Savanorių misija – sielos paguodai

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Aktualijos
• Gerumas kaip gyvenimas
• 2022.01.18 08:30

Jau kelis dešimtmečius prie Panevėžio vyskupijos „Carito“ veikianti savanorių grupė neatsitiktinai pavadinta „Saulės“ vardu. Tokį šiltą vardą jai davė savanorių lankomi vieniši panevėžiečiai.

Kaip saulė sušvinta

Kokios liūdnos, skausmingos, kankinamai ilgos gali būti vienišų, sergančių žmonių dienos, žino tik patys tai patiriantys. Ir tie, kurie veria tų žmonių namų duris, lanko juos, kad bent kiek tas dienas praskaidrintų, spindulėlį vilties ir džiaugsmo suteiktų.

Prie Panevėžio vyskupijos „Caritas“ veikianti tokia vienišų ligonių lankytojų grupė ne veltui pavadinta „Saulės“ vardu.

„Tai mūsų globotiniai tokį vardą suteikė“, – sako „Saulės“ grupės vadovė Danguolė Vaitekūnienė.

Juk dažnas, sulaukęs atėjusių savanorių, tikina, jog tuo metu tarsi saulė jiems sušvinta, daug šilčiau ir šviesiau namuose pasidaro.

„Saulės“ grupė veikia prie katalikiškos organizacijos „Caritas“, kuri visame pasaulyje vykdo humanitarinę veiklą ir padeda vargstantiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties ir tautybės.

Pasak D. Vaitekūnienės, parapijoje yra daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaučiasi vieniši, stokoja šilumos ir gero žodžio. Ypač dabar, kai Panevėžys yra vienas sparčiausiai senstančių miestų, o jaunimas išvažinėjo ir dirba toliau nuo gimtųjų namų. Pokalbiai telefonu su artimaisiais neatstoja gyvo bendravimo.

Tad gerą žodį, bendravimo šilumą, pagalbą buityje į bėdos, negalios ištiktų vienišų žmonių namus ir neša savanoriai.

Širdį dalina svetimiems

Ar „Saulės“ savanorių misija lengva ir paprasta? Vargu.

Turbūt ne kiekvienas galėtų rasti savyje jėgų kiekvieną savaitę skirti po keletą valandų ir daugybę dėmesio visiškai svetimiems žmonėms.

Juk patys savanoriai turi šeimas, kai kurie ir darbus, taip pat ir savų ligų bei bėdų. Už savanoriavimą jokio atlyginimo jiems niekas nemoka, dovanų nedalija – visa veikla tik iš pasiaukojimo, širdies gerumo.

Kiekvienas „Saulės“ savanoris savąjį globotinį, o kartais du, netgi tris, lanko kartą per savaitę, su jais bendrauja, juos išklauso, paskaito Šventąjį Raštą ar kitą literatūrą.

Sergantiems ir sunkiai vaikštantiems padeda nuvykti pas gydytojus, nuperka vaistų, maisto produktų, tvarko būstą.

Danguolės Vaitekūnienės (kairėje), Stanislavos Šeškevičienės, Angelės Grinkienės, Reginos Kairienės globotiniai – vieniši, sergantys, garbaus amžiaus žmonės, bet vis dar turintys savarankiško gyvenimo įgūdžių, neatgulę į ligos patalą. P. Židonio nuotr.

Iš penkiasdešimties teliko penkiolika

Savanoriai įsitikinę, jog pagalba vienišiems seniems žmonėms – tai rūpestis nešti pasauliui nors truputį meilės ir gerumo.

„Saulės“ grupės nariai – tikintys žmonės, o, kaip primena Panevėžio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Gražina Kacevičienė, remdamasi popiežiaus žodžiais, tikėjimas miręs be gerų darbų.

Pagelbėjęs, paguodęs kitą, pabendravęs su juo ir pats padėjėjas jaučiasi stipresnis.

Direktoriaus pavaduotoja prisimena, kad kuriantis „Saulės“ grupei, norinčiųjų daryti gerus darbus atsirado labai daug – savanoriams surengtus kursus pradėjo lankyti per 50 žmonių.

Tačiau gyvenimas įnešė savas korekcijas – vieniems ši misija pasirodė per sunki, kiti pasitraukė verčiami susiklosčiusių aplinkybių ar negalios.

Kursus baigusių ir savanorystės veiklą pradėjusių liko apie 30 panevėžiečių.

„Kaip yra sakęs ne vienas globotinis, mūsų laukia dar ir dėl to, kad kalbos nepamirštų. Juk ištisas dienas kai kurie neturi kam žodžio ištarti.“

D. Vaitekūnienė

Laikui bėgant ir jų gretos retėjo, tuo labiau pastaraisiais metais, kai visų gyvenimus sujaukė, galimybes apribojo prasidėjusi pandemija.

Dabar „Saulės“ grupėje apie penkiolika narių. Kaip sako vadovė D. Vaitekūnienė, savanorių amžius nuo 50 iki 80 metų. Dauguma jų moterys, bet kartais prisijungia ir vienas kitas vyras.

Į grupę kartais ateina ir naujokų, norinčių padirbėti savanoriais.

Sužinoję apie vykdomą kilnią misiją, geros širdies panevėžiečiai pasiūlo savo pagalbą.

Naujos jėgos šioje veikloje būtinos, mat garbaus amžiaus savanoriams ir patiems neretai koją pakiša negalavimai, jėgų stoka. Pats neturėdamas jėgų ir sveikatos, nelabai ir kitam padėsi.

Jų globotiniai – vieniši, sergantys, garbaus amžiaus žmonės, bet vis dar turintys savarankiško gyvenimo įgūdžių, neatgulę į ligos patalą. Visiškiems ligoniams reikalinga jau kita pagalba.

Kad nepamirštų kalbos

Tarp „Saulės“ grupės globotinių yra ir ligos ištiktų šešiasdešimties metų žmonių, ir visai netoli šimto metų sukakties esančių.

Daugelį jų lanko ir socialiai darbuotojai – Savivaldybės skiriami pagalbininkai, atliekantys įvairius sutartyje numatytus svarbiausius buities darbus, išverdantis valgyti, nuperkantys maisto.

Be jų pagalbos vieniši žmonės tiesiog negalėtų savarankiškai gyventi savo namuose. Vis dėlto vienišiesiems trūksta ilgesnio bendravimo, tiesiog pabuvimo su jais, išklausymo.

„Kaip yra sakęs ne vienas globotinis, mūsų laukia dar ir dėl to, kad kalbos nepamirštų. Juk ištisas dienas kai kurie neturi kam žodžio ištarti“, – sako D. Vaitekūnienė.

Ligų namuose įkalinti žmonės nebegali nueiti į bažnyčią, tad savanoriai paprašyti jiems atveda kunigą, šis namuose išklauso išpažinčių, suteikia kitus sakramentus.

„Gera, kai po pabendravimo su dvasininku žmogaus akyse matai džiaugsmą, pasitikėjimą“, – sako grupės vadovė.

Ne visi globotiniai tikintys žmonės. Kaip sako D. Vaitekūnienė, būta ne vieno, kuris net į kalbas religiniais klausimais nesileisdavo.

Anot jos, padėdamas, darydamas gerą kitiems ir pats sau gali padėti, stiprini savo tikėjimą.

Kiekvienas savanoris savo veikloje remiasi Kristaus žodžiais: „Ką padarėte gero vienam iš mano mažiausiųjų brolių, tą ir man padarėte.“

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Caritas
• #Gerumas kaip gyvenimas
• #Panevėžys
• #Savanorystė
• #vyskupija