teko praleisti net keturias dienas, kol baigsis liūtys.

„Prasidėjus didžiulėms liūtims į lauką net nosį iškišti buvo pavojinga. Jausmas toks, tarytum pati motina gamta mane atvedė į šią vietą. Tarsi būtų išklausiusi mano minčių bei ketinimų ir nuvedė į pastogę, kad būčiau saugus“, – pasakojo S. Margis.

Ilgesniam laikui jis stabtelėjo ir prie įstabaus grožio ežero Vokietijoje – apsistojo taip pat apleistame ir negyvenamame namelyje, plūduriuojančiame vandenyje ant plausto. Olandija Simoną pakerėjo savo įstabiais saulėlydžiais, nudažančiais dangų purpurine spalva ir sukeliančiais mistinius pojūčius, o Vokietijoje užbūrė laukų ir kalnagūbrių grožis.

„Mano kelionės tikslas nėra kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Taip, galutinė stotelė yra Panevėžys, bet pagrindinis tikslas – už kiekvieno kampo laukiantys nuotykiai, potyriai ir patirtys“, – sako turistas.

Ne paskutinis iššūkis

Į netradicinę kelionę Simonas leidosi vienas. Pirmomis dienomis nebuvo itin jauku, bet ne dėl to, kad vaikinas bijotų vienatvės, o kad nebuvo žmonių, su kuriais galėtų pasidalyti įspūdžiais ir atradimais. Bet trūkumus kai kada galima paversti privalumais – draugus jam atstoja kelionėje sutikti žmonės. Kartą Vokietijoje du vaikinai jį pakvietė pernakvoti į savo namus, tada visą vakarą netilo vyriškos kalbos.

Anot S. Margio, kelionėje jis stengiasi atsiriboti nuo interneto ir įvairių informacijos šaltinių. Ne tik saugodamas telefono bateriją, mat ne visada yra galimybės pasikrauti įrenginį, bet ir norėdamas atsiriboti nuo neigiamos informacijos srauto, kuris neleidžia patikėti savimi ir savo stiprybe. Be to, visada jaučiantis artimųjų, ypač mamos, palaikymą.

Dviračiu keliaujantį panevėžietį labiausiai sužavėjo purpuriniai Olandijos saulėlydžiai, pribloškiamo grožio kalnagūbrių ir pievų vaizdai Vokietijoje.

„Mama visada mane palaiko, galbūt mato, kad nenustygstu savo kailyje ir kol pats nepatirsiu ir neišgyvensiu, tol nenurimsiu. Kita vertus, mama manimi visuomet pasitikėjo, nes žino, kad turiu galvą ant pečių ir problemų sau neprisidarysiu. Žinoma, ji man negaili patarimų, bet leidžia pačiam patirti gyvenimą“, – itin artimu ryšiu su mama džiaugiasi Simonas.

Kada pasieks savo kelionės tikslą, kaip tvirtina panevėžietis, jis neplanuoja, tačiau liepos viduryje jau norėtų būti Lietuvoje, nes čia laukia nauji iššūkiai.

„Užpildžiau paraišką būti vadovu vaikų stovykloje, perėjau internetinius mokymus, tad labai noriu grįžti. Jaučiu, kad turiu ten būti, kad toliau tobulėčiau ir augčiau, o kartu galėčiau pasidalyti patirtimi. Gyvenimas tam ir duotas, kad įsimylėtum pasaulį ir mėgautumeisi kiekviena akimirka, praleista jame“, – įsitikinęs keliautojas.

Komentarai

  • Va dėl tokių visas pasaulis ir kenčia nuo covid-19. Jei tokių pasaulio valkatų nebūtų, tai infekcija ir būtų Kinijos provincijoje nusibaigusi. Jie išvežiojo ir išplatino 500000 žmonių nužudžiusią infekciją. Priklausomybė nuo kelionių labai panaši į priklausomybę nuo azartinių žaidimų. Ne tuo dažniu dirba „radijo stotelė“, jei nesigirdi mirštančiųjų dejonių.

    • Na pasakysiu tik viena, jis keliauja vienas, kelyje susitinka kelis žmogelius, kol tu, komentatoriau, pastoviai triniesi mieste tarp daugybės sergančiųjų! Kol Simonas kvėpuoja grynu oru lėkdamas kaimo keliukais, Tu, komentatoriau, esi pačiam ligų židiny! Gal tave apėmęs pavydas? Gal tu nori pats ištrukti? Bet tavo mąstymą dar ir dabar įtakoja koronos pasekmės… Gaila, kad visur ieškai blogio, komentatoriau.. o geriau išlėktum pakvėpuoti gryno oro į gamtą ir suprastum, kokias nesamones čia sapalioji palinkėsiu tik sekmės ir drąsos išlipti iš to kiauto ir pagaliau atsimerkti. Be to, iśjunk tą tv, išjunk pc, nes tau toji korona gerai praplovė smegenytes

      • Tu neteisus, Austai. Gal net nesi matęs dūstančio žmogaus, kai už oro gurkšnelį viską atiduotų. Kai kurie jau niekada daugiau nebekeliaus.

        • Ačiū už tavo nuomonę, liūdesėli! Palinkėsiu tau sveikatos ir stiprybės nepalūžti!

  • Dar nenuvažiavo nė trečdalio maršruto, o jau straipsnis toks, tarsi būtų apvažiavęs visą pasaulį.

  • Šaunuolis, aš irgi norėčiau į tokią kelionę leistis. Neklausyk šitų bėdžių! Ir gero kelio!

    • Atsakyti
    • Ačiū už palaikymą, Simonai! Na, be nakties nebūtų ir dienos, tad nenuostabu čia rasti viena kitą “naktelę”.

Rodyti visus komentarus (7)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų