-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Įpročių turime visi ir kartais dėl jų jaučiamės šiek tiek kalti. Visgi kai kurie jų mums gali išeiti į naudą. Arba gali kelti rūpesčių.Psichologai vengia blogo įpročio sąvokos, nes tai, ar įprotis vertinamas kaip blogas, priklauso nuo įsitikinimo.
„Panevėžio balsas“ šią savaitę panevėžiečių teiraujasi, kokia asmeninė savybė jiems gyvenime kartais kiša koją?
Karina NOVIKOVAMano ta savybė yra perdėtas pasitikėjimas.
Sykį vykau į koncertą Greifsvalde, kur mano vyro vadovaujamas choras turėjo atlikti kompozitoriaus Bendžamino Briteno „Karo Requiem“.
Tuo metu buvau Berlyne ir kelionė buvo neilga, apie tris valandas autobusu.
Įlipau, truputį nusnūdau, prabudusi pamačiau, kad įvažiuojame į gražų miestą. Laikrodis irgi rodo, kad jau kelionės pabaiga.
Greifsvaldo bažnyčios viena po kitos, kartu su pilimis bėga pro autobuso langą. Išlipu, iki koncerto dar gera valanda, tad nueinu kavos. Kavinėje apie koncertą niekas nežinojo, bet juk negali visi domėtis klasikine muzika.
Prieinu bažnyčią, joje skamba klasikinė muzika, bet pravėrusi duris suprantu, jog tai ne Britenas, o Žoržo Bizė „Karmen“.
„Nieko sau – kultūringa šalis, – pamaniau. – Du tokio masto koncertai per vieną vakarą.“
Einu į kitą bažnyčią, ten tylu. Einu į trečią – irgi. Mano tempas vis greitėja ir darosi neramu. Sustabdau praeivę ir klausiu, kur yra Šv. Nikolajaus bažnyčia. O ji man atsako, kad ji Greifsvalde.
„Tai kur aš, po velnių, esu?“
„O! Jūs Noibrandenburge“, – šypteli nepažįstamoji, čiumpa mane už rankos ir veda į traukinių stotį.
Tad savimi pasitikėti ir užtikrintai žinoti, kad prieš tave Greifsvaldas, miestas, kuriame niekada nebuvai, yra gan rizikinga. Ir šiek tiek nepatogu. (Juokiasi.)
Rūta RAMOŠKIENĖGeras klausimas. Daug paprasčiau šnekėti apie kitus nei apie save.
Man daugiausia rūpesčių sukelia tai, kad vis bandau rasti tiesą. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
Kažkada buvau profesinės sąjungos pirmininke. Mane stengėsi įvairiausiais būdais atleisti iš darbo dėl to, kad ėjau už kolektyvą.
Tikriausiai ta savybė, kad labai mėgstu tiesą ir visada jos ieškau, esu pasiryžusi ir visiems kitiems padėti jos ieškoti, sukėlė daugiausia bėdų. Galbūt dėl to ir nukenčiu dažniau.
Asmeniniame gyvenime aš toks žmogus, kuris mėgsta sakyti viską, nevyniodamas į vatą: taip, kaip yra. Ir namuose viską sakau be užuolankų. Artimieji mane žino. Bet, gink Dieve, nedraskau akių.
Jeigu būnu nepažįstamoje kompanijoje, esu labiau stebėtoja. Žmonės dažnai mėgsta šnekėti apie mediciną, o aš niekada nelendu į tokias diskusijas ir nebandau kažko įrodinėti.
Bet artimoje aplinkoje man labai patinka tiesa ir sakau viską taip, kaip yra, be kažkokių rožinių spalvų. Esu realistė.
Gediminas KARTANASLabai daug reikalauju iš savęs, nes noriu pasiekti maksimalų rezultatą.
Niekada nedarau nuolaidų nuotraukų kokybei. Dažnai aukoju daug laiko jas koreguodamas, taip prarasdamas greitį.
Bet tik įsitikinus, kad nuotraukos yra kokybiškos ir atitinka mano iškeltą kartelę, jos pasiekia kitus.
Šiaip esu labai pareigingas, prieš renginius visą laiką pasitikrinu savo fototechniką ir atvykstu anksčiau.
Tačiau vieną kartą yra buvę, kad į renginį atvykau be akumuliatorių blykstei. Renginys vyko gana tamsioje patalpoje, be blykstės niekaip nebūčiau išsivertęs.
Nė negalvojęs skubiai lėkiau namo pasiimti akumuliatorių iš kroviklio, taip tik truputį vėluodamas į renginio pradžią
Marius VALONISĮprastomis dienomis aš esu ne dainininkas, o sunkvežimių serviso pamainos vadovas.
Mano keistoka savybė yra ta, kad darbe atliktus darbus visada privalau pertikrinti. Turiu žinoti, ar jie buvo atlikti kokybiškai ir būtent pagal mane, nors dažniausiai viskas būna atlikta tikrai gerai. Taip sugaištu laiko.
Dar viena blogoji mano savybė, jog visada bandau atlikti visus darbus vienu metu.
Kartą buvau pasižadėjęs ir vieniems, ir kitiems, bet išėjo taip, jog nieko nebepavyko padaryti.
Tada visus nuvyliau, o kartu labai „nusvilau“ pats.
