-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tarmės Lietuvoje oficialiai pripažįstamos dvi – aukštaičių ir žemaičių. Tarp aukštaičių patenka kupiškėnai, uteniškiai, anykštėnai, vilniškiai, širvintiškiai ir, žinoma, panevėžiškiai.
Panevėžio, Pasvalio, Pakruojo, dalyje Biržų bei Radviliškio rajonų šnekama ta pačia, mūsų ausiai įprasta rytų aukštaičių patarmės šiaurės panevėžiškių kalba – tik kiekvienoj vietoj ji skamba kiek kitaip, vis su savais niuansais ir ypatybėmis.
Tų gražių ir prasmingų skambėjimų į valias buvo galima prisiklausyti Kovo 11-osios vakarą Miežiškių kultūros centre vykusiame tradiciniame Panevėžio rajono pasakotojų konkurse „Pilimutės šposai“.
Jame kiekvienas dalyvis kalbėjo savo gimtąja tarme.
Renginio organizatorė, Miežiškių kultūros centro meno vadovė Rita Gasaitienė sako, kad toks renginys atsirado ir siekiant puoselėti savojo krašto tarmę, ir kaip pamaina jau beveik trisdešimt metų pavasario pradžioje rengiamam moterų armonikininkių konkursui „Petronės armonika“.
Kadangi moterų, grojančių armonika, nebuvo labai daug, nutarta, jog muzikantėms geriau rinktis kas dvejus metus, o laisvais metais į būrį kviesti istorijų pasakotojas.
Konkurso sumanytoja, tuo metu Kultūros centre dirbusi Valerija Bartulienė, su bendraminčiais pirmajam pasakotojų konkursui surinko tik nedidelį būrelį dalyvių.
Bet vėliau pavasarinių renginių maratonas įsibėgėjo – vienais metais moterys virkdydavo armonikas, o kitais – savąja tarme pasakodavo smagias istorijas.
„Pradžioje į „Pilimutės šposus“ rinkdavosi tik Panevėžio rajono moterys. Dabar šis pasakotojų konkursas atviras ir vyrams, ir svečiams iš kitur“, – sako renginio organizatorė.
Pasakotojų pasakotojos titulas atiteko Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio vadovei Jolantai Karaliūnienei. Jai įteikta tautodailininko Eduardo Tito sukurta Pilimutės skulptūra. G. Lukoševičiaus nuotr.
Daug įdomių pasakojimų išgirdo, smagiai vakarą praleido ir šiemet į tradicinį konkursą „Pilimutės šposai“ susirinkusi Miežiškių bendruomenė bei svečiai.
Renginį vedė meno vadovė Jurga Švagždienė, pati su užsidegimu įvairias istorijas krašto tarme pasakojanti, ne kartą dalyvavusi ir laimėjusi ne tik rajono, bet ir respublikinius pasakotojų konkursus.
Šių metų konkurse savo minties eiklumą ir liežuvio miklumą išbandė septyni dalyviai – šešios moterys ir vienas vyras.
Visi jie šaunūs, iškalbingi, gabūs, bet komisijai reikėjo iš jų rinkti pačius geriausius.
Taigi trečios vietos laimėtoju tapo Dovydas Butkus iš Vadoklių, antros – Gitana Dalmantaitė iš Ėriškių kultūros centro, o pirmosios – Ina Kuodienė iš Raguvos.
O patį svarbiausią – pasakotojų pasakotojos – titulą laimėjo ir nugalėtoja tapo Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio vadovė Jolanta Karaliūnienė, pasakojimą vedusi Raguvos krašte įprasta kalba.
Jolanta sekė pasaką „Žmogaus laimė“, aptiktą garsaus Lietuvos tautosakininko, kraštotyrininko Jurgio Dovydaičio knygoje „Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais“.
„Man patinka kalbėti, pasakoti tarmiškai. Atrodo, kad taip daug lengviau ir pajuokauti, ir šmaikštesnį žodį surasti“, – svarsto konkurso nugalėtoja J. Karaliūnienė.
Ji įsitikinusi: reikia kuo daugiau tokių tarmėms skirtų renginių, nes dažnas jaunas žmogus jau nemoka, o ir nenori tarmiškai kalbėti.
„Pilimutės šposų“ pirmosios vietos laimėtoja tapo Ina Kuodienė iš Raguvos. G. Lukoševičiaus nuotr.
Buvo laikas, kai tarmiškai kalbėti viešumoje buvo nepriimtina. Tarmės lietuvių kalboje atrodė tarsi podukros bendrinės kalbos šešėlyje.
Tačiau pastaruoju metu į tarmes pradėta atsigręžti vis dažniau.
Tarp „Pilimutės šposų“ žiuri narių buvęs žinomas pasakotojas iš Pasvalio krašto Viktoras Stanislovaitis atkreipia dėmesį, kad pastaraisiais metais atsiranda įvairių personažų – ir žemaičių, ir aukštaičių, pasirodančių ir kalbančių savo krašto tarmėmis.
„Nors gal per drąsu sakyti, kad išgyvename tarmių atgimimą – renesansą, bet kad dabar ne tarmių užmiršimo, ne atstūmimo laikas, tai tikrai“, – mano panevėžiškių tarmės puoselėtojas.
O tokie renginiai kaip „Pilmutės šposai“ prisideda prie gyvosios tarmių tradicijos populiarinimo.
Juk tautos žodinis palikimas ypač turtingas – retoje kitoje Europos valstybėje, turinčioje tokią mažą teritoriją, tiek daug ir tokių skirtingų tarmių.
Pasakotoja Gitana Dalmantaitė iš Ėriškių kultūros centro pelnė antrąją vietą. G. Lukoševičiaus nuotr.
Pats V. Stanislovaitis, nors ir priklauso tam pačiam tarminiam arealui kaip panevėžiškiai, tarmiškai kalba šiek tiek kitaip.
„Savastis. Tautinis identitetas. Savęs sutapatinimas su šalimi, tauta, tėviške. Tai tie dalykai, kuriuos mes patiriame, kai laimi Lietuvos rinktinė, kai per Dainų šventę Vingio parke su daugiatūkstantine minia traukiame „Mūsų dienos kaip šventė“, kai kartu su J. Marcinkevičiaus Mažvydu kartojame: „El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus „va“. Tai vieni iš daugelio dirgiklių, leidžiančių pajusti kartais net fiziškai neapčiuopiamą suvokimą – kas mes tokie.
Tačiau yra dar vienas dalykas, kuriam nereikalingos progos, sukaktys ar iškilmės, kad pajustume vienybę su praeitimi.
Mūsų tarmė. Tėvų, senelių, prosenelių šnekta – pats stipriausias dirgiklis, leidžiantis susitapatinti su savo Tėvyne.
Ir tai sakau ne todėl, kad viešai kalbu tarmiškai, o todėl, kad kiekvieną kartą taip prabilęs matau tūkstančius tų, kurie, išgirdę vieną vienintelį žodelį, staiga nušvinta ir ištaria, pagalvoja ar tiesiog atsidūsta: „Taip kalbėjo mano mama, tėtis, senelis, močiutė…“
Vienas vienintelis, dažniausiai viešai jau daug metų nevartojamas žodis kartais būna stipresnis už visą Vingio parko minią“, – pastebi V. Stanislovaitis.
Dalyvavimas „Pilimutės šposuose“, anot pašnekovo, jam buvo galimybė dar kartą įsitikinti, kiek daug nuostabių atspalvių turi mūsų kalba.
„Ačiū tiems, kurie lipo ant scenos. Jų pasakotos smagios, juokingos, kartais pamokančios istorijos turėjo vieną unikalią savybę – jos skambėjo tėvų ir protėvių šnekta. Tėvai ir protėviai kalbėjo pasakotojų lūpomis. Ir tai buvo labai stipru“, – pabrėžia V. Stanislovaitis.
Pats išleidęs dvi knygas su savo kurtais ir atliekamais pasakojimais, visgi juos užrašė ne savąja šiaurės panevėžiškių potarme, o bendrine kalba.
Nes panevėžiškių potarmė lengvai neužrašoma – trūksta keleto ženklų, galinčių perduoti tikslų žodžių tarimą, o ir esančius ne kiekvienas skaitantis suprastų.
Vis dėlto štai kaip savo nuomonę apie gyvenimo kelyje sutinkamus žmones jis užrašė:
„Nėr ni baisė gražių, ni baisė godrių, ni baisė šviontų. To jam arba norʼ piltʼ un snukʼ, arba nenor’.“
Nė vienas pasakotojų konkursas nepraeina be Dovydo Butkaus iš Vadoklių šmaikščių pasakojimų. Šį kartą jam teko trečioji vieta. G. Lukoševičiaus nuotr.
O Miežiškiuose šventinis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-ųjų metinių proga surengtas vakaras buvo įdomus ir turtingas – su juoku, muzika, pamąstymais. Skambant savai tarmei visi jautėsi savi tarp savųjų.
Ne veltui sakoma, kad tarmė – kiekvieno krašto žmonių ženklas, savotiška jų tapatybės kortelė.
O kai į būrį susirenka savosios tarmės puoselėtojai – pasakotojai, tik įtempk ausis ir klausykis jų kalbų skambesio ir įvairovės.
Konkurso dalyviai gerai galvas pasuko prieš lipdami į sceną – juk pasakojimai turėjo būti įdomūs, juokingi, šmaikštūs, pamokantys, turintys savąjį moralą.
Ir seniau tokie protėvių pasakojimai, kaip ir pasakos, iš tikrųjų būdavo tokie – ne tik įtraukiantys, įdomūs, bet ir pamokantys.
Besiruošiantys konkursui žinojo – pasakotojas tai ne tas pat, kaip skaitovas ar deklamuotojas.
Pasakotojų pasirodymuose neturi būti teatrališkumo, jų kalba turi lietis natūraliai, tarsi pokalbyje su artimiausiu žmogumi.
Pasakotojai – atskira žodinės liaudies kūrybos grupė, gimtąja tarme perteikianti tautosakoje sukauptą išmintį.
Tokių pasakotojų Lietuvoje būdavo nuo seno – kiekvienas kaimas, miestelis turėdavo savus įdomių istorijų, nutikimų dėstytojus, legendų, pasakų sekėjus.
Dabarties Lietuvoje į viešumą išeinančių gerų pasakotojų nėra daug, tačiau kai į vieną vietą susirenka geriausieji, reikia įtempti ausis – išgirsti tikrai bus ką.
Visos šalies pasakotojų konkursas „Žodzis žodzį gena“, vienintelis tokio pobūdžio respublikinis renginys, vyksta Druskininkuose kas antrus metus.
Šiemet jis taip pat vyks ir sutrauks geriausius pasakotojus iš visos Lietuvos, tarp jų ir iš Panevėžio krašto.
Komentarai
-
- Laima
- 11:24 2025.03.20
Rodyti visus komentarus (1)Labas. Cituoju :“Tarmės Lietuvoje oficialiai pripažįstamos dvi – aukštaičių ir žemaičių. Tarp aukštaičių patenka kupiškėnai, uteniškiai, anykštėnai, vilniškiai, širvintiškiai ir, žinoma, panevėžiškiai.“ O kur dingo ignaliniečiai, zarasiškiai, rokiškiečiai?